Jau užaugo karta, kuri Sąjūdžio nematė arba tik miglotai prisimena didžiulius mitingus. Ar teisingas likęs įvaizdis, kad tada visa tauta susikibo rankomis ir dainuodama vieningai nuėjo į nepriklausomybę?

Kai susikabino rankomis, visi troško vieno – laisvės. Pradėjome nuo trispalvės, himno, uždraustų dainų. Todėl Sąjūdis ir vadinamas dainuojančia revoliucija.

Tas pavadinimas prigijo, nes viską darėm taikiai – vengėm ginkluotos konfrontacijos. Ir tai pavyko. Aukų galėjo būti daug daugiau negu Sausio 13-ąją. O Baltijos kelias tapo viso pasaulio fenomenu.

Vargu ar kur nors tokį susikabinimą rankomis galima būtų pakartoti. Tai įvyko tik todėl, kad pusšimtį metų pavergtos trys Baltijos tautos puoselėjo laisvės troškimą.

Dėl gamtos apsaugos ar dėl kito tikslo tokios dvasios vienybės nebūtų.

Kai prieš dvidešimt metų Mokslų akademijos salėje kūrėsi Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, sunku buvo patikėti, kad jis virs kovos už nepriklausomybę Sąjūdžiu. Bet kai tik Artūras Skučas ištarė - „mes visi žinome, ko norime, tik šiandien dar negalime to garsiai pasakyti“, nugriaudėjo plojimai. Sąjūdžio deklaracija dėl nepriklausomybės buvo paskelbta tik 1989 m. vasario 16-ąją. Ilgą laiką judėjome nepasakydami svarbiausio tikslo?

Tiesiogiai nesakėme (taktiškai taip reikėjo, kad Sąjūdis nebūtų užsmaugtas), bet netiesiogiai, manau, niekam jokių abejonių nekilo. Jei nebūtų buvę to tikslo, nebūtų žmonės buvę tokie aktyvūs, draugiški vienas kitam.

Prisimenu, kai balotiravausi į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, žmonės dar buvo išsigandę. Visi tyli, kai ką nors drąsiau pasakai.

Varėnos mokykloje į susitikimą susirinko daug žmonių, aš jiems sakau: einu į aukščiausiąjį valdymo organą tos valstybės, kuri yra mus pavergusi. Klausiu, kaip galima tą suderinti. Salėje tokia mirtina tyla.

Sakau, reikės surasti visų partizanų užkasimo vietas, rinkite žinias, ateis diena, kai juos iškilmingai palaidosime. Tylu – niekas nė žodžio nesako. Baimė buvo didžiulė, žmonės priklausomi nuo kolūkių vadovų.

O paskui, Sausio 13-ąją, kai buvau Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas, skambino man tų Varėnos kolūkių pirmininkai ir sakė: norim atvežti gynėjams maisto, kolūkiečiai paskerdė porą kiaulių.

Lemiamu momentu vienybė buvo tokia, kad niekas nežiūrėjo, kas tu esi, kuo tu anksčiau buvai. Mečio Laurinkaus pasakymas man patiko. Žinai, sakė jis, ką apie Sąjūdį bekalbėtų, bet Sąjūdis nepriklausomybės nepražiopsojo.

O galėjo pražiopsoti? Ar negalėjome su vėliavomis apsukę ratą įstoti į „atsinaujinusią sovietų konfederaciją“? Juk Sąjūdis net naują LTSR konstituciją buvo parengęs.

Atsinaujinusi konfederacija tuo metu galėjo atrodyti kaip pažangus žingsnis. Reikėjo didelės išminties, kad nepadarytume teisinių klaidų. Kaip iš gatvės eitynių gimė profesionali politika?

Į nepriklausomybę ėjome etapais. Iš karto negalėjome parengti nepriklausomos valstybės dokumentų. Būtų užkapoję.

Tie tarpiniai projektai atskleidė ir tai, kad tai nėra mūsų siekis. 1989 metais dalyvavau susitikime Gotlando saloje, kur pasirašytas komunikatas, kad viso pasaulio lietuvių tikslas – Lietuvos nepriklausomybė.

