Net jei gimtinėje ėjo aukštas pareigas, Lietuvoje jiems tenka gyvenimą pradėti iš naujo – mokytis svetimos kalbos ir amato, ieškoti naujų bičiulių, kurtis kukliame būste laukiant darbo ir nuolatinio gyventojo statuso. Ne visi planavo kraustytis į Lietuvą – tiesiog čia nutrūko nelegalios migracijos grandinė – ir ne visi patenkinti dabartiniu gyvenimu, bet absoliuti dauguma džiaugiasi, kad rado saugią užuovėją.

Lietuviškai pramoko neturėdama su kuo kalbėtis vietnamietiškai

Smulkutė Nhung Bui Thi Ngoc neseniai vykusios Pasaulinės pabėgėlių dienos šventės dalyvius vaišino keletu vietnamietiškų patiekalų. „Skanaus! Ar patinka?“ – smalsavo pamačiusi, kad kas nors siekia jos pagamintų suktinukų ar salotų. Sukiodamasi tarp svečių mergina drąsiai kalbino pirmą kartą matomus žmones. Iš pirmų žodžių net sunku suprasti, kad Nhung – ne lietuvė. Tik tamsus gymis išduoda rytietišką kilmę.

Vėliau ji persimeta keliais rusiškais sakiniais su kita mergina. Pasiteiravus, kaip jai lengviau bendrauti, Nhung net negalvodama atšauna, kad lietuviškai. „Mes tarpusavyje dažniausiai bendraujame lietuvių kalba, nes ji visiems bendra“, – sakė pašnekovė.

Prieš porą metų, kai atsidūrė Lietuvoje ir buvo apgyvendinta su kitais pabėgėliais, Nhung buvo vienintelė vietnamietė. Nei angliškai, nei rusiškai nekalbančiai merginai tai išėjo į naudą – ji greičiau pramoko lietuvių kalbos. „Visą dieną reikėdavo kalbėti lietuviškai. Buvo labai sunku, bet po truputį susibendravome“, – prisiminė mergina. Dabar Rukloje atvykėlė jau turi su kuo pasišnekučiuoti gimtąja kalba – čia dar keturi jos tautiečiai. Būrelis vietnamiečių gyvena Vilniuje.

Nhung Bui Thi Ngoc

Foto: DELFI (E.Digrytės nuotr.)

Nhung žodžiais, iš Vietnamo išvijo sunkus gyvenimas – šioje šalyje sunku verstis, nes trūksta darbo. „Norėjau iškeliauti į kitą šalį“, – prisiminė mergina. Pašnekovė neslėpė atvykusi ne visai teisėtai – ją su bičiuliais per Rusiją automobiliu atgabeno kažkoks vyras. Šeimininkas – taip Nhung vadino šį žmogų – buvo „nelabai geras, gavo pinigų, tačiau neapsaugojo“. Sulaikyta mergina pirmiausiai atsidūrė Pabradės užsieniečių registracijos centre, po trijų mėnesių – Rukloje, mat tuomet ji dar buvo nepilnametė.

Mūsų šalis nebuvo 20-metės kelionės tikslas, bet apsipratus ir pramokus kalbos jai ėmė patikti. „Lietuvoje gerai. Dabar mano gyvenimas geresnis. Mokausi virėjo profesijos, atlieku praktiką Jonavoje, gausiu diplomą ir dirbsiu. Jei leis gyventi, liksiu, mokysiuosi lietuviškai“, – savo planus vardijo pašnekovė. Mokslus Kaune ji jau įveikė, dabar teliko baigti praktiką ir toliau mokytis lietuvių kalbos. Nhung turi ir didesnių ambicijų – galbūt atidaryti savo restoraną.

