Pasak teisininko, KT nutarimas dėl šokančių ir dainuojančių TV ekranuose Seimo narių yra aiškus ir vienareikšmis: jie to daryti negali. Be to, E. Kūris sukritikavo Seimą už tai, kad šis iškraipė ir sujaukė savivaldybių tarybų rinkimų sistemą bei pradangino iš įstatymo konstitucinę „politinės organizacijos“ (ne partijos) sąvoką.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje sakoma: „Lietuvių tauta (...) siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės (...) skelbia šią Konstituciją“. Ar turimas galvoje liberalus atviros visuomenės principas? Ar Konstitucijoje yra „užprogramuotas“ liberalizmas?

Tai, ką sakysiu, tėra mano samprotavimai, bet ne oficiali konstitucinė doktrina. Oficialią doktriną kada nors suformuos Konstitucinis Teismas (KT). Kol kas atviros visuomenės doktrinos yra labai mažai. Ta formuluotė buvo daug kartų cituota, bet jos aiškinimas ne itin išplėtotas, pirmiausia todėl, kad nebuvo bylų, kuriose būtų buvę būtina atskleisti jos prasmę.

Kita vertus, suformuluoti kokią nors vienareikšmę atviros visuomenės sampratą konstitucinėje doktrinoje nėra lengva. Ši sąvoka turi didelį vertybinį krūvį, ji yra ir sociologinė, ir politologinė, ir politinė, ne tik teisinė. Įvairūs Konstitucijos teksto rengėjai galėjo turėti savų samprotavimų dėl įvairių jos nuostatų, taip pat ir dėl šios.

Konstitucijos būna arba diktato, arba kompromiso rezultatas. Mūsų Konstitucija yra kompromiso, sutarimo rezultatas. Ji nebuvo kurios nors politinės stovyklos ar grupuotės primesta visai visuomenei. Taigi ji nebuvo primesta ir liberalų. Beje, kas buvo tie tuometiniai liberalai?

Ar tie patys, kuriuos šiandien vadiname liberalais? Ir ar to meto liberalai rengiant Konstituciją turėjo bent kiek didesnę įtaką negu kitos politinio spektro spalvos? Nemanau.

Atviros visuomenės idėja nėra vien liberalų išradimas. Žodžiai „atvira visuomenė“ nėra vien liberalių pažiūrų autorių, kokių nors Karlo Popperio sekėjų į mūsų Konstituciją įrašytas tekstas. Jie yra preambulėje, o preambulę parašė Justinas Marcinkevičius (tiesa, paklaustas jis to nepatvirtindavo, bet ir nepaneigdavo).

Palyginkite preambulės tekstą su kitu Konstitucijos tekstu: kaip diena ir naktis! Drįstu teigti, kad preambulė yra tegu ir nedidelis, bet įstabus literatūros kūrinys, kuris kartu turi milžinišką teisinį krūvį, nes joje įtvirtinti pamatiniai mūsų valstybinės bendruomenės siekiai, kuriuos jūs jau pacitavote. Atvira visuomenė – vienas iš jų.

Šiandien turbūt būtų bergždžias dalykas spėlioti, ar preambulės autoriui kas nors pasiūlė idėjas, kurios, įvilktos į gražų kalbos rūbą, turėjo būti joje įvardytos, ar jis pats nusprendė, ką į ją įrašyti. To turbūt niekada nesužinosime. Deja, nebuvo Lietuvoje Jameso Madisono, kurio užrašais remdamiesi galėtume patikimai rekonstruoti visą Konstitucijos teksto rašymo procesą... Bet jei teisingas antrasis variantas, tai kuriai idėjinei stovyklai galėtume priskirti velionį J. Marcinkevičių?
Liberalų? Kairiųjų? Konservatorių (kurių tuomet tuo pavadinimu nė nebuvo)? Manau, jis kūrė pagal savo „programą“, veikiau moralinę ir pilietinę nei politiškai ideologinę. Bet tai nereiškia, kad plėtojant konstitucinę doktriną negalima ar nereikia gvildenti atviros visuomenės kaip teisinės kategorijos sampratos.

Ką reiškia atviros visuomenės siekinys?

Egidijus Kūris

Čia išeities pozicija galėtų būti ta, kad formuluotė „atvira visuomenė“ buvo savotiškas atsakas į tai, ką turėjome iki 1990 m., o gal net kurį laiką po to. O turėjome atviros visuomenės priešybę – visuomenę be galimybės keistis materialinėmis bei dvasinėmis vertybėmis su gyvenusiaisiais anapus sovietinės tikrovės, valdžią be jos sprendimų teisinės kontrolės. Kitaip tariant, uždarą visuomenę.

