Anykščių kultūros centro (AKC) etnografė Regina Stumburienė kiek liūdnokai patikino, jog Velykų bendruomeninio šventimo pastaraisiais metais, deja, nebėra. Mieste beveik nustojo gyvavę oficialūs velykiniai renginiai. Sako, to daryti tiesiog neapsimoka.
„Kas iš to, kad surengiame folklorinio ansamblio koncertą ar pastatome spektaklį – į salę susirenka vos keletas žiūrovų. Jų net mažiau nei vaidinančių ir dainuojančių. Tad nutarėme to nebedaryti, jei patiems anykštėnams neįdomu“, – skundėsi etnografė.
Dažniausiai kartu dalytis velykiniu džiaugsmu į kultūros centrą susirenka vieniši senyvo amžiaus žmonės, tačiau ir jų – vos keletas. Ponia Regina sako net nežinanti, kada ir kodėl taip nutiko, kad daugelis krašto gyventojų nustojo domėtis velykiniais papročiais: „Matyt, tapo įprasta, kad vaikai atvažiuoja per šventes pas tėvus ar senelius, žiūri šventines televizijos programas, vaišinasi, bendrauja, o į miestą eiti nebesivargina. Daugeliui nebeįdomu ridenti margučius kartu su miesto bendruomene ar tiesiog dalyvauti velykiniame koncerte.“
Dažai – iš surūdijusių gelžgalių
R. Stumburienė senus velykinius papročius stengiasi saugoti savo šeimoje ir perduoti iš kartos į kartą. Ypač daug dėmesio skiria kiaušinių marginimui. Dažniausiai Anykščių rajone įprasta juos marginti naudojant įvairias žoleles, šakeles ar svogūnų lukštus. R. Stuburienė iki šiol vadovaujasi ir jos mamos perduotu, galbūt daugelio primirštu ar net nežinomu senovės marginimo būdu – gaminti dažus iš surūdijusio metalo ir juodalksnio.
„Reikia paimti kelis surūdijusius gelžgalius, nuskusti kelias juodalksnio žieves ir viską sudėti į puodą. Tuomet užpilti juos karštu virintu vandeniu ir palaikyti ne mažiau kaip savaitę. Tada į šį puodą reikia sudėti nevirtus nuvaškuotus kiaušinius, kiek palaikyti, ištraukti, sudėti į svogūnų lukštais nuklotą puodą ir virti jame“, – pasakojo anykštėnė. Tokiu būdu išvirti margučiai yra pasakiško gražumo. Tos kiaušinio vietos, kurios nebuvo nuvaškuotos, įgauna juodą arba tamsiai rudą spalvą, o tose vietose, kurios buvo padengtos vašku, išryškėja sukurtas piešinys.
„Aštuoniasdešimtmetė mano mama margina tik šiuo metodu. Ir man tai įskiepijo, o aš pasakoju visiems, kas bent kiek domisi velykiniais papročiais“, – sakė etnografė.
Namai nebekvepia pyragais
Anykščių krašte, deja, nėra išlikęs velykinės eglutės ar medelio puošimas margučiais. Juk kiaušinis, anot AKC etnografės, simbolizuoja gyvybės pradžią. Jis laikomas ir gyvybinės galios, sveikatos, augimo šaltiniu. Šventinį stalą ponia Regina pataria papuošti išaugintų avižų ar miežio želmenimis ar bent pamerkti beržo ar karklo šakelę. Želmenimis patariama papuošti lėkštę ar dėžutę su margučiais. „Truputį išmonės, ir Velykos bus kitokios“, – šypteli moteris.
Etnografė apgailestauja ir dėl to, kad daugelyje namų nebekvepia pačių gamintais pyragais. Anksčiau visos kaimo trobos kvepėdavo šviežiomis mielinėmis bandelėmis, pyragais. „Kai nuvažiuoju su vaikais į kaimą pas mamą, visuomet mes kažką gaminame. Paprastai tai būna bandelės su lašinukais ar varške, koks nors tradicinis velykinis pyragas. Taip pat pas mus įprasta kepti kumpį, o ne nusipirkti gatavą iš parduotuvės“, – tikino ponia Regina.
