Didžiasalis (Ignalinos r.) – skaičiai ir faktai

GEOGRAFINĖ PADĖTIS: Didžiasalis – miestelis,esantis už 33 km į rytus nuo Ignalinos, greta sienos su Baltarusija.

GYVENTOJAI: 1569 žmonės (palyginimui – 1985 m. buvo 2431 gyventojas).

ISTORIJA: Didelis ir senas Didžiasalio kaimas sovietmečiu tapo Dysnos apylinkės centru bei kolūkio gyvenviete. Atradus didelius kokybiško molio klodus, 1975 m. čia pastatytas Ignalinos statybinių medžiagų kombinatas, kuriame klestėjimo laikais dirbo daugiau kaip tūkstantis žmonių. Iš Didžiasalio nutiestas geležinkelis į Adutiškį, šalia kaimo iškilo daugiabučių kvartalas. Į Didžiasalį atvyko daug naujakurių iš kitų Lietuvos rajonų ir Baltarusijos. Gamyklai 1992 m. užsidarius, prasidėjo miestelio nuosmukis. Dabar Didžiasalis – seniūnijos centras.

Manvydas Vitkūnas VL žurnalistas, manvydas.vitkunas@valstietis.lt

Matoma tik viena pusė

„Kai kurie laikraščiai ir televizijos laidos Didžiasalį pavertė kone realybės šou filmavimo aikštele. Matote, miestelio pakraštyje stovi sovietmečiu pastatyti tvarteliai. Ten tikrai niekas negyvena, tačiau vieno televizijos kanalo grupė sugebėjo nufilmuoti esą ten įsikūrusį varguolį. Sako, jam už vaidybą ir šiek tiek sumokėjo“, – piktinosi Didžiasalio seniūnės pavaduotoja Nina Keturkienė. Anot jos, žiniasklaida jau bent dešimt metų mėgaujasi dalies Didžiasalio žmonių vargais, skurdu, nuopuoliu ir net nebando pasidomėti, kas gi miestelyje vyksta teigiamo, kaip keičiasi gyvenimas tariamoje „skurdo sostinėje“. O padėtis Didžiasalyje, N.Keturkienės teigimu, pastaraisiais metais stabilizavosi ir po truputį gerėjo. Suprantama, dabar ekonomikos nuosmukis visoje šalyje neaplenks ir jų miestelio.

„Iki šios krizės pradžios beveik visi norintys ir galintys dirbti didžiasaliečiai turėjo darbą – kas savame krašte, kas kituose miestuose. Pačiame Didžiasalyje atsidarė siuvykla, įdarbinusi keliasdešimt moterų. Savivaldybė kiek išgalėdama skatino investicijas Didžiasalyje, įkūrė Verslo centrą, siūlo beveik už ačiū patalpas komercinei veiklai. Bet mūsų geografinė padėtis – pats Lietuvos pakraštys, užkampis – daugelį verslininkų atbaido“, – pasakojo N.Keturkienė.

Svajoja apie gamyklą

Apie išsvajotą keramikos gamyklą, kuri padėtų Didžiasaliui atgimti, miestelyje kalbėjo daugelis žmonių. Galimybę inicijuoti jos statybą, pasitelkiant ES struktūrinių fondų paramą, daug metų svarsto Ignalinos rajono valdžia. Savo antrosios kadencijos išvakarėse Prezidentas Valdas Adamkus taip pat ryžtingai kalbėjo, jog privers „biurokratus galų gale pajudėti“, kad gamyklos statybos darbai įsibėgėtų. Prieš puspenktų metų apsilankęs Didžiasalyje, V.Adamkus buvo pašiurpintas čia esančių socialinių problemų. „Žinau skurdo ir nepriteklių skonį, bet turiu pasakyti, kad taip blogai nebuvo net pabėgėlių stovyklose pokario Vokietijoje“, – tąsyk sakė prezidentas.

Statyti gamyklą Didžiasalyje ryžosi vilniškė bendrovė „Luidas“, įsteigusi miestelyje savo padalinį. Bendrovės generalinis direktorius Ričardas Dapkus kiek daugiau nei prieš metus sakė, kad jau vyksta parengiamieji darbai, o gamyklos statybą planuojama pradėti 2008 m. balandžio mėnesį ir baigti iki 2009 m. rudens. Deja, optimistiniai planai stringa.

„Šio projekto nesame padėję į šalį. Tiesiog ekonominė padėtis šalyje sudėtinga, sunku gauti bankų paskolas. Jei vis dėlto paskolas ir planuojamą ES struktūrinių fondų paramą gausime, šių metų vasarą pradėsime statyti Didžiasalyje mineralinių izoliacinių medžiagų gamyklą“, – „Valstiečių laikraštį“ tikino R.Dapkus.

Sukūrė bendruomenė

Vietos valdžia ir bendruomenė stengiasi kaip išgalėdamos pagelbėti labiausiai skurstantiems, kurie vargu ar kada nors sugebės normaliai dirbti, bet dar geba bent minimaliai pasirūpinti savimi.