Dauguma Pabėgėlių priėmimo centro gyventojų yra čečėnai. Anksčiau jų esą buvo apie 50, dabar liko perpus mažiau. Yra po keletą atvykėlių iš Afganistano, Šri Lankos, Uzbekistano. Vienas svarbiausių jų kasdienių užsiėmimų – mokytis lietuvių kalbos. Centre įsikūrę pabėgėliai gali laisvai lankytis ne tik Rukloje, bet ir, pavyzdžiui, netolimoje Jonavoje ar Kaune, kur nemažai jų mokosi. Pašnekovės žodžiais, tamsesniu gymiu ar kitais bruožais iš aplinkinių išsiskiriantys užsieniečiai iš pradžių sulaukia vietos gyventojų dėmesio, kartais – ir ne visai malonių komentarų, bet ilgainiui užsimezga draugiški santykiai.

Verslo planas patiko, bet pinigų jam nerado

Mohammadas Omaras Nurgulas su šeima iš Tadžikistano į Lietuvą atvyko legaliai, gavęs vizą. „Migruoju jau ketvirtą kartą. Esu kilęs iš Helmando (šioje Afganistano provincijoje aktyviai veikia talibai ir pagaminama daugiausiai pasaulyje opiumo – 42 proc. – DELFI). Kai sulaukiau 19-20 metų, išvažiavau mokytis į Sovietų Sąjungą – Tadžikistaną. Baigęs studijas grįžau, dirbau naftos ir dujų srityje. 1988-aisiais buvau Šiaurės Afganistano naftos ir dujų viceministro padėjėjas. Bet ten nebegalėjau gyventi ir emigravau į Tadžikistaną. Pragyvenau gerus du dešimtmečius, o galiausiai situacija taip susiklostė, kad vėl teko palikti namus – šįkart dėl politinių priežasčių.“

Šiam vyrui taip pat nerūpėjo kraustytis būtent į Lietuvą – čia jis neturėjo nei bičiulių, nei giminaičių, kurie papasakotų apie ramesnį gyvenimą. Omarui svarbiausia buvo išvažiuoti iš Tadžikistano. Gavęs Šengeno vizą galėjo keliauti toliau į Vakarus, bet pasirinko vieną iš artimiausių šalių. Jis kreipėsi į mūsų šalies generalinį konsulatą Kaliningrade ir, papasakojęs savo bėdas, sulaukė pirminės pagalbos bei patarimo reikalus toliau tvarkyti Lietuvoje. Vieną rytą išlipęs iš traukinio Vilniuje jis nuvažiavo tiesiai į migracijos tarnybą, naktį praleido viešbutyje, o kitą dieną atsidūrė Pabradėje.

Mohammadas Omaras Nurgulas

Foto: DELFI (E.Digrytės nuotr.)

Užsieniečių registracijos centre Omaras, kol gavo pabėgėlio statusą, praleido septynis mėnesius. Rukloje jis su žmona ir dviem vaikais gyvena jau ilgiau nei pusantrų metų. Pašnekovas neslėpė apmaudo, kad procedūros taip užsitęsė: „Dėl krizės trūksta pinigų, kad išsiųstų mus į integraciją. Nors ne tokia jau didelė tokia suma – gal 90 proc. pabėgėlių, anksčiau čia gyvenusių, išvyko.“

Vyras turi ekonomikos magistro diplomą, bet Lietuvoje jis nepadeda. Kol kas atvykėlis mokosi, o žmona prižiūri pusantrų ir pustrečių metų amžiaus vaikus. „Man jau per 50 metų. Kaune mokausi virėjo amato. Liepos pradžioje baigiasi mokslai, gausiu diplomą. Gal kažką savo atidarysiu, gal su kitais. Pas mus rengė tokius kursus profesijai pasirinkti, žadėjo vėliau padėti. Yra specialus fondas, parašiau projektą ir sulaukiau palankaus įvertinimo. Bet tas pats atsakymas – deja, krizė, nėra pinigų, palaukite. Jei nors šiek tiek valstybė padėtų – bent sutvarkyti dokumentus...“

