Lietuvos vadovė taip pat akcentuoja didelį politinės oligarchizacijos mastą Lietuvoje. „Labai daugelyje sričių matome tiesioginį spaudimą įstatymų priėmėjams. Prezidentūrai kartais tenka daug daryti mėginant tai sustabdyti arba perfiltruoti tuos interesus ir mėginti juos blokuoti“, - teigia prezidentė. Taip pat ji pripažįsta, kad ilgą laiką didelė dalis ir dešiniųjų, ir kairiųjų partijų maitinosi iš energetikos sektoriaus.

Prezidentė tvirtina, kad pastaruoju metu iš JAV pusės daugiau dėmesio skiriama didžiosioms valstybėms, o ne buvusioms mažesnėms partnerėms, bet, D. Grybauskaitės vertinimu, „buvo suvaldyti procesai, kurie buvo ne visai mums palankūs“. O bendravimas ir požiūris į Baltarusiją ir jos vadovą buvo suformuotas Europos Sąjungos pozicijos. „Aš jo asmeniškai nepažinojau, mano santykiai ir nuomonė apie Aleksandrą Lukašenką yra tokia, kokia buvo – ji ir buvo nevienareikšmiška“, - sako prezidentė.

  • Partijos prarado 20-30 proc. rinkėjų
  • Vyriausybė – koalicijos partnerių įkaitė?
  • Politinė oligarchizacija gali nulemti strateginio vystymosi kryptį
  • Partijas maitino energetika?
  • Šildymo kainų šuoliai – neobjektyvūs
  • Nereikia turėti iliuzijų dėl Rusijos interesų
  • Atominė – rytdienos užduotis
  • Požiūris į Baltarusiją buvo suformuotas ES pozicijos
  • Gegužę – vizitas į Kaukazą
  • Partijos prarado 20-30 proc. rinkėjų

    - Prezidente, kaip vertinate savivaldos rinkimų rezultatus? Kokius visuomenės pokyčius jie atspindi? Ar, Jūsų nuomone, naujoji rinkimų sistema - kai įtraukiami ir pavieniai kandidatai - prisidėjo prie didesnio pilietiškumo laipsnio ir savivaldos priartėjimo prie žmogaus? Kokias išvadas po šių rinkimų turėtų pasidaryti partijos?

    - Partijos vienareikšmiškai turėtų pasidaryti išvadas. Atrodo, kad pagrindinės partijos labai nepralaimėjo, bet iš tiesų po 20-30 proc. savo rinkėjų absoliučia prasme prarado. Tai, kad atsirado galimybė dalyvauti ir nepartiniams žmonėms, rodo mūsų demokratinės politinės sistemos atsivėrimą ir galimybę žmogui būti savarankiškam ir dalyvauti rinkimuose. Kiek tuo pasinaudota, tai jau kitas klausimas. Štai didelė tikimybė, kad Kaune meras bus nepartinis. Gerai tai ar blogai, parodys laikas.

    Tai didelė konkurencija partijoms ir politiniam elitui: ji tik aštrės ir atsipalaiduoti negalima. Partijoms būtina atsiverti, būtina demokratizuoti jas iš vidaus, reikia leisti jaunimui augti partijų viduje ir daryti karjerą. Tai pirmas skambutis partijoms, kad nebebus tokios ramybės ir garantijų kaip anksčiau, kad nereikia keistis.

    - Ar Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pergalei Vilniuje turėjo įtakos įtempti Lietuvos ir Lenkijos santykiai?

    - Tikrai neturėjo, tuo labiau, kad didelės įtampos tikrai nematau. Daugiau matau atskirų politikų spekuliatyvią eskalaciją – tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. O tarpvalstybiniai santykiai yra tikrai normalūs, ypač mano ir Lenkijos prezidento bendradarbiavimas yra tikrai glaudus - rengsiuosi gegužės mėnesį vykti į Lenkiją. Kai kurie politiniai gąsdinimai ir grasinimai, įvairūs blogi linkėjimai galėjo suvienyti ir konsoliduoti mūsų mažumas, ypač lenkus ir rusus. Tie dalykai didele dalimi buvo dirbtinai eskaluojami.

    Vyriausybė – koalicijos partnerių įkaitė?

    Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, Dalia Grybauskaitė

    - Praėjusią savaitę atsistatydino ūkio ministras Dainius Kreivys. Seime surengta interpeliacija ir energetikos ministrui Arvydui Sekmokui. Kokie, Jūsų nuomone, šios Vyriausybės šansai išlikti visą kadenciją? Jei ši Vyriausybė turės trauktis, ką matote nauju premjeru, koks jis turėtų būti ir kur jo ieškotumėte?

