Ar turime išties ką švęsti liepos šeštąją? Ar tai nėra „pritempta“ nedarbo diena, panašiai, kaip Žolinė, kurios išskirtinę šventinę prasmę turbūt sunku nusakyti?
Esminis klausimas yra ne tai, ar turime švęsti Liepos 6-ąją kaip nedarbo dieną, bet tai, kokia buvo šios dienos prasmė valstybės kūrimuisi. Tai – valstybės atsiradimą liudijanti ir simbolizuojanti data. Ji žymi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo karūnavimą. Tapęs karaliumi Mindaugas, prieš tai vienijęs Lietuvos gentis, užbaigė valstybės kūrimą ir įtraukė Lietuvą į Vakarų civilizacijos orbitą.
Pagal Viduramžių sampratas, tai buvo valstybės pripažinimas krikščioniškoje Europoje. Juk karūnos sąlyga 1251 m. buvo Mindaugo krikštas. Mindaugas – pirmasis ir, deja, vienintelis Lietuvos karalius – šiuo atžvilgiu iškyla kaip europinio masto figūra. Todėl jo karūnavimas – tai milžinišką reikšmę Lietuvos istorijai turintis įvykis. Ne tik Lietuvos, bet ir Europos istorijai.
Kita vertus, Mindaugo krikštas ir karūnavimas netapo ilgalaikio Lietuvos sukrikščioninimo ir įtraukimo į katalikiškąją Europą prielaida. Už krikštą ir santykių su Livonija normalizavimą Mindaugas turėjo šiai atiduoti žemaičius, kurie priešinosi ir svetimųjų valdžiai, ir krikščionybei. Mindaugo stojimas žemaičių pusėn po Durbės mūšio lėmė gana kontroversišką pagonis remiančio karaliaus įvaizdį.
Istorinių datų minėjimas kursto tautos atmintį. Tačiau paradoksalu yra tai, kad švęsdami Mindaugo karūnavimą mes pirmiausia atsimename ir didžiuojamės paskutiniąja Europos pagoniška valstybe. Jos didybės mes ne tik dažnai nesiejame, bet net ir priešiname ją Europos civilizacijai.
Nemenkindami LDK, turėtume pripažinti, jog istorijos peripetijos lėmė, kad Mindaugo Lietuva neįvyko. XIV a. pabaigoje prireikė unijos su Lenkija, kuri to meto sąlygomis buvo vienintelis mūsų išsigelbėjimas ir kartu – galimybė atsidurti Europos civilizacijos erdvėje.
Dabar senųjų valstybių istorija dažnai suvokiama neskaidriai ir yra mitologizuojama. Modernios valstybės, gerbdamos savo istoriją, retai kada įtraukia į valstybinių švenčių sąrašą kalbamų laikų įvykius. Šiuo atžvilgiu Vasario 16-oji dabartinei Lietuvos valstybei yra nelygstamai svarbesnė data, leidžianti suvokti mūsų tapatumą. Beje, 1953 m. liepos 6 d. – tai tik hipotetinė diena, pasirinkta kaip viena iš kelių galimų karūnavimo datų.
Gali būti, kad kunigaikštis Mindaugas karūnuotas visai ne tą dieną?
Gali būti, kad jis karūnuotas liepos 13 d. – ar kažkurį iš liepos sekmadienių. Tačiau lyginti Mindaugo karūnavimo šventimo su Žolinių ar Joninių laisvadieniais nederėtų. Nepaisant išorinio krikščioniškumo, Žolinė ir Joninės – tai akivaizdžiai pagoniškos šventės. Šv. Jono vardadienis – tai mitologinės Rasos; Žolinė – derliaus šventė. Nėra pagrindo teigti, kad šios šventės kaip nors ugdo tautos valstybingumo sąmonę.