Anot pašnekovo, Lietuvoje jau anksčiau įsikūrę afganistaniečiai ir tadžikai turi savų finansinių problemų, todėl padėti neišgali. Nepaisant sunkumų, Omaras planuoja likti pas mus. „Man svarbiausia – šeimą išmaitinti. Kitaip kam reikėjo čia keliauti? Lietuvoje jaučiuosi saugus. Žinau, kad tokių dalykų, kaip Tadžikistane, čia nebus. Vienintelė problema – darbas. Bus darbas – niekur nevažiuosiu. Net jei nebus darbo, šeima liks čia, o aš darysiu kaip kiti lietuviai, kurie išvažiuoja, užsidirba ir grįžta.“

Vyras tikino per porą metų nepatyręs neigiamo lietuvių požiūrio į kitos rasės ar tikėjimo žmones. Jei tik kuris moka porą žodžių rusiškai, jis pasitelkia lietuvių kalbos žinias ir sėkmingai susišneka. Tiesa, žmona, gulėdama ligoninėje, sulaukė kreivų žvilgsnių, bet po dienos kitos, kadangi kitoms pacientėms tylėti pabodo, užsimezgė pokalbis. Moterys prisipažino iš televizijos susidariusios kitokį įspūdį apie svetimšalius, bet nuomonę pakeitė, o dabar tapo draugėmis.

Mokosi ir vaikai, ir tėvai

1951 m. Jungtinės Tautos (JT) priėmė Konvenciją dėl pabėgėlių statuso (Ženevos konvenciją). Lietuva pabėgėliams prieglobstį suteikia nuo 1996 m. Remiantis konvencija, pabėgėlio statusą gauna asmuo, kuris yra už savo pilietybės arba nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės ribų; pagrįstai bijo persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų; negali arba nenori pasinaudoti tos valstybės apsauga.

Atvykę į Lietuvą pabėgėliai išgyvena keturis integracijos etapus: susipažinimo, įsikūrimo, įsidarbinimo ir nuolatinio gyventojo statuso gavimo. Tai paprastai užtrunka apie 5 metus. Nuolatinis leidimas gyventi suteikiamas išlaikius lietuvių kalbos ir Konstitucijos egzaminus.

Valstybė finansuoja prieglobstį gavusių užsieniečių integraciją – pavienio asmens arba šeimos adaptaciją Lietuvoje. Jiems pagal poreikius teikiamos švietimo, medicinos, socialinės ir kitos paslaugos, padedama įsilieti į vietos bendruomenę ir darbo rinką. Iš biudžeto kurį laiką apmokama būsto nuoma ir komunalinės paslaugos, skiriama vienkartinė finansinė parama būtiniausiems daiktams įsigyti. Pabėgėliams rengiami lietuvių kalbos kursai, rūpinamasi suaugusiųjų užimtumu, vaikų ugdymu ir sveikatos priežiūra, teikiama socialinė parama ir konsultacijos, skatinama kultūrinė integracija. Efektyviai pasinaudoję parama, prieglobstį gavę užsieniečiai gali įsitvirtinti Lietuvoje ir gyventi savarankiškai.

Parama pradedama teikti Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje, kur įsikuria prieglobstį gavę užsieniečiai ir nelydimi nepilnamečiai. Čia jie gauna būtiniausias socialines, sveikatos priežiūros ir teisines paslaugas, lanko intensyvius lietuvių kalbos, Lietuvos visuomenės pažinimo, profesijos mokymo ir perkvalifikavimo, darbo paieškos kursus, specialistai įvertina jų darbo ir asmenines savybes. Tokia parama teikiama iki 8 mėnesius. Jei per tą laiką prieglobstį gavusiam žmogui nepavyksta pasirengti tolesnei integracijai, šis laikotarpis gali būti tęsiamas iki pusantrų metų.

Vėliau parama integracijai vienus metus teikiama savivaldybės teritorijoje. Pažeidžiamoms grupėms (nelydimiems nepilnamečiams, nepilnamečių atžalų turinčioms šeimoms, kankinimus patyrusiems asmenims, nėščiosioms, pensininkams ir pan.) šis laikotarpis gali būti pratęstas dar 5 metams.