    - Galėčiau pajuokauti, kad visada ieškosiu tik Lietuvoje. Tikiuosi, kad ieškoti nereikės, bent jau iki rinkimų. Labai norėčiau, kad tęstinumas išliktų, kad dabartinis premjeras užbaigtų darbą iki rinkimų. Aišku, premjerui reikės nesidžiaugti, kad taip sakau, bet atlaikyti ir mano konstruktyvią kritiką: premjeras turės taisyti klaidas, jei jos bus daromos. Manyčiau, kad šansų ši Vyriausybė turi.

    - Jūsų kritikos yra susilaukę ir kiti keli ministrai. Ar nemanote, kad konservatoriai, ignoruodami pastabas dėl kitų koalicijos partnerių prasto darbo, dėl stabilumo aukoja kokybę?

    - Galėčiau iš dalies sutikti su jūsų klausime suformuluota mintimi. Paskutiniu metu Lietuvoje visos Vyriausybės yra ir, greičiausiai, ateityje bus koalicinės. Todėl bet kuriam premjerui, koalicijos vadovui, visada reikės ieškoti kompromiso. Ko gero, aplinkos ministro buvimas poste iki šiol yra tam tikrų koalicinių susitarimų pasekmė. Kartais tikrai galima galvoti, kad ši koalicija tampa vienos iš savo partnerių įkaitu.

    - Pastaruoju metu pasigirdo gandų, kad kandidatu į premjerus buvo numatytas konservatorius Kęstutis Masiulis. Ar jie turi pagrindo?

    - Tikiuosi, kad premjeras galės užbaigti savo darbą iki pat kadencijos pabaigos.

    - Ar Jums kartais nesusidaro įspūdis, kad į globalias problemas bei biudžeto deficitą susikoncentravęs premjeras pamiršta kasdienius savo piliečių poreikius?

    - Tos inercijos yra. Tai, kad premjeras sugeba strategiškai mąstyti, yra labai gerai kriziniu laikotarpiu, bet tai, kad Vyriausybė nėra operatyvi ir greitai nereaguoja į žmonių poreikius, irgi akivaizdu. Bet tai – ne tik premjero, bet ir kai kurių ministrų problema.

    Politinė oligarchizacija gali nulemti strateginio vystymosi kryptį

    - Esate ne kartą sakiusi, kad tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe. Ar pastebėjote, kad pastaraisiais metais šie ydingi procesai kaip nors keitėsi? Kokie požymiai tai rodo? Per ką, Jūsų manymu, šiuo metu mūsų valstybėje veikia oligarchai ir nusikaltėliai? Per valdančiąją daugumą, per teisėtvarką, per….?

    - Apibrėžiant oligarchiją, mes dažniausiai tai charakterizuojame kaip politikos, žiniasklaidos ir verslo interesų suaugimą, bet ne valstybės ir žmonių naudai, o privačių ar grupinių interesų sprendimui. Turime išskirti politinės korupcijos lygmenis ir šešėlinį verslą ar netgi nusikalstamą veiką. Tai yra skirtingi dalykai. Jei kalbėsime apie visuomenės oligarchizaciją, kai atskiros grupės daro įtaką politiniams sprendimams ir šalies ekonomikos raidai, akcentuočiau vadinamąją politinę oligarchizaciją, kuri yra labai pavojinga, nes nulemia mūsų šalies strateginio vystymosi kryptį. Kai atskiros grupės arba vienas ar kitas vadinamasis oligarchas pradeda diktuoti, valstybė pradeda dirbti ne žmonių interesams, ne savo ateičiai, o atskiriems interesams.

    Tų elementų yra visose šalyse, svarbiausia – kokie šio reiškinio mastai ir įtaka strateginiam šalies vystymuisi. Tokia rizika Lietuvoje yra, matome didžiulį lobizmą tiek parlamente, tiek priimant įstatymus, tiek kalbant apie monopolizaciją, ypač energetikos, vaistų sektoriuose. Labai daugelyje sričių matome tiesioginį spaudimą įstatymų priėmėjams. Prezidentūrai kartais tenka daug daryti mėginant tai sustabdyti arba perfiltruoti tuos interesus ir mėginti juos blokuoti.