Perėjimas prie kitokių santvarkos pagrindų kartu turėjo reikšti ir ėjimą atviros visuomenės link. Šiuo atžvilgiu svarbu tai, kad atviros visuomenės siekis deklaruotas kartu su socialinės darnos, teisingumo, pilietinės visuomenės imperatyvais. Tačiau ar tai tik liberalizmas?!

Preambulė ir joje deklaruoti siekiai – tai įvadas į visą Konstitucijos tekstą ir su juo sudaro integralią visumą. O toje visumoje esama nemažai nuostatų, kuriose užkoduota ne tik liberali, bet ir valstybės socialinės orientacijos (kai kas net pasakytų „socialdemokratinė“) veikimo programa. Tai nuostatos, kuriomis įtvirtinta teisė į pensiją, socialinę paramą ir pan. Jos – anaiptol ne liberalizmo pagimdytos, bet net nuosekliausi liberalai šiandien negalėtų paneigti jų prasmingumo.

Tačiau – ypač žinant, kad mūsų Konstitucija yra kompromiso rezultatas – vargu ar prasminga imti kurią nors atskirą Konstitucijos nuostatą ir bandyti ją priskirti kuriai nors politinei ideologijai. Imkime, pavyzdžiui, nuostatą, kad pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį. (Beje, aš pats ją ir pasiūliau, paprašytas parengti darbinį poros Konstitucijos skirsnių variantą). Ta nuostata gali atrodyti labai liberali. Ir vis dėlto liberalizmas jos negali savintis. Čia tik vienas pavyzdys, o jų būtų galima pateikti daugybę. Atviros visuomenės siekis – jokia išimtis.

Atvira visuomenė Konstitucijoje įvardijama kaip siekis, taigi – kaip politinis tikslas?

Kaip tikslas ir kartu – konstitucinis principas. Pareiškėjai, kurie inicijuoja bylas KT (dažniausiai tai teismai) kartais kurį nors įstatymą ar poįstatyminį aktą ginčija teigdami, kad jis prieštarauja atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiui. Gausiuose KT nutarimuose buvo išaiškinta, kad nors ši nuostata Konstitucijos tekste suformuluota kaip siekis, teisės požiūriu ji traktuotina kaip konstitucinis principas. Teisės principai visuomet įtvirtina tam tikrą vertybę, siekiamybę, tikslą. O ar mes toli pažengėme to siekio kryptimi – kitas klausimas. Šiandien turbūt dar, deja, retorinis.

Koks yra to principo turinys? Ką reiškia – siekti atviros visuomenės?

Jau minėjau, kad kol kas oficialioji doktrina šiuo klausimu yra neišplėtota. Bet tam tikrų fragmentų esama. Reikalas tas, kad vieni konstituciniai principai suponuoja kitus, vieni principai yra išvedami iš kitų. Pavyzdžiui, teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Nėra Konstitucijoje tokių žodžių, o principas – yra. Jis išvestas aiškinant Konstituciją. Kaip ir atsakingo valdymo, skaidrumo principai bei daugelis kitų.

Manau, kad nors doktrinoje tai tiesiogiai nėra įvardyta, atsakingo valdymo principas turėtų būti siejamas ir su visuomenės atvirumu, ir su sprendimų priėmimo skaidrumu. Visuomenės atvirumas suponuoja valdžios, kaip visuomenės „agento“, „įgaliotinio“, atvirumą. Visuomeninę reikšmę turintys, mūsų gyvenimui įtaką darantys valdžios sprendimai neturi būti priimami, kaip sakoma, „po kilimu“. Todėl minėti principai, be savarankiško teisinio turinio, vertintini ir kaip atviros visuomenės principo aspektai.

Bet jų atskleidimas – laipsniškas procesas. Antai skaidrumo principą pirmą kartą KT įvardijo tik 2008 m., kai buvo sprendžiama, ar Konstitucijai neprieštarauja Vyriausybės aktas, neužtikrinęs skaidrumo priimant į valstybės tarnybą. Taigi net toje byloje buvo atskleistas tik vienas skaidrumo, kaip konstitucinio imperatyvo, aspektas (tai, kas susiję su priėmimu į valstybės tarnybą), bet manau, sutiksite, kad skaidrumas gali būti traktuojamas ir gerokai plačiau ir kad tokią platesnę sampratą diktuoja, be kita ko, ir Konstitucijoje skelbiamas atviros visuomenės siekis. Konstitucinės doktrinos plėtojimas – nesibaigiantis procesas.