Mindaugo karūnavimo diena, kai ji švenčiama kaip pagoniškos Lietuvos didybės šventė, taip pat ir Žolinė, ir Joninės tarsi uždaro mus išskirtinėje pagoniškoje tradicijoje ir neprisideda prie Lietuvos stiprinimo.
Ar ne per daug mums trijų valstybingumo švenčių – Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir Liepos 6-osios?
Išties nedaug kur taip yra, kad būtų trys tokio pobūdžio šventės. Tačiau mūsų istorija taip susiklostė. Be abejo, pagrindinė ir svarbiausia Lietuvos valstybingumui diena yra Vasario 16-oji. Tai epochinis įvykis: valstybė prisikėlė tarsi iš nebūties. Daugelis šalių turi vieną valstybės dieną, ir jei reiktų pasakyti, kuri tai diena Lietuvoje, sakyčiau – Vasario 16-oji.
Savo ruožtu Kovo 11-oji kaip valstybės šventė yra mūsų kartos atmintis ir kartu – viltis, kad Vasario 16-osios Lietuva išliks. Manau, neturėtų būti abejojama Kovo 11-osios, kaip valstybinės šventės, statusu. Valstybės kūrimas yra ir šių dienų problema, o ne tik 20 metų senumo įvykis.
Ar nepakaktų Mindaugo karūnavimo dienos minėti kaip atmintinos dienos?
Manau, Mindaugo karūnavimo dienos kaip valstybinės šventės statusas liudija tam tikrą mūsų tapatumo krizę, atsirandančią dėl valstybės tęstinumo pertrūkio. Be abejonės, tai galėtų būti viena iš atmintinų dienų. Svarbu – kokia prasmė jai suteikiama: tai, kad dabar tai yra nedarbo diena, nė kiek neprideda jai tinkamo suvokimo.
Mindaugo laikais pagoniška ir vertybių atžvilgiu palyginti tolerantiška Lietuva žengė žingsnį naikinančios eretikus bei deginti „raganas“ pasirengusios krikščioniškos Europos link. Šiandien apie krikščioniškas vertybes daug kabanti Lietuva piktina Europos politikus, pasigendančius Lietuvoje tolerancijos ir pagarbos žmogaus teisėms. Ar esame teisūs, kariaudami vertybinius karus su ES?
Kai kalbame apie Mindaugo laikų Lietuvą, įsivaizduojame pagonišką ir tautišką savo vertybėmis ir išskirtybėmis Lietuvą. Ją priešiname europinei civilizacijai, kurią apibūdiname kaip „karingą“ ir „grėsmingą“. Toks požiūris neleidžia mums suvokti nei Lietuvos istorijos, nei dabartinės padėties.
Pagoniška Lietuva iki Mindaugo buvo gentinė, o tos gentys garsėjo plėšikiškais žygiais. Pagoniškajai pasaulėžiūrai ir sąmonei tai, kas Vakarų civilizacijai yra žmogiškosios vertybės, nebuvo būdinga. Pagoniškoji kultūra yra kartais pristatoma kaip darnos su gamta idilė. Bet jei palyginsime pagonišką Lietuvą su XII a. Europa, tai matysime liūdinantį kontrastą. Europa – su universitetais, katedromis, vienuolijomis, su mokslo ir filosofijos tradicija, o lietuviai – su pasakojimu apie geležinį vilką, kuriame minimi ketinimai statomos pilies vietoje aukoti jauną merginą.
Reikia matyti akivaizdžius mentaliteto skirtumus: pagoniška sąmonė yra laikina, jai labai toli iki tos amžinybės vizijos, kurią puoselėjo krikščioniškoji civilizacija. Pagonis, mūsų įsivaizduojamas kaip laisvamanis ir tolerantiškas žmogus, Europos krikščionių buvo suvokiamas tiesiog kaip barbaras.
Savo ruožtu šiandieninė Europa akivaizdžiai praranda krikščioniškuosius pagrindus. Lietuvoje ji dabar gali kai kam atrodyti kaip savita „opozicija“. Dabar Lietuva, esą vadovaudamasi krikščioniškomis pozicijomis, duoda atkirtį Europai.