    - Bet lobizmo yra visose Vakarų valstybėse, tik kur yra ta riba? Ar tas interesų grupių spaudimas, nebe lobizmas, Lietuvoje yra pasiekęs kritinę ribą?

    - Manau, kad mes labai arti toks kritinės ribos, nes, deja, visose posovietinėse šalyse tai labai ryškiai matosi. Postsocialistinėse šalyse taip pat. Tai mentaliteto problema: jėgos ir turto persiskirstymas griuvus vienai sistemai ir atsiradus kitai, laukinio kapitalizmo elementų atsiradimas, kai staigiai ėjome į konkurencinę rinką, bet nesukūrėme jokių kontroliuojančių institucijų. Nukentėjo žmogus. Nesusikūrė joks vidutinis sluoksnis – arba labai turtingi, arba labai neturtingi. Tai yra pasekmės būtent šių procesų, kai skubėjome, nelabai gebėjome, o galų gale ir interesai buvo labai įvairūs.

    - Tačiau vis dėlto, kur juda šie procesai Lietuvoje? Daugiau teigiamų tendencijų ar neigiamų?

    - Manyčiau, kad yra daug gerų dalykų, kuriais galima pasidžiaugti. Pirmiausia – parengtas antikorupcinių įstatymų paketas, griežtesnė teisėjų atranka - pakeitėm beveik 15 proc. teisėjų korpuso, įvedėme kadencijas visose struktūrose (įskaitant ir jėgos), kur būdavo užsisėdėjimas 10-20 metų, kur bylos nejudėdavo po 20 metų – ir Sausio 13-osios, ir Medininkų. Stagnacija buvo totali, socialinės garantijos – iki gyvenimo pabaigos. Tai kas galėjo stengtis dirbti? Pasiūlytas ir senaties termino pratęsimas, ir bausmių sugriežtinimas. Per šventes pažįstami lankėsi pasienyje ir pasakojo, kad vietiniai bosiukai jaučiasi labai nejaukiai, nes muitinė pradėjo dirbti. Tai gražūs signalai.

    Partijas maitino energetika?

    - Jūs sakote, kad politinis elitas nebuvo suinteresuotas Lietuvos energetine nepriklausomybe, nes buvo maitinamas monopolininkų. Ne kartą kaip vieną savo veiklos prioritetų esate pabrėžusi monopolijų pažabojimą. Kaip vertinate savo indėlį skaidant ir prižiūrint monopolijas? Ar pavyko pasiekti ko nors daugiau be „Leo LT“ išardymo? Ar tam Lietuvoje vis dar trūksta politinės valios?

    - Ko gero, ryškiausias pavyzdys – tai būtent energetikos sektorius, kur interesai ir jų susiliejimas su politika buvo pats didžiausias. Visus tenkino dvidešimties metų status quo, tenkino, kad priklausome nuo vieno tiekėjo, tenkino partijų finansavimo šaltiniai. Didelė dalis ir dešiniųjų, ir kairiųjų partijų, deja, maitinosi iš energetikos sektoriaus. Ir čia geresnių tarp blogų nelabai berasi. Todėl ir „Leo LT“ griūtis ir dabar kova dėl dujų sektoriaus demonopolizacijos, ir karas su „Gazprom“ kaip tik atspindi tą politinį aršumą – ką matėme ir diskusijose per ministro A.Sekmoko interpeliaciją.

    20 metų neturėjome nei rinkos, nei jungčių – nebuvo jokios politinės valios. Atvirkščiai, buvo ekonominis interesas, kad liktų kaip yra, kad būtumėm pririšti tik prie vieno tiekėjo iš Rytų. Labai džiaugiuosi, kad pernai pradėjo veikti elektros rinka, kad daugiau kaip pusę elektros energijos Lietuva dabar perka konkurencingomis rinkos kainomis be atskirų monopolininkų diktato. Tą patį reikia daryti su dujomis. Tam reikia būtinai pastatyti suskystintų dujų terminalą ir pasistengti įgyti kuo daugiau savarankiškumo, paveikiant paskirstymą. Buvo paskubėta: tai, kad pardavėme savo dujų sektorių taip greitai ir taip pigiai, buvo klaidingas žingsnis.

    Šildymo kainų šuoliai – neobjektyvūs

    Dalia Grybauskaitė

    - Jūs teikėte Seimui įstatymų pataisas, kuriomis siūloma skaidyti monopolinę šilumos ūkio rinką. Taip pat esate minėjusi, kad savivaldybės nesusitvarko su šilumos ūkio problemomis ir reikėtų pergalvoti tai, kaip pasidalina funkcijos tarp centrinės valdžios ir savivaldos. Ką turėjote omenyje tai sakydama? Kaip reikėtų padalinti funkcijas tarp centrinės ir vietos valdžios?

