Paplitus ne savo rankomis gamintoms, o pirktoms dovanoms, reikėjo ir tinkamo jų dalytojo.

Anot J. Sealo, knygos „Nikolas:epinė kelionė nuo šventojo iki Kalėdų Senelio“ („Nicholas: the ephic journey from Saint to Santa Claus“) autoriaus, Kalėdų dovanų pradžia siejama su nepramanytu šventojo Nikolo gyvenimu.

„Kai jis buvo dar jaunas vyras, išgirdo, kad vienas vietinis turtuolis nuskurdo. Dėl to šiam žmogui nieko kito nebeliko, kaip tik parduoti savo tris dukteris, kad galėtų apmokėti sąskaitas. Nikolas apie tai sužinojo ir naktį slapta nuėjo į tuos namus su maišais pinigų. Šie pinigai turėjo tapti kraičiu toms dukterims, kad jos galėtų ištekėti.

Taip Nikolas išgelbėjo šeimą nuo skurdo. Dovanų idėja, kai jos atnešamos slapta, naktį, vaikams – tarsi pirma užuomina apie tai, kuo Nikolas taps ateityje“, – aiškino J. Sealas.

Jis priduria, jog būtent dėl šios istorijos Nikolas tapo žinomas Europoje. Tačiau nežinia, ar taip būtų buvę, jei pasakojimų apie jį bei jo darbus po visą pasaulį nebūtų išplatinę jūrininkai.

Kadangi Mira, kurioje gyveno Nikolas, buvo ne tik svarbus ano meto prekybos kelias, bet ir svarbi jūrininkų stotelė, gandas apie jį greitai sklido.

XII amžiuje Europos kraštų vaikai palikdavo batus, kad į juos šventasis Nikolas padėtų dovanų.

Kitokioms dovanoms – kitoks Senelis

Dabartinį personažo įvaizdį, pasak J. Sealo, galima sieti su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

„Svarbu tai, kad su pramonės revoliucija nuo XIX amžiaus pradžios dovanos kaip paprotys Niujorke bei kitose JAV vietose tapo vis reikšmingesnės. Žmonės pradėjo dovanoti ne tik rankų darbo švenčių simbolius, bet komerciniais tikslais pagamintus žaislus. Dovanos įgavo labiau komercinę prasmę“, – sako rašytojas.

Jis priduria, jog tuomet ir prireikė atitinkamo mistinio personažo, kuris tokias dovanas atneštų.

„Olandų naujakuriai JAV žinojo istoriją apie Nikolą ir tai, kad jis neša dovanas. Galima sakyti, kad dabartinis Kalėdų Senelis buvo amerikiečių šventojo Nikolo interpretacija“, – kalbėjo J. Sealas.

To meto Kalėdų Senelis aprašomas skirtingai. Niekas tiksliai nežinojo, koks jis. Jis pasirodydavo mėlynai, geltonai ar žaliai apsirengęs, su juokinga kepure.

Įvaizdį sukūrė žurnalo redakcija

J. Sealas neigia, kad galiausiai išplitusia raudonai balta apranga Kalėdų Senelį apvilko gaiviųjų gėrimų bendovė „Coca Cola“ dėl savo reklaminės kampanijos.

„Coca Cola“ įtvirtino Kalėdų Senelio įvaizdį pasaulyje ir naudojo jį savo reklaminėje kampanijoje maždaug nuo 1930 metų. Taip buvo dėl poros priežasčių. Visų pirma, jų įmonės spalvos buvo raudona ir balta kaip ir Kalėdų Senelio kostiumo. Be to, bendrovė norėjo prasimušti į žiemos rinką, nes iki tol tai buvo vasaros gėrimas. Jie norėjo pasiekti vaikus, bet kadangi tiesiogiai jiems reklamos skirti negalėjo, tai pasinaudojo Kalėdų Seneliu, nes šis personažas vaikams labai svarbus.