Deja, tai, kaip mes giname savo vertybines nuostatas, byloja apie mumyse glūdinčią barbaro sielą. Europoje išties žmogaus teisės neretai tampa priedanga amoraliai laikysenai, o Vakarų civilizacijos pagrindai – išplaunami (antai juk atsisakyta Konstitucijos Europai projekte remtis krikščioniškąja tradicija). Tačiau Valstybės dienos proga norėčiau palinkėti, kad vadinamasis vertybinis karas būtų valstybės institucijų civilizuotas ir kryptingas veikimas. Deja, šiandien Lietuvoje to neįžvelgiu: savo ir drauge visos Europos interesų civilizuoto gynimo nematyti.
Atkurdama nepriklausomybę 1990-taisiais, Lietuva tvirtai apsisprendė dėl dviejų konstitucinių principų – nepriklausomybės ir demokratijos. Šiandien esame labai priklausomi nuo ES. Ar taip nepažeidžiame nepriklausomybės principo?
Nepriklausomybė nėra buvimas atskirtyje. Žodis „nepriklausomybė“ išreiškia ir tai, nuo ko yra nepriklausoma. Kalbamu atveju tai yra nepriklausomybė nuo Sovietų Rusijos. Nuo Mindaugo laikų yra aišku, kad Lietuva negali būti „niekino erdvėje“. Mindaugo krikštas ir karūnavimas buvo žingsnis Vakarų kryptimi. Bet yra ir Rytų – rusiškoji, bizantiškoji civilizacija. Įsitraukimas į ją lemtų ištirpimą joje.
Savo ruožtu Vakarų civilizacija yra kultūriškai polimorfiška ir politiškai heterogeniška, bet ją įmanoma apjungti bendrais idealais ir bendromis vertybėmis. Pirmiausia tai – katalikiškoji krikščionybė. Taip pat tai yra laisvės ir tautinio orumo siekiai, kurie sukūrė nacionalines moderniosios Europos valstybes. Kitaip tariant, Europa visuomet matė reikalą kovoti už savo tapatumą įvairovėje.
ES yra atitolusi nuo savo istorinės tradicijos. Tai veikiau postmodernus projektas, veikiamas globalizmo ir ekonominių interesų prioriteto. Lietuvos įstojimą į ES iš dalies galima prilyginti Mindaugo karūnavimui to meto karingoje, netolerantiškoje katalikiškoje Europoje.
Ar pažeidžiama mūsų nepriklausomybė? Iš dalies – taip; bet ne todėl, kad įvyko inkorporaciją į kitą – federacinę valstybę, kuria ES dar netapo (mūsų rūpestis ir yra tai, kad ji tokia netaptų). Nepriklausomybės problema yra ne tai, kad esame ES, o tai, kaip mes esame joje.
Ar Lietuvos buvimas už nedemokratiškumą daugelio kritikuojamoje ES nekenkia mūsų demokratijos vertybėms?
Nepaisant demokratijos stokos ES, galima sutarti dėl to, kad buvimas ES yra vienintelis bent jau šiokios tokios demokratijos saugiklis Lietuvoje. Lietuvos atsiribojimo nuo ES šalininkai lipa vis ant to paties lietuviškojo mesianizmo grėblio: neva esame ne Rytai ir ne Vakarai, o kažin kas kita.
Prisiminkime: Mindaugas priėmė katalikybę, Vaišelga – stačiatikybę, o Traidenis atkūrė pagoniškąją Lietuvos kunigaikštystę. Mumyse tarsi vis glūdi troškimas būti savitu tiltu tarp Vakarų ir Rytų. Tačiau tokia savivoka, manau, yra ne tik neteisinga, bet ir pavojinga. Civilizacijų santykių požiūriu buvimas niekino teritorijoje yra savęs pasmerkimas.