    - Kažkada manėme, kad centrinė valdžia nieko negali ir būtų geriau viską atiduoti savivaldai. Ir iš tiesų, savivalda, norėdama būti savarankiška, turi turėti instrumentus: ir tam tikrus mokesčius savo rankose, ir kitokias finansines galimybes. Vienas iš tokių būdu buvo atiduoti šilumos ūkį savivaldybėms, tuo pačiu nebuvo suteikta atsakomybė daryti tai kokybiškai, kontroliuoti verslo struktūrų sąnaudas. Tuomet Kainų komisijai belieka tam tikruose rėmuose patvirtinti šilumos kainas.

    Šiemet pamatėme, kas vyksta, kai monopolizuota ir šilumos gamyba, ir tiekimas, ir administravimas. Praktiškai Kainų komisija ir savivaldybės visiškai nekontroliavo proceso – matėme didžiulius kainų šuolius, kurie ne visai buvo objektyvūs ir tapo politiniu įrankiu prieš savivaldybių rinkimus. Labiausiai problematiška situacija buvo Vilniuje ir Kaune. Niekas nesikėsina į savivaldos funkcijas, bet jei savivalda ir toliau nekontroliuos situacijos ir leis monopolinėms struktūroms eksploatuoti mūsų žmones, valdžia turės anksčiau ar vėliau prisiimti atsakomybę ir apsispręsti, ar keisti įstatymą, atidavusį viską į savivaldybių rankas, arba tiesiog sustiprinti savivaldos atsakomybę. Savivalda turėdama galias, turi prisiimti ir atsakomybę už jas.

    Nereikia turėti iliuzijų dėl Rusijos interesų

    - Jūsų prezidentavimo metu buvo pakeisti Valstybės saugumo departamento (VSD), Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT), Generalinės prokuratūros vadovai. Ar šie pokyčiai atnešė norimų rezultatų? Tarkim, stebint, kokia Rusijos įtaka Lietuvos verslui, kultūriniams ir kartais politiniams procesams, kyla klausimas, ar tikrai Lietuvoje daroma viskas strateginiams šalies interesams apsaugoti. Savo ruožtu niekaip sprendimais nesibaigiančios rezonansinės – Darbo partijos, Vilniaus – Europos kultūros sostinės (VEKS), „Vilniaus vandenų“ - ir panašios bylos kelia abejonių, ar susitvarko su savo darbu Lietuvos teismai ir prokuratūra. Kaip matome, užsitęsusiosios bylos leidžia įtariamiems politikams grįžti į didžiąją politiką ant balto žirgo…

    - Kiekvienas žmogus turi tam tikrą atmintį. Tai yra mūsų tolerancijos klausimas – ar mes atleidžiame tiems, kurie mums nusikalto, ir vėl juos renkame. Mano kaip vadovės atsakomybė – peržiūrėti struktūrines problemas. Todėl ir pasiūliau kadencijas: būtiną rotaciją visų struktūrų lygmenų vadovų (ne tik pirmųjų asmenų) – ir prokuratūroje, ir VSD, ir STT, ir policijoje. Šie dalykai yra būtini, nes matėme, kad vadovai, kurie užsibūna, nėra nei tokie objektyvūs, nei tokie efektyvūs, kokie turėtų būti. Tas pats su teismais – teisėjai buvo lyg ir kasta, apsaugota nuo kritikos. Viskas nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi, bet po truputį mėginame tai keisti. Keičiame ir įstatymus, ir metodikas. Vieni įstatymai yra priimti, kiti juda į Seimą, o vėliau bus įgyvendinimo laikotarpis ir institucijos turės parodyti rezultatą, arba jų tiesiog nebereiks.

    - Grįžtant prie Rusijos įtakos Lietuvoje… Kaip ją vertinate ir ar valstybinės struktūros pakankamai bendradarbiauja, kad ją užkardytų?

    - Visose šalyse yra problema, kad jėgos žinybos ne visada dalinasi informacija. Pernai didžiulę problemą matėme su FNTT, dabar santykiai tarp FNTT ir STT ir kitų struktūrų sutvarkyti geriau.