Daugiausia pabėgėlių – su rusiškais pasais

Didžiausio būrio žmonių – pustrečio šimto – Pabėgėlių priėmimo centras sulaukė 2003-aisiais, vėliau jų kasmet atvykdavo po 50-60. Rusijos piliečių buvo daugiau nei visų kitų kartu sudėjus (457 iš beveik 600 per septynerius metus). Centre gyveno daugiau nei dvi dešimtys afganistaniečių, po keliolika žmonių iš Pakistano, Turkijos ir Uzbekistano, 7 irakiečiai, po kelis žmones atvyko iš Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Eritrėjos, Estijos, Etiopijos, Gruzijos, Indijos, Irano, Jemeno, Kamerūno, Kinijos, Kongo, Libano, Nepalo, Nigerijos, Palestinos, Sirijos, Šri Lankos, Tadžikistano, Togo, Ukrainos, Vietnamo, Zimbabvės.

Pernai centre paramą gavo 102 užsieniečiai (63 suaugusieji ir 39 vaikai, tarp jų – 5 nelydimi nepilnamečiai), per tą laiką atvyko 47 ir išvyko 32 žmonės. Trys iš dešimties suaugusiųjų, bendradarbiaujant su Jonavos darbo birža, mokėsi paklausių profesijų, 16 proc. įgijo profesiją, kiti tęsia mokslus, penktadalis darbingo amžiaus užsieniečių dirbo. 10 mažylių lankė užsiėmimus vaikų užimtumo kambaryje, 7 buvo ugdomi namuose, 14 vaikų lankė J.Stanislausko vidurinę mokyklą Rukloje, viena mokinė lankė Jonavos „Neries“ pagrindinės mokyklos „Santarvės“ skyrių, dvi – Kauno Puškino vidurinę mokyklą. Tiek suaugusieji, tiek vaikai mokėsi lietuvių kalbos. 14 žmonių įsidarbino ir dirbo savarankiškai, daugiausia statybose, 2 įsigijo verslo liudijimus.

Savivaldybių teritorijose gyveno ir valstybės parama pernai naudojosi 117 prieglobstį gavusių užsieniečių – trečdaliu mažiau nei 2008-aisiais. Net pusšimtis žmonių įsikūrė Elektrėnų savivaldybėje. Šių metų duomenimis, socialinės integracijos programoje dalyvauja 118 užsieniečių, po trečdalį iš jų – Kaune ir Vilniuje, kiti apsistojo Jonavoje, Elektrėnuose, Švenčionių r., Lentvaryje, Klaipėdoje.

Gydymas ir socialinė parama prieinama ne visiems

Centro vadovas Algimantas Dieninis Lietuvos televizijos laidai „Panorama“ sakė, kad įstaigą reikia pertvarkyti, – esą brangu išlaikyti didelius pastatus, o kai kurie pabėgėliai čia užsibūna per ilgai. „Atvykęs pabėgėlis neturėtų būti ilgai laikomas, jam tiesiog reikia suteikti paramą: tiek informacijos, tiek numatyti piniginę paramą kažkuriam laikui – tokią, kokią valstybė numato ir yra tikslinga duoti, ir jis turi gyventi Lietuvoje, mokytis, dirbti“, – teigė jis.

Dabar Rukloje gyvena maždaug 60 pabėgėlių – kiek mažiau nei ankstesniais metais. Pasak A. Dieninio, atvykėliai iš Nepalo, Afganistano kuo greičiau nori susirasti darbą ir ketina likti Lietuvoje, o Rusijos piliečių tikslas – Vakarų Europa.

Iš viso Lietuvoje įsikūrė apie 300 pabėgėlių. Viena aktualiausių problemų – jei leidimą laikinai gyventi turintys žmonės netenka darbo, jie negali gauti pašalpų ar kreiptis į gydytoją, mat ligonių kasos neskiria lėšų. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro koordinatorės Lietuvoje Renatos Kuleš teigimu, nors mūsų šalis pabėgėlių integracijos srityje yra labiausiai pažengusi tarp Baltijos valstybių, ne visi užsieniečiai pas mus randa saugius namus ir gali naudotis valstybės teikiamomis sveikatos priežiūros, socialinėmis paslaugomis.