„Savivaldybė bei rėmėjai iš JAV padėjo įkurti mūsų bendruomenės centrą. Čia atidarėme valgyklėlę skurstantiems. Nusipirkome įrankių, technikos ir įkūrėme savotišką komuną. Laisvos žemės daug, tad pradėjome auginti bulves, morkas, kopūstus, įsirengėme daržovių saugyklą, triušidę. Pas mus dirbo savanoriai, kurie negaudavo pinigų, bet apsirūpindavo maistu“, – pasakojo Didžiasalio bendruomenės centro vyriausiasis organizatorius Elvydas Spėčius. Anot jo, kai kam Didžiasalyje gelbėjimosi ratu tapo ir įsteigta „AA“ (anoniminių alkoholikų) grupė, padėjusi išbristi iš besaikio gėrimo.

„Didžiasalio naujakurių keliai susiklostė trejopai – maža dalis išbrido iš bėdų, susitvarkė dokumentus, netgi rado darbą, kiti geria toliau, o treti jau baigė savo žemiškąją kelionę“, – sako E.Spėčius.

Gyvenimo atspindys – langai

Pastaraisiais metais gyvenimo pokyčius Didžiasalyje aiškiausiai parodo daugiabučių namų langai. Viename daugiabutyje jie būna keturių tipų: užkalti lentomis, seni su apdriskusiomis užuolaidomis, seni su švariomis užuolaidomis ir nauji, plastikiniai. Ši langų eklektika iškalbingiausiai pasako, kas ir kaip šiuose butuose gyvena.

„Beveik visi butai Didžiasalyje, netgi ir tie, kurie užkalti lentomis, yra privatizuoti ir turi savo šeimininkus. Kita bėda, kad dalis šeimininkų yra nežinia kur. Kadaise butai miestelyje kainavo juokingai mažai. Kai kam, pigiai nusipirkus butą, nesinorėjo mokėti už komunalines paslaugas, kiti, „atvežtiniai“, gyventojai butą nusiaubė ir išėjo valkatauti arba numirė. Tuščias butas paliktas likimo valiai. Valkatos išlaužė duris, langus, ir toks vėjų perpučiamas, drėgnas butas tampa galvos skausmu šalia normaliai gyvenantiems kaimynams, komunalinei tarnybai. Ji užkala langus lentomis, celofanu. Kartais, jei skola už komunalines paslaugas viršija buto vertę, įsikiša antstoliai, butas parduodamas iš varžytinių“, – pasakojo N.Keturkienė.

Kažkada vieno kambario butas Didžiasalyje buvo parduodamas už tūkstantį dolerių ir pigiau. Dabar už tokį butą prašoma 15 tūkstančių litų. Nusiaubtą vieno kambario butą be langų ir durų galima įsigyti ir už tris tūkstančius litų. Normalus, prižiūrėtas trijų kambarių butas kainuoja apie 30 tūkst. litų.

„Jei planuojamos gamyklos statybos projektas pajudės, butų kainos kils“, – prognozuoja N.Keturkienė.

Kaip padėti „atvežtiniams“?

Problemiškiausia Didžiasalio gyventojų dalis – vadinamieji atvežtiniai. 1995–1998 m. miestelyje vyko įspūdingi migracijos procesai. Dalis žmonių, po gamyklos bankroto likę be darbo, skubėjo kad ir pusvelčiui parduoti butus bei išvykti. „Tuščius butus svetimomis pavardėmis pusvelčiui pirko „berniukai“, kurie iš Vilniaus į Didžiasalį vežė sostinėje butus praradusius, dažniausiai smarkiai geriančius asmenis. Vakare, jau sutemus, naujakurys su keliais ryšuliais daiktų būdavo atvežamas į butą, o ryte prasiblaivęs, žiūrėk, jau rėkdavo balkone: „Kakoj zdies mikrorajon?!“ („Koks čia mikrorajonas?!“), – vaizdžiai apie neseną miestelio istoriją pasakoja E.Spėčius.

Pakalbinome ir vieną iš „atvežtinių“ – Bronislavą iš Vilniaus. Moteris sostinėje dirbo termoizoliacijos gamykloje, turėjo butą. Dabar skursta, verčiasi atsitiktiniais uždarbiais.

„Kai netekau darbo gamykloje, prasidėjo bėdos. Augo skola už komunalines paslaugas. Viena firma pasiūlė „palankiomis sąlygomis“ keisti butą. Jie sutiko mainais už butą padengti mano skolas ir nupirkti man butą kitame mieste. Aferistai. O aš kvailė buvau, sutikau. Atvežė į Didžiasalį. Čia darbo nėra, vėl prasiskolinau už komunalines paslaugas. Pensijos negaunu – reikia važiuoti į Vilnių, susitvarkyti dokumentus, o kelionė – brangi“, – braukė ašarą Bronislava.

Vėliau sužinojome, kad Ignalinos rajono savivaldybė du kartus buvo skyrusi Bronislavai šimto litų pašalpas, kad ji nuvažiuotų į sostinę susitvarkyti dokumentų, pradėtų gauti pensiją. Abu kartus moteris nesugebėjo pasirūpinti savimi. Kaip dar padėti Bronislavai bei šimtams jos likimo žmonių, nežino niekas.