Visų galimų atviros visuomenės, kaip teisinio imperatyvo, aspektų šiandien turbūt niekas neišvardintų. Bet tas principas (kartu su kitais) tarsi „cementuoja“ į nuoseklią ir logišką visumą įvairias Konstitucijos nuostatas: ir tas, kurios įtvirtina žmogaus teisę į informaciją ir jos sklaidą, ir tas, kurios įtvirtina nusikaltimo padarymu kaltinamo asmens teisę į viešą teismą, ir tas, kurios įtvirtina kilnojimosi laisvę; net tas, kurios įtvirtina prezidento pareigą daryti Seime metinius pranešimus apie padėtį Lietuvoje, valstybės vidaus ir užsienio politiką.
Kiek tų aspektų dar bus atskleista oficialiojoje doktrinoje priklauso nuo to, kokie klausimai bus keliami būsimose bylose. Galėtų būti ir labai netikėtų.

Pavyzdžiui?

Nejau negalima kelti klausimo, ar visuomenės atvirumo imperatyvas nesuponuoja to, kad tos nevalstybinės organizacijos, kurioms teisės aktai suteikia tam tikras teises, kurių neturi kitos organizacijos, paaiškintų tam tikrus savo sprendimus visuomenei? Pagal įstatymą Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) taryboje yra įvairių organizacijų atstovų, tarp jų ir Lietuvos Vyskupų konferencijos. Jei jau tos organizacijos atstovai turi balsą sprendžiant dėl visai visuomenei svarbios nacionalinio transliuotojo veiklos, tai gal galima paklausti apie kitus sprendimus?

Kai prieš porą metų Vilniaus rajono savivaldybės taryba priėmė Kristaus Karaliaus Intronizacijos (Vilniaus rajone) Aktą, tame tarybos sprendime įrašė, kad ji gavo „bažnytinės hierarchijos pritarimą“. Kur tas pritarimas, kaip su juo susipažinti? Ir ką tai apskritai reiškia: savivaldybės tarybos leidžiamą teisės aktą sankcionuoja bažnytinė hierarchija (beje, juk tai vyksta pasaulietinėje valstybėje)?

Kas nors pasakytų: eretiškas klausimas. Bet teisinis. O jo teisinis krūvis toks: ar atviroje visuomenėje gali likti nuslėpta tai, kaip tam tikrus teisės aktuose fiksuotus įgaliojimus turinčios organizacijos priima sprendimus, turinčius reikšmę visai visuomenei? Kitaip tariant, ar jos pačios yra pakankamai atviros visuomenei, kuri per savo atstovybę, Seimą, joms suteikė gana svarias galias?

Konstitucinėje jurisprudencijoje apie tai kol kas nieko nerastume. Ir negirdėjau apie kokį nors ginčą, kuriame tas klausimas būtų keliamas taip, kad matytųsi perspektyva jam patekti į KT. Net viešojoje erdvėje tai kol kas ne itin svarstoma.

O jei toks klausimas kiltų?

Konstitucinės jurisprudencijos plėtojimo požiūriu visi tokie klausimai sveikintini, nes kiekvienas konstitucinis ginčas (turiu galvoje ginčus, kurie patenka į KT) – tai paskata vystyti konstitucinę doktriną ir „auginti“, turtinti Konstituciją. Gyvoji Konstitucija auga sluoksniais, kaip koralas. Bet – netolygiai, fragmentiškai, nes vienais klausimais bylų daug, kitais – nieko ar beveik nieko. Būna ir „bangų“ bei „atoslūgių“, kai keletą metų pilasi srautas kreipimųsi, skirtų vienai problemai, o paskui – štilis.

Pavyzdžiui, prieš keliolika metų buvo tiesiog antplūdis kreipimųsi, kuriuose buvo keliami nacionalizuotos nuosavybės restitucijos klausimai, bet jau kokie septyneri aštuoneri metai tokių kreipimųsi KT gauna labai nedaug. Doktrina šiais klausimais labai turtinga. Tuo metu dėl karo prievolės pirmoji byla buvo išnagrinėta tik praėjus šešiolikai metų nuo KT veiklos pradžios. Iki tol niekas dėl to nesikreipė.

Po D. Kreivio – tik vienas ministras...

Kokie politiškai aktualūs ir daug lemiantys klausimai šiandien yra pribrendę, bet tiesiai neužduoti? Ar galėtumėte pateikti pavyzdį?

