„Įsivaizduokite atvejį, kad tauta išrenka kitos lytinės orientacijos prezidentą, kurio vertybės visai kitokios, jos nesiderina su Evangelija ar Bažnyčios mokymu. Aš manau, kad toks prezidentas net pats gal nelabai norėtų eiti į Arkikatedrą, dalyvauti ceremonijoje ir galbūt ta proga galėtų būti mišios, kur meldžiamasi už naujai išrinktą valstybės vadovą, bet nebūtinai jam dalyvaujant“, - LTV laidai „Savaitė“ pasakojo dvasininkas.
Pozicija, kurios Bažnyčia labai tvirta laikosi: dirbtinis apvaisinimas, lytinių ląstelių donorystė, embrionų šaldymas. Ar nėra skriaudžiami dar kartą ir taip gamtos nuskriausti žmonės, kurie negali susilaukti vaikų ir dirbtinis apvaisinimas jiems būtų viena iš išeičių?
Čia yra nemažai perdėjimo. Bažnyčiai žmogus yra labai svarbus ir labai svarbus silpnas žmogus, kuriam kažko reikia. Konkrečiai jeigu šeima negali susilaukti kūdikio, tai yra labai didelė problema ir skausmas.
Bažnyčia nėra visai nusistačiusi prieš dirbtinį apvaisinimą, ji nusistačiusi ir labai aiškiai pasisako prieš visus bandymus apvaisinimą daryti mėgintuvėliuose, užšaldyti embrionus, kas atlieka, išmest, sunaikint. Bažnyčios pozicija labai aiški – šeima ir gyvybė. Gali mus girti, gali prie kryžiaus kalti, bet mes vis tiek labai aiškiai tos pozicijos laikysimės.
Ginsime tradicinę šeimą ir ginsime gyvybę, o krikščionišku požiūriu žmogus yra žmogumi nuo pradėjimo momento. Ne tada, kai jis išvysta pasaulį, bet kai yra pradėtas – tai jau ne dvi ląstelės, o žmogiška gyvybė ir todėl mums ne vis tiek, kaip ten medikai elgiasi.
O žmonėms iš tikrųjų labai gali padėti dabartinė medicina, ji padeda daugeliu atvejų, o jeigu yra toks atvejis, kad padėti tiesiog neįmanoma, tada dar yra galimybė, galima įsivaikinti kūdikius. Visame pasaulyje taip daroma, todėl toms šeimoms nereikia atmesti nė vieno kelio. Jeigu jau, kaip sakoma, Dievo neduota ir išmėginus visas teisėtas ir krikščioniui priimtinas priemones niekas nepadeda, tai dar lieka vienas kelias – priimti vaikelį į savo šeimą ir užauginti jį kaip savo.
Statistika byloja, kad 70 proc. lietuvių yra nusivylę Bažnyčios vadovo požiūriu į kontracepciją, skyrybas, antrą santuoką bei kunigų celibatą. Ar iš tikrųjų beliko tos Bažnyčios įtakos arba ar skelbiama žinia visada pasiekia tą žmogų, jei 70 proc. abejoja tuo?
Manau, kad tie, kurie yra, kaip sakyčiau, normalūs katalikai, tai jie Bažnyčios mokymu vargu, ar nusivilia. Bet yra žmonių, kurie šiek tiek save laiko tikinčiais gal daugiau iš tradicijos. Tai jie kai kuriuos klausimus kvestionuoja. Jiems atrodo kad jeigu nebūtų celibato, tai gal nebūtų kažkokių kunigų nusikaltimų, bet užmiršta, kad visokius seksualinius nusikaltimus daro ir vedusieji žmonės.
Todėl manęs visai nestebina, kad ar ten 60 proc., ar 70 proc. žmonių gali kai kuriais klausimais nesutikti su Bažnyčios nuomone, bet tada mano klausimas, kiek jie įsigilinę? Jei jie tikintys žmonės, kiek jie yra įsigilinę į esmę, ir, manau, kad jis rimtai save laiko krikščioniu, tai tuomet jis turi priimti ir Evangeliją, ir Bažnyčios mokymą. To nepriimdamas, jis save šiek tiek atitolina nuo tikėjimo ir nuo Bažnyčios.
Kitos aktualijos, tarp kurių viena pagrindinių – buvusią vasarą vykusios prezidento Algirdo Brazausko laidotuvės ir tos visos peripetijos dėl karsto nešimo į Katedrą ir taip toliau. Nesinori grįžti prie visų šitų dalykų, bet kaip Bažnyčia elgsis (sąmoningai nevardinsiu nei vienos pavardės), kai numirs kiti prezidentai?
Aš manau, kad vasarą buvo pasielgta visai teisingai ir mes negalime iš tikrųjų atskirti prezidento nuo žmogaus. Pirmiausia, kiekvienas prezidentas yra žmogus, tai šiuo atveju Bažnyčia, man atrodo, atidavė labai didelę pagarbą, meldėsi prie karsto, buvo mišios Arkikatedroje, į kapines lydėjo turbūt net penki vyskupai. Eilinio mirtingojo niekas taip nepagerbia, bet vyskupai vieno dalykėlio nepadarė ir buvo pasiųsta žinia, kad šito asmens gyvenime buvo peripetijų, kurios ne visai atitiko Bažnyčios mokymą, krikščionišką moralę, todėl kai kas buvo nelaimingi ir norėjo, kad ten būtų taip padaryta, kad beveik aureolė būtų uždėta. Bet vyskupai negalėjo to padaryti.
