„Eurobarometras“ pernai paskelbė stulbinamus apklausų duomenis, liudijančius, kad Lietuvos ir Latvijos rinkėjai Europos Sąjungoje (ES) išsiskiria masiniu nusivylimu ir netikėjimu savo politinėmis galiomis. Maža to, lietuviai, kurių tik 18 proc. tiki, kad jų politinis balsas Lietuvoje reikšmingas, netikėtai optimistiškai vertina savo balsą ES: 29 proc. apklaustųjų mano, kad ES jų balsas yra svarbus.

Tik Lietuvos ir Vengrijos gyventojai jaučiasi turį daugiau įtakos ES nei nuosavos valstybės politikai. Bet Vengrijoje savo balso reikšmingumu nacionalinės politikos lygiu tiki ne 18 proc. žmonių, kaip Lietuvoje, o kone dvigubai daugiau?– 33 proc. Tad Lietuva pagal kalbamą apklausą yra gūdžiausiai susvetimėjusi savo vidaus politinio gyvenimo atžvilgiu valstybė visoje ES. Šis susvetimėjimas persmelkia mūsų viešąją erdvę taip giliai, kad šiandien ištarę „sudie, politika“ prašautume tik dėl vieno dalyko: tai būtų gerokai pavėluotas „sudie“.

Politikos „kibiras“

Prieš šešerius metus Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspas­kichas didžiuodamasis pareiškė, kad jo partijos kandidatų į Europos Parlamentą sąraše nėra nė vieno politiko. Tai buvo ne nuogąstavimas, o pasigyrimas. Per tuos rinkimus partija „be politikų“ užėmė pirmą vietą surinkusi daugiau balsų nei antrą ir trečią vietas užėmę socialdemokratai ir konservatoriai kartu sudėjus.

Šiandien galima drąsiai teigti, kad Lietuvos politiniame gyvenime trūksta ir tikrų politikų, ir pačios politikos. „Nepolitinio sąrašo“ pavyzdys?– tik viena iš daugelio šios tendencijos apraiškų. Antai kaip reta populiarios Prezidentės Dalios Grybauskaitės politinės ideologinės pažiūros iki šiol iš esmės neaiškios (žr. šiame žurnalo numeryje: „Nesisteminė Prezidentė“, 32 p.), o kai kuriems Prezidentės patarėjams jos net nerūpi.

Prezidentės patarėja Audronė Nugaraitė: „Man nekilo klausimas ir nebuvo svarbu, kokios yra Prezidentės pažiūros.“

Politikos nuosmukį ir nykimą statistiškai liudija, pavyzdžiui, grėsmingai išaugęs visuomenės nepasitenkinimas politine valstybės santvarka, per nepriklausomybės dvidešimtmetį pasiekęs iki šiol neregėtą lygį. Prieš dešimt metų tris iš dešimties (29 proc.) suaugusių Lietuvos gyventojų tenkino demokratijos veikimas šalyje – tai liudija rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ duomenys.

O pasitinkant Nepriklausomybės atkūrimo 20-ąsias metines, pagal vasario 25-kovo 5 dienomis atliktą „Baltijos tyrimų“ apklausą, patenkintų demokratijos veikimu piliečių liko tik 16 proc. Tai žemiausias demokratijos vertinimo rodiklis, kokį yra fiksavę šios kompanijos sociologai.

Nusivylimo demokratija tendencijos yra iš esmės tapačios nusivylimui politika, nes nedemokratinių politikos alternatyvų mes paprasčiausiai neturime. Minėtą nusivylimą liudija ir kovo 5–14 dienomis surengta „Lietuvos ryto“ skelbiama visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ reprezentatyvi apklausa.

Pagal ją tik 4,4 proc. apklaustųjų pasitiki Seimu ir tik 5,4 proc.– politinėmis partijomis. Politiką įgyvendina pirmiausia partijos ir Tautos atstovai Seime, todėl katastrofiškas visuomenės nusivylimas Seimu ir partijomis yra tolygus nusivylimui lietuviška politika apskritai.

