Nuoširdumui esame nepasirengę
Anot psichologės, skyrybos, išdavystės, emocinis ir fizinis smurtas, psichologinis ar seksualinis išnaudojimas, alkoholizmas, emigracija – visa tai kuria šeimas, kuriose auga psichologinių problemų turintys žmonės. Ji pacitavo savo garsių kolegų darbus, kuriuose teigiama, kad mes, žmonės, nuėjome ilgą kelią, tačiau dėl savo emocinio bagažo esame menkai pasirengę intymumui bei nuoširdiems santykiams.
„Pateikiami tikrai sukrečiantys psichoistoriniai duomenys, atspindintys žmonių požiūrį į vaiko raidą įvairiais istorijos tarpsniais. Kuo gilyn einame į istoriją, tuo daugiau tikimybės susidurti su vaikžudyste, vaikų pametimu, smurtu, seksualiniu išnaudojimu. Štai Antikos laikais 50 proc. vaikų užmušdavo jų pačių tėvai, viduramžiais – trečdalį. Nuo XIII amžiaus žmonės vaikus dažniau pamesdavo nei žudydavo, tačiau vis dar buvo paplitęs smurtas prieš vaikus. Mušti vaikus iki kraujo buvo laikoma veiksmingu auklėjimo metodu.
Seksualinis berniukų išnaudojimas vienuolynuose buvo plačiai paplitęs, o mergaites patys tėvai atiduodavo kunigų geiduliams tenkinti. Supratimas, kad vaikus reikia mylėti, Vakarų Europoje ėmė formuotis tik XV-XVI amžiuje. Įdomu, kad pagerėjus elgesiui su vaikais, pagerėjo ir vėlesnių kartų psichinė sveikata.
Deja, dar ir šiandien vienaip ar kitaip seksualiai išnaudojami apie 50 proc. vaikų, o Artimuosiuose Rytuose – iki 80 proc. Indijoje dar ir dabar incestas, arba kraujomaiša, – daugiau taisyklė nei išimtis. Indų vaikus – ir berniukus, ir mergaites – masturbuoja motinos, jie dalyvauja tėvų lytiniuose santykiuose“, - neįtikėtinus faktus vardijo pranešėja.
Kokiame raidos etape esame mes? Anot psichologės, atsakyti į šį klausimą vienareikšmiai sunku. Iš tiesų nežinia, ar faktinis įstojimas į ES priartino mus prie Vakarų Europos standartų. Patikimų tyrimų šioje srityje nėra.
„Manau, kad tokių studijų anonimiškumas vis dėlto neužtikrintų rezultatų patikimumo dėl vienos paprastos priežasties. Vaikai besąlygiškai myli savo tėvus, todėl linkę juos idealizuoti. Skausmingi išgyvenimai išstumiami į pasąmonę. Net norėdamas būti atviras ir nuoširdus, retas kuris pasakys tiesą. Paklauskite bet kurio darželinuko: „Ar graži tavo mama? Ar stiprus tavo tėtis?“ Užtikrinu – visada gausite teigiamą atsakymą. Su paaugliais gal kiek kitaip, jie kitaip vertina savo tėvus, tačiau atsakomybę linkę priskirti sau ir, išgyvendami kaltę, slėps savo skausmą“, - įsitikinusi R. Bačiulytė.
Nuo ko pradėti šeimos gydymą?
„Pastebėjau, kad nepatenkinti savo partneryste vyrai linkę užmegzti erotinius santykius su savo dukromis. Viena jauna moteris pasakojo, kad jos tėvas, iki jai sukako 16, ateidavo į jos kambarį padėti apsirengti naktinius marškinius. Kita klientė pasakojo, kad iki pilnametystės ne motina, o tėvas padėdavo jai išsirinkti drabužius, taip pat ir apatinį trikotažą. Įdomu, kad tokį elgesį abi moterys suvokė kaip meilės bei rūpesčio apraišką ir nematė jokių sąsajų su patiriamais tėvų santykių sunkumais“, - pasakojo pranešėja.
Tuo tarpu vienišos kenčiančios moterys, anot psichologės, linkusios užmegzti psichologinio incesto santykius su sūnumi, tuo pačiu nuteikdamos juos prieš silpnus tėvus, kurie neatlaiko konkurencijos su jaunu priešininku. Jos ignoruoja sutuoktinį, stumdamos sūnų į partnerio vaidmenį – patarėjo visais gyvenimo klausimais, pagalbininko, vienintelio vyro šeimoje.
„Kitas aksominis būdas išvengti intymumo su partneriu – konkurencija su vaikais. Kuo artimesni vieno iš partnerio ryšiai su vaikais, tuo labiau kitas nesąmoningai konfrontuoja, žemina, gniuždo savo vaiką. Kitaip tariant, užuot puoselėjęs santuokinį ryšį, jis vengia autentiškų santykių ir su partneriu, ir su vaiku.
Kaip bebūtų, vis didėjantis priklausomų žmonių būrys ir plintanti priklausomybės formų įvairovė, vienas didžiausių pasaulyje savižudžių skaičius ir psichikos sutrikimų gausa byloja, kad šeimos institucija Lietuvoje braška. Jei norime sveikesnės visuomenės, turime gydyti šeimą“, - įsitikinusi R. Bačiulytė.
Nuo ko pradėti – šiuo klausimu diskusijos dalyvių nuomonės skyrėsi. Tačiau visi sutiko, kad neužtenka vaikui kasdien duoti kišenpinigių ar patenkinti jo troškimą turėti naujausią mobilaus telefono modelį. Reikia prisiminti, kad santykiai dažnai taip pat reikalauja investicijų – tik dažniausiai ne pinigais, o savo laiku ir pastangomis.
„Kita vertus, apie kokį intymumą galima kalbėti, kai tu per dieną nuvaromas kaip darbinis arklys, o grįžęs vakare nori tik vieno – užsidaryti savo kambaryje ir vienatvėje išsilaižyti žaizdas bei atgauti jėgas“, - po diskusijos pastebėjo Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė.
Anot jos, būtinos socialinės ir ekonominės reformos, kad aplinka vaikus auginantiems žmonėms iš tiesų būtų palanki. Antraip santykiams ir toliau nebus nei laiko, nei jėgų.