Na, tai buvo efektyvi „Coca Colos“ reklama. Tiesa, kad jie daug prisidėjo prie Kalėdų Senelio įvaizdžio įtvirtinimo, bet raudoną ir baltą kostiumą jis turėjo jau nuo XIX amžiaus 7 dešimtmečio. JAV žurnalas „Harper`s Weekly“ kasmet spausdindavo Kalėdų Senelio piešinį. Taip sutapo, kad vienais metais prieš Kalėdas žurnalas įsijo naujovišką spalvotą spausdinimo mašiną.

Leidėjai ir dailininkai galvojo, kaip Kalėdų Senelį pavaizduoti piešinyje. Dailininkai siūlė jį aprengti rudai, nes, jų nuomone, jis vilki šiltus kailinius. Tačiau leidėjams tai nepatiko ir jie pareikalavo ryškesnės spalvos – raudonos, kuri labiau parodytų naujos spausdinimo sistemos privalumus. Taigi dabartinis Kalėdų Senelio įvaizdis yra grynai komercinis sprendimas“, – pasakojo J. Sealas.

Aplanko ir Japoniją

Jo teigimu, nors Kalėdų Senelis yra neatsiejamas žiemos švenčių dalyvis, tačiau yra laukiamas ir nekrikščioniškuose kraštuose, pavyzdžiui, Japonijoje.

Rašytojo nuomone taip yra todėl, kad šis personažas jau seniai atskirtas nuo religijos, o yra tapęs greičiau vartojimo visuomenės simboliu.

„Kalėdų Senelis dabar labiau reiškia vartojimą, brangias dovanas, kurias savo vaikams perka sau tą leidžiantys tėvai. Jis dabar visai atskirtas nuo tos idėjos, kurią savo gyvenimu skelbė šventasis Nikolas. Jeigu grįžtume prie Nikolo istorijos, pamatytumėme, kad tai, ką jis norėjo pasakyti, yra apie labdarą tiems, kuriems jos labiausiai reikia“, – teigia J. Sealas.

Anot jo, „liūdniausias dalykas dėl Kalėdų Senelio yra tai, kad nors jis ir teikia vaikams džiaugsmo, bet viskas yra tik dėl žmonių vartotojiškumo“.

„Vis dėlto manau, kad pasaulis keičiasi, žmonės vėl susimąsto, kad gyvename vartotojų visuomenėje, o Kalėdų Senelis yra vienas blogiausių to pavyzdžių“, – priduria rašytojas.

Iš Niujorko išvijo nusikalstamumas

Nors amerikiečiai, bandydami savo vaikams atsakyti į klausimą, kur gyvena Kalėdų Senelis, dažniausiai mini Šiaurės ašigalį, o Europoje jam skirti laiškai dažniausiai adresuojami į Laplandiją, J. Sealas pasakoja, kad pirmieji Kalėdų Senelio namai buvo Niujorkas.

„Kai kilo Kalėdų Senelio idėja, buvo manoma, kad jis gyvena Manhetene, Niujorke. Bet kai jis tapo dideliu miestu su nusikaltimais bei kitomis problemomis, buvo nuspręsta, kad toks personažas kaip Kalėdų Senelis negali ten gyventi. Reikėjo surasti vietą už žmogui žinomų geografinių ribų. Taip jau sutapo, kad tuo metu visuomenė labai domėjosi Šiaure, tyrinėtojai mėgino rasti kelią į Šiaurės ašigalį. Visiems buvo labai įdomu, kaip gi ta vieta atrodo, na, ir dėl to tai tapo Kalėdų Senelio namais“, – aiškina J. Sealas.

„Kai 1909 metais tyrinėtojai pagaliau pasiekė Šiaurės ašigalį, suprasta, kad tokia vieta niekaip negali būti Kalėdų Senelio namai. Per Suomijos radiją 1927 metais pirmą kartą buvo pareikšta, kad šis švenčių simbolis gyvena ne Šiaurės ašigalyje, o Laplandijoje. Atrodo, kad ši idėja prigijo Europoje“, – priduria jis.