Šitai pripažįsta ir „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys. „Nepasitikėjimas partijomis ir Seimu tikrai neliudija nusivylimo demokratija. Tiesiog žmonės nori tokios demokratijos kaip Švedijoje ar Suomijoje, o ne lietuviškos demokratijos ir politikos“, – tvirtino IQ kalbintas sociologas. Jo žodžiais, Atgimimo metais Lietuvoje būta politinio pakylėjimo ir pati politika tuomet vertinta daug geriau.

„Palyginti su anuo laiku, tai, kas vyksta dabar, žmonėms atrodo menka ir apgailėtina. Jie suvokia „artikuliuotą“ politiką, kai yra nuoseklios ir aiškios priešpriešos, o kai dabar vis keičiasi koalicijų sudėtys, vieni perbėga pas kitus, žmonės to nesupranta, įžvelgia sukčiavimą ir parsidavėliškumą“,– teigė V. Gaidys.

Apie pasitikėjimo nekeliantį nudrengtą automobilį sakoma – „kibiras“. Tas pats, matyt, sakytina apie Lietuvos politiką, kuriai, vertindami santvarkos veikimą, palankumą šiandien reiškia tik 16 proc. respondentų. Pasitikėjimą praradusi ir žmonių apgailėtina laikoma politika šiuo atžvilgiu yra „kibiras“, kuriuo įmanoma važiuoti, bet neįmanoma pasikliauti.

Kurčnebylė respublika

Dvidešimt metų gyvuojanti atkurta Lietuvos Respublika turi „kalbos defektą“: politinės retorikos branda joje atsilieka nuo daugelio kitų valstybingumą liudijančių sričių. Kai nėra stiprios, pajėgios savarankiškai apsiginti kariuomenės, šį trūkumą kompensuoja narystė tokiose organizacijose, kaip NATO.

Kai trūksta lėšų ambasadoms išlaikyti, galima pasinaudoti savo ambasadomis gretimuose kraštuose arba ES šalių atstovybėmis. Tačiau normalios viešosios erdvės stokos, politikų, kurie gebėtų prasmingai kalbėti, o ne tik biurokratiškai atsikalbinėti, trūkumo nekompensuoja niekas.

2005 m. prezidentas Valdas Adamkus metiniame savo pranešime kvietė grįžti prie klasikinės politikos sampratos. Pagal šią sampratą viešas politinių problemų svarstymas gali iš dalies būti skirtas naudos klausimams, bet tik gėrio ir teisingumo klausimai, klasikiniu požiūriu, suteikia politikai išskirtinius jos bruožus ir atskiria ją nuo namų ūkio reikalų. Mąstymas, nesubrendęs suvokti teisingumo ir bendrojo gėrio principų, iš esmės dar nėra politinis. Politinis jis tampa tada, kai žengia iš namų ūkio, iš res privata į bendrojo gėrio – res publica – klausimų sritį.

Klasikiniu požiūriu, politika negali būti įprasminta tyloje, net ir „darbingoje“ tyloje. Politika, kitaip nei žemdirbio ar galeros irkluotojo triūsas, nėra tylus manipuliavimas įrankiais „savo veido prakaite“: ji iš prigimties yra diskursyvi ir komunikacinė, jos veiksmas neatsiejamas nuo viešo kalbėjimo.

Kai Ciceronas guodėsi, jog Roma – nebe respublika, jis atkreipė dėmesį, kad politiniai svarstymai praranda politinį turinį ir kad geriausi Romos piliečiai, savo viešomis kalbomis anksčiau įrodydavę geriau už oponentus išmaną, kas yra naudinga, gera ir teisinga tvarkant viešuosius reikalus, yra nutildyti. Cezario Roma tapo kurčnebylės politikos pavyzdžiu. Kaip mėgsta šiandien sakyti kai kurie Lietuvos politikai, pateikdami tai kaip savo viziją, svarbiausia tapo „ne žodžiai, o darbai“.

