Kad galėtume palyginti objektyviai, reikia, jog respondentams pateikiamas klausimas būtų tapatus. Įvairios firmos naudoja gana skirtingas klausimų formuluotes. Kai kurios jų pateikdavo tik vadinamąsias pagrindines partijas ir užrašą „kita“, kitos pateikdavo išsamesnį sąrašą. Taigi negalime lyginti tų apklausų duomenų, nes firmos dažniausiai naudoja skirtingas klausimų formuluotes.
– O paklaida?
– Taip, kiekviena apklausa turi paklaidą. Visada reikia suprasti, kad yra plius minus trys procentai. Tai ypač aktualu partijoms, kurios balansuoja ties patekimo ir nepatekimo į Seimą riba. Taigi pridėjus arba atėmus tuos tris procentus keičiasi ir reali padėtis. Tai yra tiesiog paklaidos dalykas, apie kurį labai dažnai kažkodėl pamirštama. Be to, nereikia pamiršti, kad, kai formuluojamos išvados, visada lieka penkių procentų klaidos tikimybė. Tai dar kitas dalykas, netgi pridėjus tą paklaidą.
– Tokiu atveju apskritai kelia abejonių tų apklausų užsakinėjimo prasmė. Juk visi žinome, kad per tarpininkus ar tiesiogiai tas apklausas dažniausiai užsakinėja patys politikai. Kam jiems to reikia, jei atmestume savireklamą?
– Tendencijos yra aiškios ir apklausos dažniausiai neklaidina. Taip, kartais skiriasi partijų vietos, jei atkreiptume dėmesį į prognozuotas ir realias. Vietų neišskaičiuosi. O prasmės užsakyti tokias apklausas vis dėlto esama, tačiau verta atsižvelgti į įvairių firmų apklausas ir, žinoma, turėti prieš akis konkretų klausimą. Kiti gali apgailestauti, kad štai mūsų respondentai kažkodėl nepasirinko... Bet gal tiesiog jūsų nebuvo pačioje klausimo formuluotėje.
– Kokie veiksniai apskritai gali didinti tą paklaidą?
– Pirmiausia šiuo atveju reikia atsižvelgti į Lietuvos gyventojų informuotumą. Štai dabar turėjome 22 partijas, kurios buvo registruotos rinkimams. Daugiamandatėse dalyvavo 16 partijų. Tradiciškai galvojame, kad žmogus puikiai žino partijos pavadinimą, už kurią norėtų balsuoti. Bet tai nebūtinai tiesa. Tarkime, jei žmogus nori balsuoti už A.Zuoko partiją, jis nebūtinai žino, kad ji vadinama Liberalų ir centro partija, o ne Liberalų sąjūdžiu ar dar kitaip. Todėl rengiant apklausų metodiką būtina ne tik pateikti išsamų partijos narių sąrašą, bet ir lyderius, kad jie tikrai žinotų, už ką balsuoja arba pasisako apklausoje.
– Kaip Jūs vertinate tai, kad paskutinėje balsavusiųjų žmonių apklausoje dauguma respondentų apskritai atsisakė nurodyti, už ką balsavo?
– Tai yra esminis rodiklis, todėl nuspėti, kas laimės, nėra jokių galimybių, nes mes nežinome, už ką balsavo tie, kurie neatsakė. Respondentai labai skiriasi pagal svarbiausias charakteristikas.
– Kodėl, Jūsų manymu, jie neatsako?
– Tai yra vienas iš mūsų visuomenėje vyraujančio socialinio nepasitikėjimo rodiklių. Mūsų visuomenėje žmonės bijo kalbėti atvirai, bijo pasakyti, už ką jie balsavo.
– Bet anksčiau, kai buvo aiškinama, kad ta baimė atėjusi dar nuo sovietų laikų, tikrai nebūdavo tiek daug atsisakančiųjų kalbėti.
– Na, 50 procentų nebūdavo, bet tendencija visada ta pati. Žmonės varžosi. Manau, kad yra dvi svarbiausios tokios baimės priežastys. Pirma, žmonės bijo, nes galvoja, jog tai jiems gali pakenkti kaip nors asmeniškai, kita vertus, jie varžosi, nes tai gali sukelti tam tikrą moralinį kitos visuomenės dalies nuosprendį.
– Mano supratimu, tai yra paprasčiausia gėda. Tam balsuotojui tiesiog gėda pasakyti, už ką jis balsavo.
– Taip, tas varžymasis su tuo ir susijęs. Juk turime viešuosius debatus, iš kurių matyti, ką reiškia vienoks ar kitoks rinkėjų pasirinkimas. Tie pasirinkimai paprastai vertinami tokiais griežtais terminais kaip „gėda“ ar kad žmogus esą visiškai nieko neišmano, jeigu renkasi tą ar aną partiją. Todėl žmogus, balsuojantis už savo pasirinkimą, visada viešojoje erdvėje girdi, koks jis yra mulkis, kvailys, neišmanėlis.
– Gerai ar blogai, kad jis tai girdi? Galbūt yra atvirkščiai, o ta viešojoje erdvėje sklandanti nuomonė šiek tiek drausmina?
– Žinoma, debatai viešojoje erdvėje turi būti ir pozicijos turi būti išsakomos laisvai. Jeigu debatuose dalyvaujantys politikai ar politologai tikrai mato partijų viduje esminių problemų, jeigu konstatuoja, kad programiniai partijų tikslai neįgyvendinami ir tai pasako, puiku. Tam ir egzistuoja viešoji erdvė, kad tokia diskusija vyktų. Tačiau grįžtant prie apklausų reikia pažymėti, kad tai tikrai yra problemiška sritis, todėl skaičiuoti Seimo narių vietas iš apklausų rezultatų yra nerimta. Tai tiesiog yra gairės, beje, labai plačios gairės.