Dabar diskutuojama dėl ūkio ministro atsistatydinimo ar atstatydinimo, atrodo, jau neišvengiamo. Konstitucija nustato, kad pasikeitus daugiau nei pusei ministrų Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Negavusi Seimo įgaliojimų iš naujo, Vyriausybė turi atsistatydinti.
Vyriausybėje yra 14 ministrų (be Ministro Pirmininko). Jau yra pasikeitę penki ministrai. Jei atsistatydintų ūkio ministras, jis būtų šeštas. Galimas septinto ministro pasitraukimas lyg ir nereikštų, kad pasikeitė daugiau nei pusė ministrų. Bet sudarant Vyriausybę ministrų buvo ne 14, o 13, nes energetikos ministro dar nebuvo.

Ar gali kilti klausimas, kaip tą ministrų pasikeitimą skaičiuoti tada, kai Vyriausybė „išaugo“? Gali. Ar oficialiojoje doktrinoje yra atsakymas į šį klausimą? Kol kas nėra, bent jau išsamaus. Remiantis pradiniu ministrų skaičiumi, septintas pasitraukęs ministras būtų „kritinis“.
Bet kokia yra įpareigojanti minėtos Konstitucijos klauzulės (dėl „daugiau kaip pusės ministrų“) samprata, oficialiai galėtų atsakyti tik KT. Visi mes galime turėti savo nuomonę, bet nuomonė – ne teisė. Ar į KT bus dėl to kreiptasi, priklausys nuo daugelio veiksnių, įvairių politinių apskaičiavimų ir t. t.

Beje, 1998 m. ir 1999 m. su tais dalykais susijusios bylos jau buvo nagrinėtos, bet gana siauru aspektu. Jose nebuvo išaiškinta, ką formuluotė „pasikeitė daugiau kaip pusė ministrų“ reiškia tada, kai Vyriausybė padidėjo. O čia „įsiterpia“ dar kiti įdomūs dalykai: keturi ministrai pasikeitė po prezidento rinkimų, bet finansų ministras (ministrė) – iki jų, taigi prieš Vyriausybei gaunant įgaliojimus iš naujo veikti. O Energetikos ministerija įsteigta prieš tuos rinkimus. Tad ar turi būti skaičiuojamas energetikos ministras ir finansų ministrė, ar ne?

O jei dar pažvelgtume į precedentus... 1998 m. po prezidento rinkimų prisiekė visi ministrai, taip pat ir tie, kurie jau buvo prisiekę. O po 2009 m. rinkimų prisiekė tik naujasis socialinės apsaugos ir darbo ministras. Ką tai reiškia? Kaip matome, čia gali būti įvairių galvosūkių. Jei aplinkybės nepadiktuos poreikio kreiptis dėl to į KT, ką gi: ir toliau kiekvienas galėsime likti su savo nuomone, kaip suprasti tą Konstitucijos nuostatą. Bet jei kiltų ginčas, tegu ir erzinantis politikus, jį vis tiek reikėtų vertinti pozityviai, nes, kaip minėjau, tokie ginčai yra paskata vystyti konstitucinę jurisprudenciją ir įlieti daugiau aiškumo.

Makaronų kabintojai

Politikai mėgsta jaustis protingesni už Konstituciją ir vis siūlo ją taisyti. Kokie yra tokio požiūrio padariniai valstybei, jos politinio gyvenimo kokybei?

Jei Konstitucija kaitaliojama dažnai, tai – blogai. Konstitucija yra aktas, kuris turėtų išlikti stabilus. Ji yra teisės pamatas, todėl kuriama ilgiems metams. Tai nereiškia, kad Konstitucijoje išvis negalima daryti pataisų: kartais jos neišvengiamos, bet jos neturi būti dažnos. O mūsų konstitucinis diskursas, deja, neretai būna rinkimiškai proginis. Kai tik artėja Seimo ar prezidento rinkimai, pasipila iniciatyvos. Gerai, kad paprastai nerezultatyvios.

O gal blogai, kad nerezultatyvios? Gal būta daug genialių siūlymų, ir dabar turėtume gailėtis jų neįgyvendinę?

Priešrinkiminiai siūlymai keisti Konstituciją, nors jie daug kam patinka, būna labai nebrandūs. Prieš porą metų visus rekordus perspjovė pora kandidatų į Seimą, išleidę knygelę, kur siūloma iš esmės perrašyti visą Konstituciją. Kokių tik įdomių dalykų ten nepasiūlyta! Pavyzdžiui, kad „Seimas privalo leisti gerus įstatymus“ arba kad buvusiems ministrams ir kitiems aukštiems pareigūnams penkerius metus po to, kai palieka tas pareigas, apskritai draudžiama dirbti, arba kad Vyriausybė visas išlaidas galėtų daryti tik gavusi Seimo leidimą. Verta paskaityti, ypač jei esate juodojo humoro mėgėjas.