Šiandien Lietuvoje politika imama traktuoti pirmiausia kaip tylus darbas, prilygstantis žemės ūkio darbams, o ne kaip raiškus ir įtaigus kalbėjimas piliečių bendrijai. Retorikos meno užmarštį galima tiesiogiai sieti su pastaruosius tris dešimtmečius Vakarų politologų konstatuojamu „politikos išnykimo“ (angl. waning of politics) reiškiniu.

Viename iš Socialdemokratų partijos suvažiavimų buvusio Algirdo Brazausko patarėjo Juozo Bernatonio dėstytos mintys itin pavaizdžiai įkūnija šiandien Lietuvoje vyraujančią politinės retorikos nuvertinimo tendenciją. Pagal J. Bernatonį, viešas politiko kalbėjimas ir veikimas atskirtini išaukštinant veiksmą ir nuvertinant žodį. Jis kvietė įžvelgti esminį skirtumą tarp tų politikų, kurie teikia pirmumą kalbėjimui, ir tų, kurie pirmenybę suteikia veiksmui, ir labino pastaruosius. Mintis paprasta: reikia dirbti, o ne kalbėti.

Tačiau kai žiūrime tik tariamų ar tikrų darbų (apie kuriuos, beje, taip pat paprastai sužinome iš viešosios erdvės, kalbėdamiesi, klausydamiesi, skaitydami) ir nepaisome to, kas sakoma, pripažįstame, kad politika mus domina ne kaip minties, o kaip buities dėmuo. Pripažįstame, kad norime būti valdomi veiksmingai ir tyliai – be nuomonių sankirtų, be idėjų kovos, be viešų politinių diskusijų, niekinamai vadinamų „rietenomis“.

Pripažįstame, kad mums reikia ne politinio žodžio ir minties laisvės, bet laisvės nuo politinio žodžio ir minties. Blogiausiu atveju tai?– nedemokratinių valstybių ideologinė nuostata; kitais atvejais?– politiką žudančios biurokratijos įsigalėjimo apraiška.

Politikos vakuume – interesų kova

Kai politikus pakeičia biurokratai, išauga rizika, kad sprendimų priėmimo kriterijus bus paremtas principu „kam tai naudinga?“. Biurokratinis „naudos“ kriterijus yra ciniškas ir primityvus: kuo greičiau atsikratyti problema arba vilkinti ją, kol ji niekam neberūpės. Abi taktikos atspindi bjauriąją biurokratijos pusę, kurios politiškai nekontroliuojant sužlugdomi net ir geriausi politiniai sumanymai.

Vis dėlto Lietuvos biurokratijos elitui vis rečiau tenka sukti galvą, kaip „numarinti“ politinius sprendimus. Dažniausiai bet kurio politinio sprendimo naudą ar žalą apskaičiuoja stambiojo verslo atstovai, ir jei atsiranda politinių interesų vakuumas, jį netrunka užpildyti verslo interesai.

Pastarieji savo įžvalgumu pralenkia net nacionalinių interesų logiką. Energetikos sektoriuje tai tampa beveik įpročiu. Kol valdžios vyrai dar viešai svarstė, kaip geriau reikėtų įtikinti Europos Komisiją, kad leistų atidėti Ignalinos AE uždarymą, privataus kapitalo atstovai jau ruošėsi uždirbti iš neišvengiamos būtinybės uždaryti Ignalinos AE ir „stūmė“ „Leo LT“.

Panašiai ir suskystintų dujų terminalo klausimą visų pirma ėmė proteguoti Bronislovas Lubys. Nedaug trūko, kad šie privatūs interesai įgautų konkretų pavidalą paskutinėmis Gedimino Kirkilo vadovavimo Vyriausybei dienomis. Tik susizgribus, kad nežinia, kodėl G. Kirkilo Vyriausybė be viešų konkursų ketina strateginės svarbos objektą „atiduoti“ B. Lubiui, sprendimai buvo sustabdyti.

Praėjus bemaž dvejiems metams energetikos ministras Arvydas Sekmokas patvirtino, kad suskystintų dujų terminalas bus statomas ir jam valstybė ieškos privačių investuotojų arba statys tik valstybės lėšomis. Tai turėtų grąžinti normalų politinių sprendimų priėmimo procesą, kai visų pirma nustatomi tikslai ir sąlygos ir tik tuomet leidžiama į valstybinės reikšmės projektus įsitraukti verslo subjektams.