O ateityje, manau, visai būtų normalu, mano galva, jog už prezidentą būtų meldžiamasi, jei jis save laiko kataliku, kad ir prie jo karsto būtų meldžiamasi, kad būtų palydima į kapus, o dėl užnešimo į bažnyčią turėtų nuspręsti valdžios žmonės, laidotuvių komisija, kuri tvarko šituos reikalus.
Kaip suprantu, reikėtų svarstyti kiekvienu individualiu atveju?
Aš manau.
O ar nėra priešpriešos, kad per inauguraciją, prezidento dalyvavimas bažnyčioje yra kaip ir sudėtinė inauguracijos dalis, o kai jau laidotuvės, tai mes interpretuojame?
Nemanau, kad net per prezidento inauguraciją, prezidentas visada turėtų būti bažnyčioje. Įsivaizduokite atvejį, kad tauta išrenka kitos lytinės orientacijos prezidentą, kurio vertybės visai kitokios, jos nesiderina su Evangelija ar Bažnyčios mokymu. Aš manau, kad toks prezidentas net pats gal nelabai norėtų eiti į Arkikatedrą, dalyvauti ceremonijoje ir galbūt ta proga galėtų būti mišios, kur meldžiamasi už naujai išrinktą valstybės vadovą, bet nebūtinai jam dalyvaujant.
Todėl , manau, kiekvienu atveju turi būti svarstoma individualiai ir negalima visko matuoti pagal vieną kurpalį.
Mažėja santuokų – taip byloja skaičiai. Kodėl taip yra, ar to nelemia ir valstybės blaškymasis neapibrėžiant, kas yra šeima. Šeima bažnyčiai yra vienas tų ramsčių, o valstybė vis dar neranda, kas jai yra šeima. Ar tai ir nelemia, kad žmonės nelinkę kurti tų santuokų? Galbūt yra ir kitų aplinkybių?
Ne, manau, kad ne šitai nulemia. Sprendimą, kurti šeimą ar jos nekurti, labai lemia mus supanti kultūra. Dabar jauni žmonės iš viso neskuba kurti šeimos, jie galvoja, kad pirma reikia įgyti diplomą, susikurti sau aiškų gyvenimą, turėti pagrindus – tik tada šeimą kurti. Tai viena iš priežasčių.
Kai kurie turbūt net bijo anksti kurti šeimą, mato, kaip sukuria, skiriasi, vėl bando kurti ir vėl išsiskiria, tai yra tam tikrų baimių. Pagaliau Lietuvoje mažėja santuokų ir dėl to, kad didelis skaičius žmonių Lietuvą palieka ir kaip ten paskui jie sukuria šeimą, tai vienas Dievas žino. Žodžiu, yra daug priežasčių.
O tas valdžios vyrų ir moterų blaškymasis dėl šeimos suvokimo, gal jis kažką ir gali nulemti, bet aš džiaugiuosi tuo, kad Lietuvoje dar yra pakankamai žmonių Seime ir ministerijose, kurie į šeimą žiūri taip, kaip Konstitucijoje parašyta: šeima tai yra vyras ir moteris, jų santuoka – arba civilinė, arba bažnytinė.
Tai jei šita sąmonė iš tų aukštų galvų neišgaruos, tai Lietuva turės pagrindą. Kiekvienos tautos pagrindas yra sveika šeima. Šiandien Rusija ir ta, tokia didelė valstybė, jaudinasi, kad yra bėda. O ką mes – tokie krisleliai prie Baltijos? Manau, kad visi politikai turėtų labai rūpintis, kad mūsų šeimos būtų tvirtos, turėtų pagrindą ir ne bet kokios šeimos, o šeimos, kuriose galėtų gimti vaikeliai.
Dar viena aktualija, tai šv. Jonų bažnyčia ir jos reikalai. Kam prireikė keisti nusistovėjusias žaidimo taisykles? Universitetas tvarkosi, alumnai prieštarauja bažnyčios grąžinimui... Dėl ko čia kilo visi šie dalykai?
Manau, kad šitie dalykai kilo dėl aukštųjų mokyklų reformos. Kaip žinote, visi universitetai tapo viešosiomis įstaigomis, o viešoji įstaiga disponuoja savo turtu, todėl Vilniaus arkivyskupijos ordinaras šitai žinodamas tiesiog išreiškė savo valią, jog norėtų, kad nuosavybė priklausytų arkivyskupijai, kad ta viešoji įstaiga paskui nesugalvotų Jonų bažnyčią panaudoti kitiems tikslams.
Iš kardinolo niekada negirdėjau (nieko kito - DELFI), jo pozicija labai aiški, jis tikrai nenori jos paimti iš universiteto, tikrai nenori kažkam kitam naudoti. Jonų bažnyčia visada bus universiteto, tik jis norėjo turėti saugiklį, kad šios bažnyčios viešoji įstaiga negalėtų panaudoti kažkokiems profaniniams tikslams. Ir viskas. Čia buvo toks muilo burbulas išpūstas – kardinolas nori pagrobti iš universiteto bažnyčią! Tiktai šito nebuvo.