Bet ne tik prieš rinkimus, o nuolat yra kartojami siūlymai keisti Konstitucijos tekstą, kurių autoriai nenori atsižvelgti į kontekstą. Antai amžinai siūloma sumažinti Seimo narių skaičių. Labai populiaru. Pusiau juokais paklausiu: ką tokiu atveju reikėtų daryti su naująja Seimo sale, pritaikyta būtent esamam Seimo narių skaičiui? Prašysime brolių Nasvyčių ją perprojektuoti?

O jei rimtai, tai pamirštama, kad 1996 m. klausimas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo iki 101 buvo pateiktas referendumui. Žmonės nebalsavo už sumažinimą. Taigi Tauta jau pasisakė. Kiek dar minsime tą pačią vyžą? Ar Seimo narių skaičiaus sumažinimas nulemtų ką nors esminga? Vadybos ir viešojo administravimo specialistai turbūt patvirtintų vieną gal kiek juokingai skambantį dėsningumą. Į klausimą „kiek jūsų institucijoje dirba žmonių?“ visada yra vienas teisingas atsakymas: „pusė“. Nežiūrint institucijos ir veiklos srities. Jei Seimo narių skaičių sumažintume dvigubai, normaliai dirbančių Seimo narių skaičius sumažėtų drastiškai. Kam tai būtų naudinga?

Konstitucijos keitimo iniciatyvos dažnai ne tik populistinės, bet ir analfabetiškos. Prieš 2002 m. prezidento rinkimus vienas kandidatas vis kartojo, kad jis, jei jį išrinktų, pakeis Konstituciją – ir labai daug ką joje pakeis! Aš jo paklausiau, kaip jis ketina tai padaryti, nes prezidentas neturi galių net inicijuoti Konstitucijos pataisą. Jis atsakė tuo klausimu inicijuosiąs referendumą. Bet prezidentas pagal Konstituciją neturi galios inicijuoti referendumą!

Tokie teisiškai nepagrįsti pažadai neatsakingai adresuojami žmonėms, kurie patys, deja, stokoja Konstitucijos išmanymo. Vadinamasis viešasis konstitucinis diskursas Lietuvoje labai dažnai skirtas lengvatikiui, nežinančiam žmogui. Nesakau, kad visi privalo viską žinoti; anaiptol. Bet nežinantys lengviau, kaip sakoma, apkabinėjami makaronais.
Štai paprastas pavyzdys. Viktoras Uspaskichas ne kartą yra sakęs, neva jis galėtų siekti prezidento posto, bet nenorįs to daryti, nes supranta, jog lietuviams nepatiktų turėti prezidentą rusą. Visiški makaronai. Deja, nė vienas dabartinį europarlamentarą kalbinęs žurnalistas nepaprieštaravo jam, sakydamas, kad jis negali pretenduoti į tą postą ne todėl, kad yra rusas, o todėl, kad nėra Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę.

Tas pats veikėjas sako: „Kai būsiu įregistruotas kandidatu į savivaldybės tarybos narius, iškart kreipsiuosi į Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK) ir paprašysiu, kad man būtų panaikinta neliečiamybė“. Vėl makaronai. Toks prašymas niekinis. Niekas negali pats reikalauti, kad jam būtų panaikintas imunitetas. Prašyti VRK gali prokuroras, bet ne pats kandidatas. Imunitetas nėra tokia teisė, kurios žmogus galėtų pats atsisakyti. Aš kaip rinkėjas negaliu kreiptis į VRK su prašymu panaikinti man rinkimų teisę. Yra teisių, kurių negalima atsisakyti.
Bet joks kalbintojas tokiam niekus tauškiančiam politikui nepasako: „Tamsta juk blefuoji“. Tad koks yra tas mūsų viešasis konstitucinis diskursas?

Sovietinis paveldas ir Seimo „šokėjų“ cirkai

Beje, apie imunitetus. Visi kaip susitarę kartoja apie tai, kad kandidatai į savivaldybių tarybas įgauna imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo, tiesa, ne absoliutų, nes VRK jį gali panaikinti. O ar paklausė kas nors, kodėl apskritai įstatymas tokius imunitetus nustato?! Konstitucijoje numatyta, kas turi imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo. Kandidatai į savivaldybių tarybas ten nepaminėti. Tie imunitetai – tikras sovietinių laikų paveldas, bet mes su juo kažkaip susigyvenome, kad net nekliūna. Bet tai būtų atskira tema.