Verslo logika nebūtinai sutampa su politinėmis vizijomis. Neretai trumpalaikiai pelno siekiai ar įprastinių monopolijų išlaikymo interesai yra stipresni už politinius įsipareigojimus. Iki šiol politikams nepavyko apriboti didžiųjų prekybos centrų veiklos ypatumų, kad būtų sudarytos sąlygos mažesnėms parduotuvėlėms bent išgyventi prekybos monstrų šešėliuose.

Atsinaujinančios energetikos sektorius niekaip nepralaužia dujų importuotojų ir tarpininkų barjerų, nors Lietuva oficialiai yra užsibrėžusi tikslą iki 2020 m. padidinti atsinaujinančių energijos resursų dalį bendrame energetikos balanse nuo maždaug 12 proc. iki 23 procentų.

Net tapusios valstybės prioritetais, kai kurių sričių reformos beviltiškai įklimpsta verslo interesų ir jiems pataikaujančių biurokratų pelkėse. Tik stipri politinė valia ir ryžtingas politinių tikslų įgyvendinimas gali pakeisti įprastą inerciją. Deja, politikų užsidegimas laikytis gražiai surašytų politinių programų išsenka jau po pirmųjų metų valdžioje. Pasiteisinimai vis tie patys: reikia derinti interesus tarp koalicijos narių, atsižvelgti į visas suinteresuotas puses ir pan. Galų gale net ir atidesnė visuomenės dalis nebesupranta, kokios atsakomybės turėtų reikalauti iš politikų, taip ir neišdrįsusių imtis tikros politikos.

Visuomenė – abejingas stebėtojas

Atsainiai žiūrėti į politines nuostatas bei įsipareigojimų įgyvendinimą politikams leidžia ir visuomenės pasyvumas. Iki šiol Lietuvoje nėra tikros pilietinės visuomenės, kuri turėtų būti pikčiausias sarginis šuo, neleidžiantis kaitalioti politinių pažiūrų ir verčiantis juos likti idėjiškai nuoseklius.

Deja, Lietuvos politiniame spektaklyje politikai įprato po keletą kartų per Seimo kadenciją keisti politines partijas ar frakcijas. Gilesnių demokratijos tradicijų šalyse tokie politikai, kaip Jonas Ramonas, sugebėjęs per 2004–2008 m. Seimo kadenciją pakeisti frakciją net 5 kartus, arba Henrikas Žukauskas, keitęs frakcijas 4 kartus, seniai būtų buvę politiniai lavonai. Tačiau Lietuvos rinkėjams tai nedaro jokio įspūdžio – jie ir vėl renka į Seimą tuos pačius politinius parsidavėlius, kurie neturi jokių vertybinių ir politinių nuostatų.

Dabartiniame Seime nestabili daugumos ir opozicijos pusiausvyra kai kuriuos Seimo narius verčia pamiršti savo priešrinkiminius priesakus ir ieškoti, kurioje frakcijoje rastų šiltesnę vietą. Asmeninės ambicijos dažniausiai yra svarbiau už politinę savigarbą. Todėl, tarkime, Vidmantas Žiemelis gali nusivalyti kojas į Tėvynės sąjungos rinkimų sąrašą, pagal kurį buvo išrinktas į Seimą, ir pereiti į Krikščionių partijos frakciją.

Visuomenės abejingumas ar elementarus nesuvokimas, ką veikia politikai, partijoms suteikia per didelę laisvę. Kai kurios iš jų įgudo net atvirai tyčiotis iš naivių rinkėjų pastangų tiesiogiai įsitraukti į politiką. Populiariausias būdas – sugalvoti kokią nors piliečių parašų iniciatyvą. Kai kurios partijos įnirtingai bando inicijuoti referendumus, nors surinkti būtinus 300 tūkst. rinkėjų parašų joms yra per sunki užduotis.

