Apie tai lituanistai kalbėjo antradienį pristatydami Vilniuje rengiamą Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiui skirtą lituanistų konferenciją.

„Svarbiausia žinia – per 20 nepriklausomybės metų lituanistikos srityje padaryta daug, kad mūsų lietuvybės suvokimas taptų šiuolaikiškas ir orus“, - spaudos konferencijoje teigė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius dr. Mindaugas Kvietkauskas.

Mindaugas Kvietkauskas

Pasak M. Kvietkausko, po sovietmečio lietuviškoji tapatybė buvo labai gynybinė – buvome įpratę gintis nuo pasaulio, nuo išorinių gresiančių jėgų. „Kita vertus, labai nepasitikime savimi, ką rodo mūsų emigracijos, savimonės užsienyje problema. Yra labai didelis tam tikras lietuviškosios tapatybės kompleksas dėl savęs, dėl savo kalbos, dėl savo kultūros“, - kalbėjo M. Kvietkauskas.

Šis kompleksas, mano lituanistas, susiformavęs nuo sovietmečio - mažai tautai sudėtinga apsibrėžti, kas ji yra dabartiniame pasaulyje. „Tai virsta labai negatyviu mūsų savivaizdžiu ir galvojimu, kad čia nėra nieko vertingo, kad mes tiesiog turime pasiduoti kažkokioms išorinėms įtakoms“, - sakė M. Kvietkauskas.

Pasak jo, lituanistikoje iš tiesų yra atrasta labai daug naujų dalykų, naujų tyrimo objektų, kurie skatiną mūsų lietuviškąjį orumą, pasitikėjimą savimi. M. Kvietkausko teigimu, nepriklausomybės laikotarpiu ne tik įsitvirtino abejojimas dėl lietuvybės.

„Antra vertus, populiariojoje kultūroje įsitvirtino labai elementarus supratimas – mes vis dar remiamės tokiomis iš dalies kaimiškomis folklorinėmis tradicijomis, mums sunku įsivaizduoti, kaip lietuviška tradicija turi atrodyti Europoje“, - sakė jis.

Pasak M. Kvietkausko, nors sakoma, kad lietuvius vienija krepšinis ir alus, mus ne mažiau vienija mūsų tradicijos, atmintis – Vytautas Didysis, Kristijonas Donelaitis, Jonas Basanavičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Česlovas Milošas, Sąjūdžio ar Baltijos kelio lietuvybė.

Instituto direktoriaus teigimu, per 20 metų lituanistika susigrąžino tai, kas buvo sovietmečiu uždrausta – istorinę, tradicijos atmintį, išeivijos palikimą, LDK paveldą. Jo nuomone, pradedame vertinti savo kultūros paveldą, figūras Europos kontekste - galime kalbėti apie tokius europinio masto reiškinius kaip knygnešystė, partizanų kovos. Šios temos vis labiau grįžta į mūsų sąmonę.

„Tai reikia plačiau skleisti Europoje – kad kurtume valstybės įvaizdį ne iš nepagrįstų frazių „Lietuva – drąsi šalis“, o kad kurtume iš turimos tradicijos“, - kalbėjo M. Kvietkauskas.

Siūlo nebe žemdirbišką ir ne razbaininkišką lietuvybę

Darius Kuolys

„Šiuolaikinė lituanistika iš tikrųjų jau gali pasiūlyti Lietuvos visuomenei kitą tapatybės, lietuvybės vaizdinį negu jis vyrauja šiandien viešumoje. Ne žemdirbišką lietuvybę, ne tokią razbaininkišką Tado Blindos lietuvybę, vyraujančią viešojoje kultūroje, bet savarankišką, atvirą pasauliui, prasmes kuriančią, generuojančią lietuvybę, jaučiančią, kad centras yra čia, Lietuvoje, kad Rytus ir Vakarus mes nusibrėžiame patys, o nesijaučiame kažkurio krašto Rytais ar Šiaurės Vakarais esantys“, - aiškino Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. D. Kuolys.

Pasak D. Kuolio, susigrąžinti lietuvybę turėtų ir Lietuvos valstybė, kilusi ir auginta iš lietuvių kultūros. Tik taip, D. Kuolio manymu, bus įmanoma išsaugoti ryšį tarp atkurtos valstybės ir žmonių, tautos.
„Kodėl lietuviai vis grįžta prie Tado Blindos? Paradoksas - Lietuvos kultūra turtingiausia, įdomiausia įvairiausių siužetų, tačiau mes nieko nedarome – tik reprodukuojame ir reinterpretuojame Tadą Blindą kaip didžiausią nacionalinį šedevrą“, - pastebėjo D. Kuolys.

Tai, pasak jo, nieko blogo, tačiau viešoji pramoginė kultūra, irgi formuojanti tautos tapatumą, tuo teapsiriboja.