– Viena mano pažįstama mergina nuolat dalyvaudavo tokiose apklausose. Pamenu, buvo net apklausa raštu – ji viso rajono draugams išdalijo anketas, kuriose buvo atitinkami klausimai. Reikėjo tik tas anketas užpildyti. Daugelis taip ir padarė. Tačiau ar tokią apklausą galima laikyti objektyvia?
– Čia yra kita labai rimta bėda. Kai kalbame apie trijų procentų paklaidą ir penkių procentų klaidos tikimybę, tai turime prisiminti, kad tie skaičiai yra dėliojami atmetant kitus dalykus, kurie gali tą paklaidą didinti. Pripažįstu, kad Lietuvoje, net ir didžiausiose firmose, dirbančių interviuotojų darbo kokybė yra labai rimta problema. Jeigu darai tikimybinę atranką, privalai suformuoti labai griežtas taisykles, kaip tas respondentas turi būti pasiektas, apklaustas. Negalima to respondento pakeisti kitu, kuris yra lengviau ar patogiau prieinamas.
– Kaip tai galima kontroliuoti?
– Kiekviena rimta ir save gerbianti firma juos kontroliuoja, tikrina ne mažiau nei 10 procentų interviuotojų darbo.
– O sankcijos?
– Tiesiog nekokybiškai dirbantis darbuotojas negauna atlygio. Firma, kuri verčiasi tuo verslu, išmeta interviuotojus, kai jie sugaunami sukčiaujant. Bet tai yra sudėtingi dalykai. Pavyzdžiui, tokiose Vakarų firmose darbuotojai įdarbinami pagal darbo kontraktą. Tai tampa pagrindiniu to žmogaus darbu, jis iš to gyvena.
– O Lietuvoje tai tiesiog yra „chaltūra”?
– Mūsų interviuotojai dažniausiai dirba pagal individualios veiklos licenciją. Šiek tiek užsidirba ir viskas. Ir vyrauja keistas požiūris, kad neva jokio nusikaltimo nedarai, jeigu vakarais atsisėdi, įsijauti į 60 metų asmens su tam tikru profesiniu išsilavinimu vaidmenį ir už jį atsakai.
– Tai dar blogiau. Kalbėjau apie švelnesnį „chaltūros” variantą.
– Suprantu. Jūsų minimu atveju nuolat dalyvauja labai nedaug žmonių, tikrai neatspindinčių jokios realios padėties bei neatitinkančių jokių atrankos kriterijų. Bet dažnai būna dar blogiau – kai duomenys tiesiog klastojami. Taip sukčiaujama arba nesąžiningai atliekamas darbas. Tai firmai turi finansinių padarinių. Firmos dėl to kartais patiria labai konkrečią žalą, bet man neteko girdėti, kad firma paduotų savo interviuotoją į teismą. Paprastai apklausos užsakovas tiesiog nesumoka pinigų.
– Bet ar mūsų rinkoje įmanoma sumokėti ženklias sumas už kokybiškas apklausas?
- Tai yra vienas iš esmingiausių klausimų. Žinoma, ne. Pavyzdžiui, Vakaruose kokybiška apklausa kainuoja apie 100 tūkstančių eurų. Tiek kainuoja apklausos administravimas, neskaičiuojant sociologų honorarų – logistika, interviuotojų darbo kontrolė ir t.t. Taigi Lietuvoje teoriškai išvedama paklaida leidžia suskaičiuoti tik apytikrius rezultatus, o jokiu būdu ne vietas Seime. Juolab kad mūsų visuomenėje egzistuoja daugybė įvairiausių veiksnių, kurie tą paklaidą smarkiai padidina. Be to, kaip minėjau, labai didelė mūsų visuomenės dalis yra labai menkai informuota apie politinius procesus bei partijas ir yra linkusi tik į asmeniškumus.
Naujausiame „Atgimime“ skaitykite:
Reikia bijoti ne Rusijos, o savų oligarchų
Europos komisarė Dalia Grybauskaitė, kalbinama Indrės Makaraitytės, mano, kad Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo labiausiai reikia pasipelnymo tikslais, o ne dėl energijos bado.
B.Lubys: pro Vyriausybę – į terminalą
Alternatyvų rusiškoms dujoms kūrimas apauga vis naujais įtarimais, kad valdantieji socialdemokratai strateginius objektus padalijo savo ištikimiems finansiniams rėmėjams ir kad „Leo Lt” projektas jau turi brolį dvynį.Daugiau, apie praėjusią savaitę įkurtos suskystintų dujų importo terminalo valdymo įmonės užkuliusius, rašo Ričardas Čekutis.
Kėsinamasi į universiteto turtą
Nesulaukusi, kada Vytauto Didžiojo universitetas pradės plėtrą, Kauno apskrities viršininko administracija perspėjo atimsianti dalį jam priklausančios žemės. Tuo tarpu universiteto vadovybė įtaria tapusi nešvarios politikos įrankiu. Mat sklypus, skirtus studentų gerovei, esą norima perduoti komercinėms reikmėms. Kam parūpo universiteto žemė, aiškinasi Indrė Kumpikevičiūtė.
Lietuva – be Ignalinos ir be „Leo“?
Mūsų valstybės energetinė nepriklausomybė priklauso nuo to, kada šalies Vyriausybė patikės, kad ne tik Rusija, bet ir pati Lietuva „turi energijos”.Ridas Jasiulionis.