- Kalbame apie bylą, kurioje pagautos „stambios žuvys“, labai svarbūs asmenys visuomenėje.
Tokios bylos visame pasaulyje teisėsaugos pareigūnams yra labai rimtas iššūkis, nes į jas savo pasisakymais kišasi politikai.
Tai aukštasis pilotažas teisėsaugai: ar pavyks įrodyti kaltinimus, ar ne. Kitas aspektas – tokie įtarimai paprastai tiriami labai ilgai. Politinės korupcijos įrodymai gali būti renkami metus ar dvejus.
Aplinkybė, kad tyrimas vykdomas prieš rinkimus ir suduodamas smūgis partijai „Tvarka ir teisingumas“, yra nepaprasta.
Ji nutaikyta į patį pavadinimą, jo kertinius žodžius - „tvarka“ ir „teisingumas“.
Atsakyti į klausimą apie politinį susidorojimą kol kas negalime, nes neturime duomenų. Tie politikai, kurie svaidosi kaltinimais politiniu susidorojimu, čia pat demonstruoja nepagarbą savo šaliai, sakydami, kad visi ir viskas yra „kiaurai“ korumpuoti, kad tai košmariška šalis.
Kai gausime daugiau žinių, galėsime spręsti – tai tikras dalykas ar susidorojimas.
Labai norėtųsi, kad pareigūnai šį kartą nenutekintų informacijos, nes jau matau, kad kažkokia ikiteisminio tyrimo medžiaga pasirodo. Tarkime, kad pono E. Lementausko bute rasta pinigų. Tai jau yra teisėsaugos pareigūnų darbo brokas.
Mes neturėtume žinoti dalykų, kurie bus gvildenami teisme. Politinio susidorojimo versijos tikimybė didėja priklausomai nuo tyrimo viešumo.
Taigi klausimas fundamentaliai sudėtingas: imamasi labai rimto iššūkio, kuris turi poveikį politikai.
- Anot R. Pakso, valdančioji dauguma suėmė į savo rankas visas šalies valdymo struktūras ir naudojasi jomis kaip tinkama. Ar pastebite panašių tendencijų?
- Kalbant apie Lietuvą, aš neįžiūrėčiau totalinės korupcijos, kurią mato ponas R. Paksas.
Žinoma, Lietuvoje veikia korupciniai tinklai. Tai yra grupės žmonių, bet nesakyčiau, kad jie valdo viską. Mes esame laisvos rinkos šalis, kur yra labai daug priešingų interesų, besikaunančių tarpusavyje. Korupcinis totalitarizmas būtų sunkiai įmanomas.
Bandydamas įžiūrėti politinių jėgų manipuliavimą įvairiomis šalies struktūromis, aš dar stabtelčiau – tam neturiu nei pagrindo, nei duomenų. Pono R. Pakso „paišoma“ tikrovė yra per daug baisi.
- Specialiųjų tyrimų tarnyba neigia esanti įrankis politinėje kovoje. Jūsų manymu, ar galima pastebėti politinių interesų šešėlių šios struktūros veikloje?
- Taip, mes galime kalbėti, kad kai kurie teisėsaugos pareigūnai dalyvauja tam tikruose žaidimuose. Bet man susidaręs įspūdis, kad tai yra pareigūnų, o ne struktūrų žaidimai.
Man atrodo, kad kai kurie prokurorai mėgsta žaisti galios žaidimus: atskleidę tam tikrą medžiagą svarbiems asmenimis, po to ja manipuliuoja. Aš nepastebiu, kad tai būtų daroma sistemiškai ar organizuotai.
Tiesa, teismai, nukreipti prieš politikus, turi didelį svorį, bet sunku įsivaizduoti, kad teisėsaugos sistemos turėtų savo „politinę dienotvarkę“.
Tai būtų per daug sudėtinga sistema žiūrint iš žmogiškųjų pozicijų.
- Ar yra požymių, kad visose partijų viršūnėse yra korupcinių šešėlių? Galbūt kai kurios partijos korupcinių skandalų fone yra išskiriamos selektyviai?
- Aš nenorėčiau vertinti Lietuvos partijų šiuo aspektu. Ne kartą esu išsakęs skeptišką nuomonę apie Darbo partiją.
Sutinku, kad mūsų politinis elitas gali būti kaltinamas korupcija, bet mes per daug absoliutiname sakydami, kad visos partijos yra „kiauriai“ korumpuotos.
Pritardamas tapčiau politinės kovos žaidimo dalyviu. Visoms partijoms, jų lyderiams bandomi „pripaišyti“ korupcijos ragai.
Kelių partijų išskirtinumo nepastebiu. Darbo partijai buvo mesti sunkūs įtarimai dėl neskaidrios buhalterijos, socialdemokratams dėl „Leo LT“ projekto propagavimo, Liberalų ir centro partija nuskambėjo per A. Zuoko skandalą, į šį sąrašą dabar įrašyta „Tvarka ir teisingumas“.
- J. Imbraso teigimu, įprasta į viršūnę iškilusias partijas skandinti korupciniais skandalais ir atakomis. Žvelgiant į politinių partijų korupcijos skandalų istoriją, ar toks teiginys galėtų būti laikomas pagrįstu?
- Taip, jei kalbėtume apie žiniasklaidą. Ji turi savo interesų ir neretai jie nesutampa su visuomenės. Nežinau visuomenės veikėjo, kuris nebūtų kaltinamas korupcija dėl tam tikrų interesų kovos, tačiau reikėtų atskirti žiniasklaidą nuo teisėsaugos pareigūnų.
Jei pareigūnai būtų naudojami politinėms byloms skatinti – tai būtų labai rimta. Tokiems kaltinimams privalėtume turėti labai rimtą pagrindą.
Kokioms politinėms jėgoms galėtų būti naudingiausi „Tvarkos ir teisingumo“ partijai mesti korupcijos šešėliai?
- Situacija teikia didžiulį pranašumą konservatorių partijai. Visos kitos jau murkdosi panašiuose įtarimuose.
- Kaip vertinate pačią partijų poziciją panašiuose skandaluose? Užsienyje į menkesnius skandalus įsivėlę politikai traukiasi iš politinės arenos, saugo partijos mundurus. Mūsuose politikai ginasi net išgirdę kaltinamąjį nuosprendį, partijos vadovybė iš karto kalba apie politinius susidorojimus.
- Čia yra postsovietinės šalies likimas.
Žmogus, po apkaltinamojo nuosprendžio likęs partijos lyderiu, siunčia visuomenei pranešimą: mes esame valdžioje, bet teismų sprendimai mums nieko nereiškia.
Tokia situacija dar labiau stiprina visko neigimą, netikėjimą – tai net nepatriotiška.
Lyderiai, apkaltinti korupcija, sėkmingai galėtų būti versle ar kitose sferose.