Lietuvoje moterys sudaro daugiau kaip pusę (52,8 proc.) gyventojų, tačiau politikoje jų vis dar dalyvauja mažai, jos visuomenės gyvenimui nedaro esminės įtakos; deja, moterų dalyvavimas politikoje nedžiugina ir europiečių.
Neseniai Europa minėjo 100 metų jubiliejų, kai šio žemyno moterys įgijo teisę balsuoti rinkimuose. Pirmoji Europoje šią teisę 1906-ųjų spalio 1 dieną įtvirtino Suomija. Pirmosios pasaulyje teisę balsuoti 1893 metais įgijo Naujosios Zelandijos moterys, o nuo 1902-ųjų Australijoje dailiosios lyties atstovės gali balsuoti ir būti išrinktos.
Konstitucinio Teismo teisėja Toma Birmontienė yra iškėlusi versiją, kad lietuvės aplenkė suomes. 1905 metais Didysis Vilniaus Seimas paskelbė memorandumą, kuriame sakoma, kad lietuviai, be kitų teisių, reikalauja „lygybės prieš įstatymus ir lygių visuotinių rinkimų teisių“. Esą lietuvės rinko atstovus į 1905-ųjų Didįjį Vilniaus Seimą, tarp 2 tūkst. išrinktų atstovų buvo ir 7 moterys (0,35 proc.).
Iš tikrųjų dėl oficialios lietuvių moterų teisės balsuoti pradžios kol kas dar neapsispręsta – tai galėtų būti 1918 metų lapkritis, tačiau Didysis Vilniaus Seimas šiuolaikinių istorikų nėra laikomas tikra įstatymų leidybos institucija
. Kitos versijos – 1919-ųjų lapkričio 20-oji, kai Valstybės Taryba priėmė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, kuriame buvo įtvirtinta teisė balsuoti ir moterims, arba 1922 metai, kai išrinkus Steigiamąjį Seimą buvo patvirtina Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija.
Tiesa, šiais laikais šis klausimas neteko savo aštrumo – teisė balsuoti nebėra laikoma tokia jau didele vertybe, Lietuvoje kone pusė abiejų lyčių atstovų ja nepasinaudoja. Be to, per tiek metų tapo akivaizdu, kad teisė balsuoti anaiptol nepadidina moterų politikoje skaičiaus iki adekvataus – maždaug pusės visų politikų.
Veidrodžiai liko kreivi
Beje, moterų balsavimo teisės istorijoje esama ir fenomenų – šveicarės teisę balsuoti gavo tik prieš 40 metų, 1971-ųjų vasario 7 dieną, taigi apie 1,5 mln. šiuolaikinės Šveicarijos piliečių gimė neturėdamos teisės balsuoti. Šios sukakties proga vienas šveicarų interneto portalas klausinėjo moteris, kurios balsavimo teisę įgijo jau suaugusios ir atsimena visas to meto diskusijas. Dauguma jų teigė, jog tuo metu buvo per daug užsiėmusios vaikais ir šeima, kad būtų smarkiai domėjusios šiomis diskusijomis ir politika apskritai. Beje, tuomet visai atvirai buvo pateikiamas toks argumentas, kad moterims įsitraukus į politiką vaikai liks apleisti. Vis dėlto pasaulis pasikeitė – tuomet net Šveicarijoje niekam nešovė į galvą, kad vaikus nuo apleistumo galėtų gelbėti vyrai.
Nors teisės balsuoti nebuvimas atrodo kaip gana aiški užuomina į atitinkamas moterų proto galias ir gebėjimą apsispręsti bei turėti nuomonę rimtais klausimais, iš tikrųjų šio reiškinio priežastys – grynai socialinės ekonominės. Buvo manoma, kad visuomenės ekonominiame gyvenime nedalyvaujančios ir prie visuomenės gerovės esą neprisidedančios moterys turi tenkintis tokiais sprendimais, kokie joms yra pateikiami. Ankstesniais amžiais dalyvauti rinkimuose buvo nustatytas turto cenzas, tuomet už rinkimų borto likdavo dar daugiau žmonių. Žinoma, šiais laikais, kai balsuoti turi teisę net kaliniai ir jau kelias kartas gyvenantys iš socialinės paramos asmenys (Vakarų valstybėse jau yra susiformavusios tokių žmonių dinastijos), šie argumentai atrodo keisti. Kaip jau minėjome, ne mažiau keista ir tai, kad teisė balsuoti ir moterų dalyvavimas ekonominėje veikloje lygiai su vyrais itin lėtai keičia padėtį...
Nuo antikos laikų
Teisę egzistuoti turi net kelios Kovo 8-osios kilmės ir prasmės versijos. Remiantis rašytiniais šaltiniais, tam tikrą dieną Graikijoje moterys reikalaudavo ypatingo savo vyrų dėmesio, ir netgi karai tą dieną turėdavo būti nutraukti, kad kariai galėtų būti su savo moterimis. Taigi galima sakyti, kad pirminė šios dienos prasmė – dėmesys moterims.
Tačiau šiuolaikinė Tarptautinės moters dienos idėja kilo XIX ir XX amžių sandūroje, ir pirmiausia – ne dėl lygių teisių, o dėl žmoniškų darbo sąlygų. Mat sparti industrializacija ir ekonomikos plėtra privertė užmiršti „apleistus vaikus“ – darbo rinka be moterų rankų jau nebeišsivertė. Vienas iš tokių protestų vyko 1857 metų kovo 8 dieną Niujorko tekstilės fabrike, kur moterys protestavo prieš ypač prastas darbo sąlygas ir mažus atlyginimus. Viskas baigėsi susirėmimais su policija.
Tą dieną protestai vyko ir vėlesniais metais, vienas didesnių – 1908-aisiais, kai 15 tūkst. moterų žygiavo Niujorko gatvėmis, reikalaudamos sutrumpintos darbo dienos, didesnio darbo užmokesčio ir rinkimų teisės. Kitų metų vasario 28 dieną JAV buvo švenčiama pirmoji Tarptautinė moters diena. Dabartinė Moters diena pradėta švęsti po to, kai 1910-ųjų kovo 8 dieną Kopenhagoje vykusioje tarptautinėje moterų konferencijoje aktyvi moterų teisių gynėja Klara Cetkin pasiūlė kasmet vieną dieną skirti dėmesio moters kovai už laisvę ir lygias teises. 1911 metų kovo 8-ąją pirmą kartą Tarptautinė moters diena buvo minima Vokietijoje, Australijoje, Danijoje, Švedijoje.
Ypač daug dėmesio šiai šventei buvo skiriama Sovietų Sąjungoje, kur, kaip teigiama, sovietų diplomatės Aleksandros Kolontaj iniciatyva ši diena buvo paskelbta valstybine švente. Tuomet labiausiai buvo pabrėžiamas dirbančios moters herojiškumas – esą ji ir prie staklių stovi, ir vaikus gimdo bei augina. Nors, išskyrus antikos laikus, ši diena mažai ką turi bendra su vyrų meilumu, būtent Sovietų Sąjungoje gimė tradicija šia proga moterims teikti gėlių. Beje, ji iki šiol išliko Rusijoje ir kitose šalyse (taip pat ir Lietuvoje). Nuo 1966-ųjų iki nepriklausomybės Lietuvoje ši diena buvo nedarbo diena.