    O Rusija yra didelė valstybė, jos įtaka visada bus ir nereikia turėti iliuzijų, kad ji Baltijos šalyse neturės interesų. Svarbiausia, kad mūsų interesai nebūtų labai pažeidžiami. Svarbiausia, kad Lietuva sugebėtų ir būti dialoge, ir konstruktyviai bendradarbiauti, bet ir apsaugotų savo žmonių interesus.

    Atominė – rytdienos užduotis

    - Pastaruoju metu stebime smarkiai kylančias degalų kainas ir tai yra viena iš Šiaurės Afrikos šalių politinių neramumų pasekmių. Ar, Jūsų manymu, brangstantys degalai ir kiti produktai gali nutolinti Lietuvos ūkio atsigavimą, o gal net sukelti antrąją krizės bangą?

    - Europos ir Lietuvos ekonomika atsigauna, bet džiaugtis dar anksti. Globalūs pokyčiai ir išoriniai faktoriai gali tiesiogiai paveikti visos Europos atsigavimo tempą ir kokybę. Tai, kas vyksta Šiaurės Afrikoje – procesai, kurie susireguliuos labai negreitai. Tarkim, Libija tiekia Europai 20 proc. dujų. Turime suprasti, kad rinkos dabar reaguoja hipertrofuotai, taigi ir kainos kyla greičiau.

    Energetikos kainos paveiks pasaulinį maisto kainų kilimą, tai bus apsunkinantis faktorius ir Lietuvai, ir Europai. Ta įtaka matoma, ji ir objektyvi, ir spekuliatyvi. Europos Vadovų Taryboje praeitą savaitę kalbėjome, kokių reikės imtis sankcijų ir priemonių. Tačiau nenorėčiau gąsdinti, ekonomika Lietuvoje atsigaudinėja stabiliai.

    Dalia Grybauskaitė

    - Jei reikėtų nuošimčiais įvertinti mūsų galimybes turėti savo atominę, kaip įvertintumėte? Ir jei nepavyktų – kokia alternatyva? Kai kurie ekspertai teigia, kad mūsų energetinę nepriklausomybę labiau užtikrintų ne elektros, o dujų tiekimo diversifikavimas. Kaip vertinate Lietuvos pasiekimus šioje srityje ir su kokiomis susiduriama kliūtimis?

    - Santykinė energetinė nepriklausomybė apima elektros jungtis su Vakarais, galimybę įsivežti dujas ne tik per vamzdynus iš Rytų (t.y. suskystintų dujų terminalas, tai yra būtina daryti), taip pat jungtys su Vakarais. Atominė – tai papildomas faktorius, darantis mus labiau nepriklausomus. Taip pat – alternatyvioji energetika. Atominė – tik viena dalelė. Kada ji bus ir kaip - sunku pasakyti. Lietuva išlieka ir norėtų būti mišrios energetikos valstybe, bet ar tai galės padaryti artimiausiu metu, nenoriu spekuliuoti. Matėme, kaip sudėtinga rasti investuotoją, kaip be investuotojo nei Lietuva, nei visos Baltijos šalys negalės to padaryti. Dabar reikėtų koncentruotis į alternatyviąją energetiką, dujų diversifikaciją ir jungtis. O atominė – rytdienos užduotis.

    Požiūris į Baltarusiją buvo suformuotas ES pozicijos

    - Ar pastarieji rinkimai Minske ir juos sekę įvykiai pakeitė jūsų požiūrį į Aleksandrą Lukašenką? Gal dabar su Baltarusijos valdžia bendraujate kiek kitaip? Ar nemanote, kad Jūsų iniciatyvos dėl bendravimo su Aleksandru Lukašenka buvo klaida?

    - Bendravimas ir požiūris į Baltarusiją ir jos vadovą buvo suformuotas Europos Sąjungos pozicijos – aš jo asmeniškai nepažinojau. Suartėjimas ir noras, kad rinkimai, kurie vyks Baltarusijoje būtų kuo atviresni, buvo išreikštas ir Europos Sąjungos, todėl tą funkciją ir mėginau atlikti. Džiaugiuosi, kad didele dalimi dalį įsipareigojimų įvykdėme. Tik, žinoma, paskutinė rinkimų dalis visus nuvylė, ir Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizaciją (ESBO) taip pat. Mano santykiai ir nuomonė apie A.Lukašenką yra tokia, kokia buvo – ji ir buvo nevienareikšmiška. Dabar turime tam tikras ES nebendravimo sankcijas su šiuo politiku. Bet su kitais kontaktais būtinas. Pareigūnai palaikys kontaktus su asmenimis, su kuriais leidžiama bendrauti. Kiek žinau, verslas rengia dvišalį seminarą Lietuvoje. O kaip toliau klostysis santykiai, parodys laikas. Tikiuosi, kad santykiai atsistatys, o Baltarusijos vyriausybė supras savo klaidas ir mėgins atsivėrinėti ir Europai, ir žmogaus teisėms - taip, kaip buvo prieš rinkimus.