Nereiktų manyti, kad į ES buvome priimti iš gryno altruizmo. Didžiosioms valstybėms visuomet pirmiausia rūpi jų pačių interesai, o Rytų Europos šalys kaip pigesnės ir kvalifikuotos darbo jėgos bei aukšto išprusimo lygio šalys yra donoras Vakarų Europos gyvasčiai palaikyti. Mes jiems nebūtinai reikalingi kaip stipri valstybė. Iš to darytina viena išvada: būdami Vakarų erdvėje, mes, kaip ir tie, kurie formuoja ES struktūras pagal savo poreikius, turime ginti Lietuvos interesus bei valstybingumą.
Lietuvoje dramatiškai nepasitikima svarbiausia atstovavimo Tautai institucija – Seimu. Taip pat nepasitikima politinėmis partijomis – lyg ir turinčiomis būti jungiamąja grandimi tarp visuomenės ir valdžios. Ką vertinate šią padėtį ir kaip apibūdintumėte dabartinę mūsų valstybės būklę?
Prieš 20 metų turėjome didelių lūkesčių, o dabar turime apgailėtiną padėtį. Vytautas Radžvilas ją įvardija kaip „neįvykusią valstybę“.
Ar pritariate V. Radžvilo nuomonei?
Turiu jai pritarti štai kodėl: Lietuva ne tik stokoja valstybinio veikimo turinio, bet ir jos formalios institucijos nebesiejamos su valstybės interesais. Paprastai tariant, žmonės netiki ir neturi pagrindo tikėti, kad Seimas ir partijos yra valstybinio veikimo instrumentai. Padėtis yra ne tik apgailėtina: ji pavojinga demokratijai ir Lietuvos nepriklausomybei.
Maža to: padėtis yra kritinė, esame priėję lemiamą tašką, kryžkelę. Mindaugo laikais būta gentinių interesų; šiandien vyrauja partiniai interesai. Gentiniai interesai Mindaugo buvo – kad ir trumpam – suvaldyti ir subendrinti. Šiandien galime klausti: ar įmanoma esamomis struktūromis įgyvendinti bendrus interesus? Ar įmanoma partinė demokratija? Ar bus atsisakyta klaninių, grupinių interesų, ar jie užleis vietą valstybės interesams? O gal bus atsisakoma partinės demokratijos likučių?
Daug kalbama apie tai, kad tautinės valstybės pamažu nyksta, užleisdamos vietą nenacionaliniams dariniams. Ar Lietuva, veikiama globalizacijos, masinės emigracijos ir itin menko natūralaus gyventojų prieaugio, Jūsų manymu, išliks kaip valstybė po 50-70 metų?
Galima kalbėti apie tam tikrus poslinkius, bet jokiu būdu – ne scenarijus. Klausiant apie Lietuvos likimą, kartų reiktų klausti ir apie Europos likimą. Ar liks ES? Ar apskritai išliks Vakarų civilizacija tokia, kokia ji yra dabar? Atsakymai į šiuos klausimus tiesiogiai susiję ir su mūsų likimu.
Klausiate apie tautinės valstybės egzistencijos galimybes. Manyčiau, tautinė valstybė kaip moderniojo pasaulio kūrinys šiandien turi tvirtą egzistencinį pagrindą. Gandai apie tautinės valstybės išnykimą yra gerokai perdėti. Arba jie yra sąmoningai skleidžiamos globalistinės ideologijos išreiškiamas siekinys.
Dėl globalinių integracinių veiksnių Lietuva išliks tiek, kiek išliks Vakarų civilizacija. Tačiau Lietuvos ateitis yra jos, o ne išorės veiksnių rankose. Demografinės problemos, masinė emigracija yra mūsų vidaus problemos. Juk emigracija turi ne tik ekonominį pagrindą: ji kyla dėl žmonių nesisaistymo su savo bendrija kaip valstybe.