Kitas pavyzdys. Šiomis dienomis daug makaronų kabinama dėl vadinamųjų Seimo šokėjų, ypač po paskutiniojo KT sprendimo. Tą sprendimą patys „šokėjai“ mėgina interpretuoti kaip neaiškų, neva paliekantį galimybių jiems ir toliau šokti-dainuoti ir karves per televiziją vaidinti. O tame sprendime viskas aišku: negali jie to daryti ir niekada negalėjo! Bet jų klausomasi, jų nuomonė žinių laidose pateikiama vos ne kaip lygiavertė KT išaiškinimui: išaiškinimui pusė minutės ar minutė, Žilvinui Šilgaliui – dvi minutės. Toks tas mūsų viešasis konstitucinis diskursas.

O kaip yra dėl daug ginčų kėlusio ir šiemet įgyvendinto sprendimo savivaldybių tarybų rinkimuose leisti dalyvauti paskiriems nepartiniams kandidatams ir nepartiniams sąrašams?

Ką čia bepasakysi... Traukinys nuvažiavo – rinkimai įvyko. Po 2007 m. KT nutarimo Seimas turėjo ketverius metus rinkimų įstatymui pakeisti, bet susigriebė tik likus geram pusmečiui iki rinkimų. O kai susigriebė, tai išėjo kaip visada...

Nežinau, kaip reikėjo sugalvoti, kad pavieniai kandidatai gali varžytis su kandidatų sąrašais. Įsivaizduokime, kas būtų, jei kurioje nors savivaldybėje 90 proc. balsų gautų koks nors populiarus „pavienininkas“? Kam atitektų jo balsų perteklius? Sąrašams, už kuriuos žmonės kaip tik ir nebalsavo! Beje, kažkas panašaus įvyko Skuode, tik, žinoma, procentų surinkta gerokai mažiau. Tai bent rinkimų reforma! Negali sąrašai varžytis su „pavienininkais“ – kalbant logikos terminais, modalumai skiriasi! Sąrašai turi konkuruoti su sąrašais, „pavienininkai“ – su „pavienininkais“.

Ir niekur nėra pasakyta, kad apskritai turi būti galimybė kelti pavienes kandidatūras. Įstatymu gali būti numatytos vienmandatės apygardos – jos kaip tik ir būtų skirtos „pavienininkams“. Bet gali būti ir proporcinė sistema. Reikalas tas, kad ankstesnė proporcinė sistema neleido dalyvauti rinkimuose su partijomis nesusijusiems kandidatams. Kodėl žmogus, norintis rūpintis savąja Kelme ar Pakruoju ir nieko daugiau, turi gauti palaiminimą iš kurios nors nacionalinės partijos su būstine Vilniuje? O juk Konstitucija įtvirtina dvi sąvokas: joje numatytos ir politinės partijos, ir politinės organizacijos. Vadinasi, pagal Konstituciją be politinių partijų ne tik gali, bet ir turi būti numatyta galimybė kurtis politinėms organizacijoms, kurios nėra politinės partijos ir savęs tokiomis nelaiko.

Tuo metu Seimas dar 2004 m. panaikino įstatymą, gal nelabai vykusiai, bet vis dėlto numačiusį politines organizacijas kaip susivienijimus, kurie nėra politinės partijos. Štai taip: Konstitucijoje politinės organizacijos numatytos, o iš įstatymų – išbrauktos.

Jei įstatymų leidėjas kada nors vėl atsigręžtų veidu į Konstituciją, tos politinės organizacijos galėtų būti ir regioninės organizacijos. Jos ir galėtų varžytis vietos valdžios rinkimuose – taip pat ir su partijomis konkuruoti. O kadangi jos nebūtų „paprastos“ visuomeninės organizacijos (kurios Konstitucijoje minimos atskirai ir nelaikomos nei politinių partijų, nei politinių organizacijų sinonimu), joms turėtų būti nustatyti atitinkami reikalavimai: kiek jos turi turėti narių, prieš kiek laiko iki rinkimų turi būti įsisteigusios ir t. t.

Vadinasi, anaiptol ne kiekvienai visuomeninei organizacijai privalu suteikti teisę dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose – vaizdžiai tariant, ne kiekvienam bitininkų ar krepšinio fanų klubui. Tai, viena vertus, užtikrintų galimybę pilietiškai aktyviems, bet kartu ir organizuotiems bei atsakingiems vietos bendruomenių nariams dalyvauti rinkimuose be partinio palaiminimo, kita vertus, nebūtų pasikasama po ir taip jau leisgyvės partinės sistemos pamatais.
Bet tam, kad tas reikalas būtų sutvarkytas pagal Konstituciją, reikėjo ne tokio įstatymo. Beje, jis jau užginčytas KT. Palaukime, pažiūrėkime, koks bus nutarimas.