Pašnekovė pripažįsta, jog ši krikščioniška šventė pamažu tampa komerciška. Ir meta kaltinimą didiesiems prekybos tinklams: „Visa ta kinų velykinė produkcija yra nekokybiška, tiesiog baisi. Žinoma, pačių žmonių reikalas – pirkti ar ne. Juk yra tokių gražių dalykų, kuriuos galime patys susikurti. Kad ir kiaušinių marginimas natūraliomis priemonėmis, o ne sintetiniais dažais.“
Anykščių krašto etnografė pasidžiaugė bene vieninteliu dalyku – tai, kad po Velykų ateina Atvelykis, vadinamosios Vaikų velykėlės. Tai daug smagesnė šventė, ypač mažiesiems, kai šiltas oras visus išgena į parką ieškoti ir ridenti margučių bei suptis sūpuoklėmis. Matyt, vaikai labiau moka linksmintis ir nuoširdžiai džiaugtis švente.
Būgno mušimas – per saulėtekį
„Margučių raštai prabyla“ – ši edukacinė programa, šiuo metu rengiama Panevėžio kraštotyros muziejuje (PKM) , jau patraukė ne vieną moksleivį ir vyresnio amžiaus panevėžietį. Tai ne tik paroda Velykų proga, bet ir galimybė išmokti tradicinių kiaušinių marginimo paslapčių.
Pasak PKM Etninės kultūros skyriaus vedėjos, etnografės Dainos Snicoriūtės, ilgus metus tyrinėjusios Šiaurės ir Vidurio Aukštaitijos Velykų tradicijas, Panevėžio rajone iki šiol yra išlikęs unikalus paprotys – ankstų Velykų rytą mušti būgną, nors buvo manoma, jog šis paprotys jau išnyko Antrojo pasaulinio karo metais.
„Tie būgno mušėjai keičiasi. Šis paprotys buvo ir anksčiau, tik vienas skirtumas – anksčiau jį galėdavo mušti visi norintieji, kurie eidavo į bažnyčią Velykų rytą. Būgnas stovėdavo šventoriuje. O dabar jį muša tam paskirtas žmogus“, – pasakojo etnografė. Tai graži tradicija, simbolizuojanti saulės žadinimą, garsas girdisi labai toli. Būgnas mušamas tol, kol žmonės susirenka į bažnyčią. Tuomet suskamba varpai, nes, kaip žinia, Gavėnios laikotarpiu jie negali skambėti. Kai susilieja būgno ir varpų gaudesys, anot pašnekovės, apima tam tikra mistinė nuotaika.
Anksčiau būgnai buvo mušami visuose bažnytkaimiuose. D. Snicoriūtė su kitais bendraminčiais yra aplankiusi daugelį Lietuvos miestelių ir pastebėjo, jog šis paprotys iki šiol gyvas Vadokliuose, Panevėžio rajone bei kai kuriuose kituose šalies kampeliuose. Tai, kad išsaugotas šis paprotys, sako, reikia dėkoti buvusiam Vadoklių miestelio klebonui Vytautui Marozui. Mat daugumoje bažnyčių šis paprotys buvo uždraustas.
Ieškoti margučių – į sodą
Kitas išlikęs Velykų paprotys mūsų krašte – margučio daužymas, kai kiekvienas šeimoje sėdėdamas prie šventinio pusryčių stalo pirmiausia susidaužia margučiu, o po to suvalgo. Kieno kiaušinis stipriausias, sakoma, tas bus tais metais laimingiausias.
„Anksčiau margučiais keisdavosi prie bažnyčių, jie buvo ridenami. Dabar tas paprotys nyksta. Atsimenu, Krekenavoje, iš kur esu kilusi, visi keisdavosi margučiais, o vyrai bandydavo jų stiprumą“, – paskojo Panevėžio etnologė ir pridūrė, jog smagu, kad iki šiol vaikai tiki, jog Velykų bobutė naktį atneša kiaušinius. Ponia Daina pamena, jog specialiai palikdavo atvirus langus kaime ir ryte rasdavo po du kiaušinius. Arba ankstų rytą su draugais eidavo į sodą ieškoti paslėptų margučių – kas pirmesnis, tas daugiau rasdavo. Iš kur tie margučiai? Ogi Velykė naktį palikdavo vežimaitį su margučiais.
PKM etnografė apgailestauja, kad dabar neretas žmogus verčiau turguje gatavų margučių nusipirks nei pats nusidažys. „Gaila, kad taip yra. Juk marginimas vašku, tam tikros spalvos parinkimas, ornamentika, pats procesas suteikia šventinės dvasios. O nupirktas daiktas šilumos nesuteiks“, – svarstė pašnekovė.