Nuo 1995 iki 2010 m. net 14 kartų nesėkmingai bandyta skelbti referendumą. Nuo 2000 m. Lietuvoje buvo surengti tik du referendumai (dėl narystės ES ir dėl IAE uždarymo) ir tie patys – Seimo, o ne piliečių iniciatyva.

Partijos bando gaudyti ir smulkesnes žuveles: rinkti po 50 tūkst. rinkėjų parašų, kad Seimas privalomai svarstytų iniciatyvinės grupės pateiktą įstatymo projektą. Piliečių iniciatyvą siūlyti Seimui svarstyti įstatymų projektus partijos naudoja savo populiarumui didinti. Dažniausiai parašų rinkimo iniciatyvos suaktyvėja prieš Seimo rinkimus. Pavyzdžiui, prieš 2000 m. rinkimus buvo net trys iniciatyvos dėl įstatymų projektų. Tokios partinės iniciatyvos yra organizuojamos kaip rinkimų kampanijos dalis ir todėl skeptiškai vertinamos didesnės visuomenės dalies.

Tačiau net ir surinkus 50 tūkst. parašų Seimo dauguma dažniausiai numoja ranka į piliečių iniciatyvas – tik dvi iš šešių iniciatyvų galų gale buvo Seimo patvirtintos. Tokia besikartojanti situacija prisideda prie visuomenės nusivylimo ir netikėjimo savo galimybėmis daryti politinę įtaką. Paskutinės trys iniciatyvinės grupės 2008–2009 m. net nesugebėjo sėkmingai surinkti 50 tūkst. piliečių parašų.

Vis dėlto politikai ir toliau erzina piliečius įvairiomis parašų rinkimo iniciatyvomis ir bando vaizduoti, kad jiems rūpi tautos balsas. Bet politinėms partijoms derėtų pripažinti: permesti tiesioginę politinę atsakomybę rinkėjams yra ciniška, nes būtent partijos ir politikai ją prisiima per rinkimus ir privalo tinkamai atstovauti rinkėjams valdžios struktūrose.

Populizmo banga

Artūro Paulausko vadovaujama Naujoji sąjunga nuo šių metų pradžios renka parašus dėl referendumo, leisiančio pakeisti Konstitucijos 58 str. ir įgalinsiančio prezidentą paleisti Seimą. Pasiekus šį tikslą, 300 tūkst. rinkimų teisę turinčių piliečių reikalavimu prezidentas galėtų skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus.

Dabar yra labai geras metas A. Paulausko ir jo bendražygių iniciatyvai, nes, anot paskutinių „Vilmorus“ apklausų, pasitikėjimas esamu Seimu smuko net žemiau už pasitikėjimą politinėmis partijomis, o prezidentė D. Grybauskaitė – populiarumo viršūnėse. Žodžiai „paleisti Seimą“ daug kam turėtų glostyti širdį, ypač po Arūno Valinsko ir jo komandos rengtų spektaklių bei parlamentarų demonstruoto godumo, kai jie drebėjo dėl savo algų, kanceliarinių išlaidų ir iš mokesčių mokėtojų pinigų išpirktinai nuomojamų prabangių automobilių

Referendumo organizatoriai atspindi ir tas žmonių nuotaikas, kurias liudija „Eurobarometro“ apklausos duomenys apie Lietuvos rinkėjų netikėjimą savo balso reikšmingumu. „Didžiausias blogis šiandien Lietuvoje yra žmonių nusivylimas ar netikėjimas, kad jie arba jų balsas šioje valstybėje ką nors reiškia, kad jų nuomonė kam nors svarbi“, – teigia A. Paulauskas. Turėdamas omenyje atotrūkį tarp valdžios ir visuomenės jis tvirtina, kad referendumo idėja – „tai mėginimas sugrąžinti tautai valstybės kuriamąją galią“.

Mintis apie visuomenės ir valdžios atotrūkį yra nenauja – daug kas sako, jog ši problema Lietuvoje egzistuoja. Savo politinės ir pilietinės atsakomybės nebejaučianti valdžia yra atitrūkusi nuo visuomenės, kita vertus, ir visuomenė turi prisiimti politinę atsakomybę, o kai to nedaro, tampa „atitrūkusi nuo valdžios“.