Buvo didžiulis atgarsis ne tik Maskvoje. Pasaulis sukruto: ką tie lietuviai daro prieš M.Gorbačiovą. Vakarams M.Gorbačiovas stengėsi atrodyti demokratas, o viduje spaudė, kad viskas liktų taip, kaip buvo. Perestroika reiškė tik patobulinimą, kad tautų kalėjimas nesubyrėtų.

Aš pats buvau grupėje, kuri rinko medžiagą apie 1940-1941 metus. Apie vadinamuosius rinkimus į „liaudies Seimą“, apie pirmuosius areštus, trėmimus. Maskvoje buvau Aleksandro Jakovlevo vadovaujamoje komisijoje (po keturis buvom iš Baltijos šalių).

A.Jakovlevas atrodė jau toks demokratas, artimiausias M.Gorbačiovui, mokslus Amerikoje baigęs. Mes siekėm ne tik pripažinti Molotovo – Ribentropo pakto slaptuosius protokolus negaliojančiais, bet ir pasekmes panaikinti.

A.Jakovlevas pasakė: jeigu šito reikalausit, tai iš viso nieko nebus. Pirmąkart suvažiavimas nepatvirtino mūsų nutarimo. Estai gavo visą medžiagą apie slaptuosius protokolus, A.Jakovlevas klausia, ką dabar darysit.

Sakau: ką darysim, mes žinom, bet ką jūs darysit? Visas pasaulis žino, kad buvo tie slaptieji protokolai, o jūs bandote juos nuslėpti. Kaip jūs atrodysit? Jūs kompromituojate M.Gorbačiovą.

Likimo ironija: originalai gulėjo kitame kambaryje, už sienos, kur mes posėdžiavom.

Ta jūsų komisija jau tada privertė Sovietų sąjungą pripažinti Baltijos šalių okupaciją neteisėta. Kodėl dabar reikalaujame, kad Rusija iš naujo tai pripažintų?

V.Putinas pasuko Rusiją atgal į melą. Jis sakė: tai istorija, dar reikia studijuoti. O jau viskas buvo tada padaryta. Galų gale mes esame pasirašę ir tarpvalstybinių santykių sutartį.

Laimė, mes išnaudojome tą laiką, kai B.Jelcinas buvo valdžioj. Kartą mes, keli deputatai, Kremliaus koridoriuje sutikome Jelciną, sakom, jūs demokratas, kaip žiūrite į mūsų siekį kurti Baltijos šalių nepriklausomybę.

„Aš nežinau, ko jūs dar laukiat“, - atsakė jis.

Matėte visą Sąjūdžio virtuvę. Ar nėra mitas, kad visi buvo vieningi? Juk vieni iš Sąjūdžio tarybos bendravo su Laisvės lyga, kiti - su komunistais. Ar nebuvo konfliktų?

Man visada labai patiko, kad, atėjus į Sąjūdžio seimo tarybos posėdžius, būdavo darbo atmosfera.

Visi nori veiklos, nori kažką pasiekti, nori susitarti. Buvo kilęs ginčas dėl vadovavimo su V.Petkevičium. Aš į tokius konfliktus nekreipiu dėmesio. Čia jau anomalus dalykas.

Bet pats pagrindas man labai patiko. Didžiausias ginčas Sąjūdyje kilo dėl Algio Klimaičio. Jis net užsienio lietuvių vardu reikalavo, kad Europos Taryboje jis būtų Lietuvos atstovas. Vieni buvo už tai, kad duotume jam įgaliojimus, kiti – ne. Davėm, nusprendę, kad reikia panaudoti visas Europos struktūras.

Bet pasitikėjimo A.Klimaičiu nebuvo. Amerikos lietuviai mums suteikė informacijos, o paskui ji ir pasitvirtino, kad tai buvo nepatikimas žmogus. 1989 metais Kauno teatre, minėjime, A.Klimaitis sakė, kad nereikia nepriklausomybės, mes tik pakenksim M.Gorbačiovui.

Aš jam tada gerai atrėžiau. Publika stipriai mane palaikė.

Iš pradžių Jūs buvote Sąjūdžio pirmininko Vytauto Landsbergio bendražygis, o paskui Aukščiausiojoje Taryboje susipykote. Kodėl?