Nebaudžiama dezinformacija

Konstitucijos 25 str. skelbia: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“. Ar ši nuostata leidžia reikšti visus įsitikinimus nevaržomai?

Konstitucija numato šios teisės ribas: „Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.“
Yra ir kita labai svarbi nuostata: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. Taigi šmeižtas ir dezinformacija yra anapus įsitikinimų raiškos laisvės ribų. Tie dalykai negali būti apibrėžiami kaip įsitikinimai, kuriuos neva galima reikšti, tik esą galima kažkaip riboti: jie apskritai nėra įsitikinimų raiškos laisvės dalykas.

Maža to, įstatymo leidėjas yra konstituciškai įpareigotas šmeižtą ir dezinformaciją traktuoti kaip nusikalstamus veiksmus ir įtvirtinti tai baudžiamajame įstatyme. Bet ar mūsų Baudžiamajame kodekse (BK) yra adekvačiai įtvirtinta nuostata dėl dezinformacijos kaip nusikalstamos veikos?

Žinoma, bet kuris informacijos skleidėjas, taip pat ir žurnalistas, gali tiesiog suklysti. Tačiau sąmoninga, kryptinga dezinformacija, ypač siekiant apjuodinti žmogų, sumenkinti jo reputaciją, pagal Konstituciją turi būti traktuojama kaip nusikalstama veika. Ir aš, ir jūs turbūt galėtume paminėti ne vieną televizijos ar radijo laidą, ne vieną publikaciją, kuriose akivaizdžiai ir kryptingai dezinformuojama ir šmeižiama. Bet tokia veikla BK nėra apibrėžta kaip nusikalstama veika. Priešingai: dangstomasi nuomonių raiškos laisve.

Deja, tokiai praktikai savaip pagrindą padėjo ir teismai (tai buvo labai seniai), nusprendę, kad jei sakinys prasideda žodžiais „kas gali paneigti galimybę, kad...“, tai jau ne teiginys, o klausimas, o klausti – na, klausti, žinoma, niekam neuždrausta. Tai ir klausinėsime apie viską, kol nieko švaraus nebeliks.

Tai BK spraga?

Nesakyčiau vienareikšmiškai, kad spraga. Galbūt netinkamas reguliavimas. Galbūt ydinga įstatymo taikymo praktika. Gal visko po truputį... Reikėtų gilesnės analizės. Aš nesu baudžiamosios teisės specialistas. Bet visi žinome, kad pagal BK ir jo taikymo praktiką dažnai negalime pavadinti nusikalstama veika to, ką drąsiai galime vadinti kryptinga, sąmoninga dezinformacija.

Visi lygūs, bet dvasininkai – „lygesni“

Per rinkimus kunigai Lietuvoje laisvai reiškia savo įsitikinimus, agituodami balsuoti už kurią nors partiją ar politiką. Kaip tai dera su Konstitucijos nuostatomis, konstitucine doktrina?

KT kol kas nieko tuo klausimu nėra pasakęs. Neteko girdėti, kad kur nors bręstų dėl to toks teisinis (pabrėžiu, teisinis) ginčas, kuris prasiskintų kelią į KT.

Klausiate, ar kunigų – geriau sakykime „dvasininkų“, nes konfesijos yra įvairios – kišimasis į politinį procesą nėra politiškai nepateisinamas? Teisėtas klausimas. Juk tokiais atvejais neatmestina, kad žmonių religiniais įsitikinimais ir priklausomybe religinei organizacijai naudojamasi siekiant paveikti jų politinę valią taip, kaip jie, jei tokio poveikio nebūtų, nesielgtų.

Galima būtų kalbėti ir apie nelygias politinės konkurencijos sąlygas. Bet visuomet reikia klausti: kokiu laipsniu bandoma paveikti? Ar jau peržengta tam tikra riba, kuri nubrėžta Konstitucijoje? Ir kur ta riba? Ar tai, kas, matyt, yra politinė problema, jau yra ir teisinė problema?
Jei žiūrėsime tik Konstitucijos teksto, tai dvasininkai – tokie patys piliečiai, kaip ir visi kiti. Jie gali turėti politines pažiūras ir jas skleisti. Jie, beje, gali rinkti ir būti renkami; Konstitucija tikrai čia nieko neapriboja, nebent jie patys save suvaržo.