Savo ruožtu referendumo iniciatoriai iš esmės ignoruoja visuomenės atsakomybę – apsvarstytą, neatsitiktinį pasirinkimą prieš einant atlikti pilietinės pareigos prie balsadėžių. Jei piliečiai, praėjus pusmečiui ar metams po Seimo rinkimų, galėtų užsimanę pareikalauti paleisti Seimą, jų akstinai su racionalumu ir atsakomybe gerokai prasilenktų.

Kokie būtų tų 300 tūkst. norinčių keisti Seimą žmonių motyvai? Tai gali būti rinkėjai, kurie per Seimo rinkimus apskritai nebalsavo. Naujas Seimas jiems nepatiko – užsimanė jį paleisti. Kyla klausimas: kodėl jie neišreiškė savo pilietinės valios anksčiau ir nedalyvavo rinkimuose? Juk jų dalyvavimas galėjo užkirsti kelią blogybėms, kurios juos piktina. Tad neatsakingai pasielgusiems ir nedalyvavusiems rinkimuose piliečiams referendumo iniciatoriai nori suteikti privilegiją atšaukti atsakingesnių?– balsavusių per rinkimus piliečių valią.

Kita galima referendumo dalyvių grupė – tai opozicijos šalininkai, pasipiktinę, kad partijos, už kurias jie balsavo, negavo valdžios. Bet referendumu įgyvendintas opozicijos šalininkų reikalavimas paleisti nepatinkantį Seimą būtų panašesnis į švelnų politinį perversmą nei į normalią politinę kovą. Toks seimų kaitaliojimas pagal principą „myliu – nemyliu“ tiesiog destabilizuotų politinę padėtį šalyje.

Pagaliau trečią grupę, tikėtina, sudarytų žmonės, dalyvavę rinkimuose, bet nusivylę savo pačių pasirinkimu. Galima būtų abejoti, ar suklydę vieną kartą jie lygiai taip pat po metų ar dvejų nepasijus vėl apsirikę ir nesurengs dar vieno referendumo dėl Seimo paleidimo. Vis nauji priešlaikiniai rinkimai nesuteikia garantijos, kad bus išrinktas geresnis Seimas. Per vieną politinį adventą į Seimą atėjo vienas Linas Karalius, o po kitų rinkimų galime turėti jau tris tokius karalius. Problema bus ne tik neišspręsta, bet dar ir pagilinta.

Tai, ką siūlo A. Paulauskas, iš esmės atitinka vadinamąjį tiesioginės demokratijos modelį, kuriuo į šoną nustumiama valstybės politinė klasė, o žmonės referendumais ir kitais tiesioginiais būdais ima tvarkyti valstybės reikalus. Tačiau kad ir kokia ta politinė klasė būtų bloga bei „supuvusi“, tiesioginės demokratijos elementai anaiptol nėra politinė panacėja. Kaip tik atvirkščiai: jie gali nugramzdinti valstybę į dar gilesnį politinės bei moralinės suirutės liūną. Vis dėlto populistai visais laikais ir visose šalyse naudojasi tiesioginės demokratijos šūkiais.

A. Paulauskas turi dar vieną sumanymą – įteisinti privalomą piliečių dalyvavimą rinkimuose. „Vis mažėjantis rinkėjų aktyvumas gali privesti prie visiško demokratijos žlugimo“, – sielojasi Naujosios sąjungos pirmininkas. Užuot svarstęs, kaip geriau suaktyvinti piliečius politiniu švietimu, politikas numoja ranka į švietimą ir nori varu suvaryti prie balsadėžių net ir tuos, kurie apskritai nesiorientuoja politiniame gyvenime ir politika nė kiek nesidomi.

Pagal A. Paulausko logiką, demokratijos nuosmukiui kelią užkirstų ne tamsumų prašalinimas, kurio tikėjosi Vincas Kudirka, bet tamsumų suaktyvinimas. Tai būtų ne merdinčio politiškumo gaivinimas, o jo imitavimas.