Aš mačiau labai didelį pavojų, kad kartu su referendumu dėl okupacinės kariuomenės išvedimo buvo sumanytas ir referendumas dėl Prezidento institucijos.

Nežinau, kas įkalbėjo V.Landsbergį kartu rengti du referendumus. Maniau, kad tai pagrindinio tikslo išdarkymas.

Bijojau, kad ta baisi popierių krūva neatbaidytų žmonių - jie gali neateiti, nebalsuotų tada ir už kariuomenės išvedimą. Kraštutinis radikalus Sąjūdžio sparnas pradėjo šmeižto kampaniją prieš mane.

Antanas Terleckas pradėjo rėkti, kad aš Lietuvą parduodu, nors mes su juo draugai buvom. Pakartok, sakau, tuoj prie visų gausi į snukį. A.Terleckas visą tą epizodą savo knygoje aprašė. Su V.Landsbergiu dabar mūsų santykiai labai geri.

Gal jis pats suprato, kad tie sujungti referendumai būtų buvusi klaida. Dabar aš labai džiaugiuosi, kad V.Landsbergis dirba Europarlamente – atveria akis senųjų Europos šalių atstovams, jo nuomonė įtakinga.

Po dvidešimties metų Sąjūdis atrodo kaip pasaka. Ar galėjo nebūti laimingos pabaigos?

A.Terleckas Sąjūdį laikė išdavikų kompanija. Dalyvaudavo mūsų posėdžiuose. Einam ta pačia linkme, sakydavau, tik nedraskykim vienas kitam akių. Neturime teisės tarpusavyje peštis.

Juk būdavo sunkiausių susidūrimų su okupantais.

Mano žmona važiavo pro karinį miestelį ir mato, kaip rusų kareiviai gaudo mūsų vaikinus. Ji atidarė automobilio duris ir sako jiems: „Sėskit“. O rusas nusitaikė automatą į ją.

Ji išlipo ir sako: „Šauk“. Tada atsikabino. Net nežinojau to epizodo, buvęs Aukščiausiosios Tarybos vairuotojas papasakojo. Dabar atrodo, kad viskas buvo daroma teisingai. Sąjūdis – nepakartojamas.

Buvo bandymų pakartoti. Kodėl tai neįmanoma?

Dabar visai kiti uždaviniai. Kasdienis vidaus reikalų, kultūrinio, socialinio gyvenimo tvarkymas.

Turėjo susikurti partijos. Iš pradžių buvo priešprieša: vienoj partijoj – geras, kitoj – priešas. Reikėjo mokytis demokratijos, dabar reikia ją auginti ir stiprinti. Bet normalios tos mūsų partijos.

Žinoma, išskyrus V.Uspaskicho ir R.Pakso partijas. Su tomis aš niekad nenorėčiau reikalų turėti. Aš nežinau, kodėl tos Darbo partijos neišvaiko. Nuvažiavo Lietuvos Seimo nariai į Maskvą, sėdi V.Uspaskicho konferencijoje, dergia Lietuvą.

Jeigu veikla nukreipta prieš Lietuvos Respubliką, tai kodėl tokia partija nepaleidžiama? Yra juk partijų įstatymas. Teisingumo ministerija partijas registruoja, gali ji ir sustabdyti ar panaikinti registraciją.

Tada jau tegul ta partija bylinėjasi. Paleisti, ir viskas, tegul bruzda savo rateliuose. Ir R.Paksas toks pat. Kur jūs matėt tokį elgesį – skrenda per pasaulį lėktuvu, rusų finansuojamas, prisistato Lietuvos Prezidentu.

Autostradoje prikabinta stendų su R.Pakso atvaizdu. Gal žmonės nepastebi – šalia Pakso ten - Prezidento vėliava. Tas, kuris per apkaltą neteko Prezidento posto, fotografuojasi išniekindamas Prezidento vėliavą.

Aš tokių dalykų negaliu įsivaizduoti. Kur mūsų ta Vyriausioji rinkimų komisija? Tai kur ta Lietuvos valstybė? Čia jau ne demokratija. Čia jau antivalstybiniai dalykai. Sąjūdininkai anais laikais tai jau būtų davę į kailį tokiems taip, kaip reikia.