Kitas klausimas, ar dvasininkų ar jų vyresnybės politinėms pažiūroms skleisti naudojami maldos namai ir kaip į tai reikėtų reaguoti (jei išvis reikia reaguoti). Pagal Konstitucijos 43 str. 3 d. bažnyčios bei religinės organizacijos turi maldos namus, bet prieš tai rašoma apie laisvą bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimą ir apeigų atlikimą. Ar tokia konstrukcija suponuoja, kad maldos namų turėjimas yra susietas būtent su to bažnytinio mokslo skelbimu ir apeigų atlikimu, bet ne su kokia nors politine ar kitokia veikla? Veikiausiai – taip.

Tada – kita Konstitucijos nuostata (to paties straipsnio 6 d.): „Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla, taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams“. Koks šių nuostatų giluminis turinys, koks jų santykis – doktrina apie tai tyli. Kol kas tyli.
Kita vertus, teisiškai visko nesureguliuosi. Pasak Senekos, kai ką, ką leidžia teisė, draudžia sąžinė. Vis dėlto jei KT kada nors pasiektų ginčas dėl dvasininkų politinės veiklos, tai būtų vienas įdomiausių dalykų, kuriuos KT kada nors teko aiškinti. Bet reikia nepamiršti, kad vienas pamatinis dalykas yra jau seniai išaiškintas: mūsų valstybė yra pasaulietinė, joje nėra nei valstybinės bažnyčios, nei valstybinės religijos.

Bet Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės nėra įvardytas Konstitucijoje.

Mūsų jurisprudencijoje taikomas ne atskyrimo, o lyg ir „švelnesnis“ – atskirumo terminas. Valstybės ir Bažnyčios atskirumo principas buvo suformuluotas jį išvedus iš viso pluošto Konstitucijos nuostatų. Antai Konstitucijoje skelbiama, kad valstybės ir savivaldybių įstaigose mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės – su viena išimtimi: tėvų pageidavimu jose gali būti mokoma tikybos (Konstitucijoje, žinoma, nepasakyta, kokios). Yra nuostata, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Ir daug kitų. 2000 m. dėl to buvo priimtas labai platus KT nutarimas.

Sistemiškai aiškinant šias ir kitas nuostatas, tarp jų ir mūsų šiek tiek aptartą atviros visuomenės principą, valstybės ir Bažnyčios atskirumo principas yra įtikinamai pagrindžiamas. Net jei šis principas Konstitucijoje neįrašytas tuo pavadinimu, jis vis tiek joje yra.
O kokia praktika – kitas dalykas. Paklauskime: kodėl mūsų pasaulietinėje valstybėje prezidento inauguracija vyksta būtent katalikų bažnyčioje? Ir apskritai – kodėl ji vyksta dar ir bažnyčioje, kai jau viena yra įvykusi Seime, kaip numato Konstitucija?

Arba ką reiškia tai, kad viename valstybiniame universitete (kalbant Konstitucijos žodžiais, valstybinėje aukštojoje mokykloje) veikia Katalikų tikybos katedra? Norėčiau žinoti, ar ji finansuojama visų mokesčių mokėtojų lėšomis. Ką reiškia tai, kad LRT taryboje Vyskupų konferencija atstovaujama tolygiai su Lietuvos mokslo taryba ar Lietuvos meno kūrėjų asociacija? Ką reiškia tai, kad yra šventinamos naujai atidaromos ar rekonstruotos valstybės institucijų patalpos, net teismai, mokyklų vėliavos, o tas apeigas atlieka tik vienos – dominuojančios – konfesijos dvasininkai?

Esu pats buvęs gimnazijos inauguracijoje, kurioje buvo atliekamos tokios religinės apeigos, apie kurias, beje, iš anksto nebuvo skelbta. Ten dalyvavo ir švietimo ir mokslo ministras. Jam neužkliuvo?!

Ar visa tai pažeidžia konstitucinį valstybės ir bažnyčios atskirumo principą?

Manau, kad taip. O jei kalbėsime apie atstovavimą LRT taryboje, tai čia iškyla veikiau konfesijų lygybės klausimas.

Bet ar mums, kaip valstybinei bendruomenei, pilietinei tautai išvis reikia tos Konstitucijos su visa jos doktrina? Klausiu kaip tikras pesimistas. Ką liudija mano jau minėta Kristaus Karaliaus intronizacija Vilniaus rajone? Visas Vilniaus rajonas paskelbtas Kristaus karalyste – kartu su Keturiasdešimt totorių kaimu? Ar kaip nors sureagavo į tai Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje? Neteko girdėti.

O kai į tokius demaršus nereaguojama ir pamirštama taisyklė principiis obsta (pasipriešink pirmam veiksmui), tai tik padrąsina Konstitucijos nepaisytojus žengti ir kitus abejotinus žingsnius. Turiu galvoje ne vien nelietuviškų gatvių pavadinimų užrašus kur nors Nemenčinėje.