Antipolitikos pergalė

Kaip sako Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys, „šiandien mes, galima sakyti, gyvename turėdami daugiau asmeninių laisvių, bet stokodami politinių laisvių ir nelabai jų pasigesdami“. Išsivadavimas iš sovietų priespaudos įvyko daugiau privataus nei viešo, t. y. politinio, laisvėjimo plotmėje: atsikratę okupantų, vis dėlto netapome politiškai laisvi, nes netapome politiški, neišsiugdėme respublikoniškų dorybių.

Kodėl posovietinė Lietuva tebėra apolitiška? Per 50 okupacijos metų visuomenė atprato nuo politikos, o per 20 nepriklausomybės metų jai nepavyko prie jos priprasti. Visą sovietmetį tauta buvo maitinama politikos surogatais – tarsi ištremta iš politinio būvio į nacionalinės kultūros rezervatus, kuriuose puoselėtas „liaudies menas“ daug kam sovietmečiu buvo virtęs politinių išgyvenimų sublimacija. Ideologinis teroras ir pilietiškumo slopinimas vertė perkelti patriotinius jausmus į kultūros barus, estetiką, sportą, tautinių šokių ir dainų festivalius, „liaudies meną“.

Politika buvo suvokiama kaip priespaudos instrumentas; savo ruožtu kultūra, menas buvo sudievinti, iškelti į stabmeldiškų prasmių ir apeigų aukštumas. Atkuriant nepriklausomybę politinis gyvenimas trumpam atsigavo, bet seno mąstymo apie politiką ir kultūrą inercija bemaž nesilpnėjo. Prie sudievintos kultūros tik prisijungė ir ją nustūmė rinkos ekonomikos stabai bei stereotipai, ekonominė laisvė ir „laisvė nuo“, apie kurią kalba D. Kuolys, o politika liko, kaip ir buvusi, vertinimų dugne.

Vakarietiškų politinio mąstymo tradicijų neturinčioje visuomenėje, susidūrusioje su atgrasia politikierių konstruota nauja tikrove, greit įsitvirtino apolitiški politikos suvokimo stereotipai. Politika paskelbta esanti „nešvari“, nesugebanti pakilti iki kultūros ir meno „moralinio“ lygio, todėl negalinti pretenduoti į žmogaus ir visuomenės gyvenimui prasmę teikiančios veiklos statusą. Paradoksalu, bet sovietmečiu Atgimimas tapo įmanomas, nes visuomenei reikėjo politikos. O praėjus dvidešimčiai nepriklausomybės metų laisva visuomenė akivaizdžiai stokoja politiškumo ir jo nė nepasigenda.

Vladimiras Laučius, Tomas Janeliūnas

Prezidentės patarėja Audronė Nugaraitė: „Man nekilo klausimas ir nebuvo svarbu, kokios yra Prezidentės pažiūros.“

A. Paulauskas: „Aš esu ir būsiu už tai, kad mūsų žmonės tiesiogiai dalyvautų valstybės valdyme spręsdami problemas. O jūs norite, kad kažkokia politinė klasė, kuri neturi nei kompetencijos, nei moralinių nuostatų, valdytų amžinai. Jei palaikote tos elitinės klasės stabilumą, tai tokio stabilumo Lietuvai nereikia.“

D. Kuolys: „Šiandien laisvės samprata yra labiau liberali negu respublikoniška, daugiau pabrėžiama negatyvioji laisvė filosofine prasme, tai yra „laisvė nuo“, laisvė nuo valdžios kišimosi į mūsų reikalus, ekonominė laisvė, bet ne politinė laisvė dalyvauti respublikos reikalų tvarkyme.“

2000–2009 metais rengtos iniciatyvos dėl referendumų ar įstatymų projektų

Sėkmingi bandymai rengti referendumus – 2 (abu inicijuoti Seimo), nesėkmingi bandymai – 11. Sėkmingos įstatymų projektų, siūlomų piliečių, iniciatyvos – 6, nesėkmingos – 3.

Eurobarometro duomenys