    - Bet kalbant apie Jūsų pačios požiūrį į A.Lukašenką. Turbūt nereikia bendros ES politikos ar nuomonės, kad suprastum, kad tie įvykiai, kurie vyko Minske po rinkimų, niekaip nesiderina su demokratinės valstybės veiksmais ir pagarba žmogaus teisėms.

    - Mes iš karto ir pasmerkėme neadekvatų jėgos panaudojimą. Veiksmų prieš žmogaus teises niekas netoleruoja.

    - Su kuo Jums buvo lengviau kalbėtis – su A.Lukašenka ar su Vladimiru Putinu?

    - Su abiem sunku. Jie skirtingi žmonės. Mūsų kontaktai dar nėra tokie, kad tas bendravimas būtų lengvas. Iš tiesų yra jautrumų tiek Lietuvos, tiek Rusijos pusėje, todėl bendravimas – šiek tiek įtemptas. Tačiau bendrauti būtina, turime mėginti peržengti tuos jautrumus ir galvoti apie tai, kas naudinga abiem valstybėms ateityje.

    Gegužę – vizitas į Kaukazą

    - Apžvalgininkai ne kartą pabrėžė, kad Jums tapus prezidente, Lietuvos santykis su Gruzija pastebimai atšalo. Iš tiesų susidaro įspūdis, kad stengiatės laikytis atokiau nuo šios šalies problemų, nei tai darė prezidentas Valdas Adamkus. Ar tai klaidingas įspūdis, o gal buvo rimtų priežasčių sumažinti santykių su šia valstybe?

    - Realiai mūsų bendradarbiavimas didėja. Tai, kas yra vizualu ir suasmeninta, to nėra, tačiau tai, kas yra realiai – didėja, t.y. mūsų dvišalė pagalba projektams ir specialistų lygmenyje. Nėra asmeninių vizitų, bet per pusantrų metų su prezidentu Michailu Saakašviliu susitikau 4 kartus įvairiuose forumuose užsienyje. Šią gegužę vyksiu į Kaukazą, lankysiuosi ir Gruzijoje. Svarbiausia, ką realiai darome, kaip realiai padedame. Nėra taip svarbu, kiek kartų susitinka vadovai, gerai papietauja ir išgeria daug tostų.

    - Kaip vertinate JAV „perkrovimo“ politikos rezultatus? Ar, Jūsų nuomone, ši politika nuoširdžiai palaikoma abiejų besitariančių pusių ir kas už jos gali slypėti mums, Rytų Europos šalims? Kaip tai apskritai gali paveikti posovietinę erdvę ilgalaikėje perspektyvoje?

    - Tie pokyčiai rimti, sakyčiau, geopolitiniai. JAV administracijos požiūrio į Rytų Europą ir Rusiją pasikeitimas buvo gana radikalus. Kokia bus įtaka, parodys laikas. Vertinti dar anksti. Tai, kad iš JAV pusės daugiau dėmesio skiriama didžiosioms valstybėms, o ne buvusioms mažesnėms partnerėms, tai irgi akivaizdu. Į tą realiją turime atsižvelgti ir rasti sau naudingiausią poziciją. Sugebėjome apginti savo interesus NATO, šiuo laikotarpiu gauti gynybos planus, gana pozityvų rezultatą iš naujosios NATO koncepcijos. Buvo suvaldyti procesai, kurie buvo ne visai mums palankūs. Manyčiau, partnerystė su JAV išlieka labai artima, ypač saugumo srityje. Na, o dialogas tarp dviejų didelių valstybių mums naudingas tiek, kiek jis yra naudingas tarptautinio nusiginklavimo prasme. Turime būti labai įdėmūs, kad tai būtų daroma ne mūsų sąskaita.

    - Regis, tai Jūs ir mėginate daryti?...

    - Mėginame. Suprantu, kad tai ne visada pozityviai vertinama, suprantu, kad tampame sudėtingais partneriais. Bet mes esame tie partneriai, kurie nori išlaikyti savo interesus oriai ir būti lygiaverčiais partneriais NATO.