Politologas Mindaugas Jurkynas teigia, kad europarlamentaro kėdės politikai siekia arba savo karjeros pradžioje, arba pabaigoje.

„Jeigu pažiūrėtume į Europos Parlamento sudėtį, tai ten yra gausu politikų, kurių politinė karjera arba baigiasi, arba prasideda. Politikai, kurie pamatė, kad jų reitingai nedideli, o jų politinės veiklos ar karjeros galimybės yra menkos, rotuojasi arba politinės karjeros pabaigai, arba įgyti stažo, naujų jėgų“, – lrt.lt aiškino jis.

M. Jurkyno nuomone, Lietuvos politinėje kultūroje labai dažnai geresnis politikas atrodo tas, kuris, jo žodžiais tariant, neprisidirba.

„Tam tikru laiku tai buvo opozicija LDDP, kuri triuškinamai grįžo per rinkimus 1992 metais, vėliau nauji politiniai mesijai, pradedant Artūru Paulausku, Rolandu Paksu ir baigiant Artūru Valinsku, tai gali būti politikai, kurie išvyksta į užsienį, kaip Lietuvos eurokomisarė Dalia Grybauskaitė, taip pat Vytautas Landsbergis.

Jie tarsi nedalyvauja ar nedalyvavo kontroversiškuose politiniuose sprendimuose, pavyzdžiui, dėl bankų privatizacijos, žemės ūkio reformų, „Williams“ ar „Leo LT“, todėl atrodo, kad jų rankos švarios. Dėl to jie natūraliai neturi tų dėmių ir jų populiarumas turi geresnes sąlygas augti“, – kalbėjo politologas.

Politologė Ainė Ramonaitė priduria, kad Lietuvoje tie asmenys, kurie ko nors pasiekia užsienyje, yra labiau vertinami negu sėkmingai dirbantys Lietuvoje.

„Ėjimas per Europą į nacionalinę politiką yra pakankamai įprastas kelias kitose Europos šalyse“, – teigė A. Ramonaitė.

Ji mini, jog taip sutapo, kad Europos Parlamento rinkimai vyksta po Seimo rinkimų, tad jie tam tikra prasme tampa gelbėjimosi ratu.

„Rinkimai į Europos Parlamentą yra kaip gelbėjimosi ratas, nes tų žmonių, kurie į Seimą nepateko, dabar tokia situacija, kad jiems nėra kur pasidėti. Jie arba turi baigti politinę karjerą, arba ieškoti kitos išeities“, – kalbėjo A. Ramonaitė.

Kadenciją baigiantis Europos Parlamento narys Aloyzas Sakalas tokiai nuomonei pritaria.

„Tai, žinoma, šiek tiek ir reabilitacija. Jeigu žmogus išrenkamas į tas 12 vietų, į kurias Lietuva gali pretenduoti, tai čia tikrai yra stipri politiko reabilitacija“, – sakė politikas.

Jis taip pat pabrėžia, kad žmogus, dirbdamas Europos Parlamente, gerokai praplečia savo akiratį, susipažįsta su daugeliu užsienio politikų, ir žmonės tokį parlamentarą vertina šiek tiek kitaip nei vietinį.

M. Jurkynas pastebi, kad kiekvienos valstybės atstovai Europos Parlamente buriasi į frakcijas pagal ideologinę partinę priklausomybę.

„Tai dvejopas atstovavimas. Viena, atrodo, kad jie atstovauja šaliai, kurioje yra renkami, bet antra, jie buriasi į ideologines grupes, frakcijas ir ideologinių vertybių pagrindu – liberalių, socialdemokratinių ar konservatyvių – bando formuoti savo pozicijas ar politiką Europos Parlamento lygmenyje“, – teigė lrt.lt pašnekovas.

Pasak A. Sakalo, į Europos Parlamentą deleguotas parlamentaras sprendžia ne konkrečius Lietuvos, bet visos Europos klausimus. Taip kaip Lietuvos parlamentaras, sėdėdamas Vilniuje, sprendžia ne Mažeikių ar Biržų, o visos šalies klausimus.

„Gerbiamas parlamentaras, palaikydamas gerus ryšius su Vyriausybe, gali per komitetus ir frakcijas pasiūlyti geriausius sprendimus, kurie būtų naudingiausi ir pačiai Lietuvai“, – teigė politikas.