- Kokie bus pagrindiniai Persitvarkymo Sąjūdžio 20-mečio minėjimo akcentai?
- Birželio 6-7 dienomis Vilniuje rengiama dviejų dienų tarptautinė konferencija "Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus", globojama prezidento Valdo Adamkaus. Pirmąją dieną joje kalbės to meto aktyvūs Lietuvos ir užsienio politikos veikėjai, savo žodžiu ir autoritetu parėmę Lietuvos nepriklausomybės siekį, kitą dieną vyks mokslininkų diskusijos.
Konferencijoje jau pažadėjo dalyvauti buvęs Estijos prezidentas Arnoldas Ruutelis, buvęs Latvijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Anatolijus Gorbunovas, tuometinis Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Stanislavas Šuškevičius, buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas ir jo brolis, Reikjaviko universiteto profesorius Arnoras Hannibalssonas, tuo metu sukūręs grupę Lietuvai remti, "Prahos pavasario" lyderio Aleksandro Dubčeko sūnus, tariamasi su buvusiu Lenkijos prezidentu Lechu Walęsa, buvusiu Čekoslovakijos prezidentu Vaclavu Havelu, tuometiniais Vokietijos, Vengrijos, Ukrainos lyderiais.
Minint Sąjūdžio gimimą, planuojami ir kiti renginiai, ketinama leisti du kartus per metus pasirodysiantį "Išsivadavimo metraštį", kurio pirmasis numeris jau parengtas, bei enciklopedinį leidinį "Sąjūdžiui - dvidešimt. Sąjūdžio istorija".
- Ar Sąjūdžio minėjimo renginiai nebus pernelyg akademiški, neprieinami daugeliui Lietuvos žmonių?
- Minėjimo proga Vilniuje ketinama rengti teatralizuotus renginius-žaidimus "Laisvės kovos", atkuriant filomatų, 1863 metų sukilėlių veikimus, knygnešių žygius, į veiksmą įtraukiant ir žiūrovus.
Taip pat bus rengiamas jaunimo žygis baidarėmis bei plaustais Nemunu. Kas vakarą sustojus vyks susitikimai su žmonėmis - juose dalyvaus ne tik žygio dalyviai, bet ir Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai.
- Šių dienų jaunimui Persitvarkymo Sąjūdis - jau tik istorinis įvykis. Ką jis reiškia jums pačiam?
- Sąjūdis juk neatsirado plyname lauke. Aš įžvelgčiau du lygmenis. Vienas - pogrindinis disidentinis judėjimas, kitas - pusiau legalus inteligentų ir intelektualų veikimas.
Mokslų akademijoje įsikūrus iniciatyvinei grupei, apie tai per "Amerikos balsą" perdavus Romui Sakadolskiui, viskas įsiplieskė lyg žiežirba. Dalyvavau daugelyje Sąjūdžio mitingų, todėl galiu patvirtinti - situacija jau buvo tokia, kad juos organizuodavome ne "iš viršaus", bet žmonės patys kviesdavo, steigdavo iniciatyvines grupes.
- Kalbate apie visos tautos idealus. Ar jie išliko iki šių dienų?
- Mano tvirtu įsitikinimu, buvo padaryti keli akibrokštai. Pagrindinis - Sąjūdžio trečiasis suvažiavimas, kurio metu vienas veikėjas iš tribūnos pareiškė, kad Lietuvoje reikia sušaudyti porą šimtų tūkstančių žmonių, ir nors Vakarai parėkaus, bet pas mus bus tvarka. Po to dalis deputatų paliko salę, dalis - plojo, bet tai buvo Sąjūdžio idėjų bankrotas, visiškas sukompromitavimas.
- Ar tai, kaip dabar gyvena Lietuva, atitinka Persitvarkymo Sąjūdžio kūrimo metu puoselėtus lūkesčius?
- Jei žvelgsime iš istorinių perspektyvų, tokie judėjimai visada baigdavosi panašiai - ar 1968-ųjų Prahos pavasaris, ar Prancūzijos revoliucija. Neseniai žiūrėjau BBC laidą apie Antrojo pasaulinio karo Prancūzijos kolaborantus. Ten buvo iškelta įdomi versija: pirmieji reikalauti jų atsakomybės pradėjo ne kovotojai, rizikavę savo gyvybe, ne partizanai, ne Charleso de Gaulle'o kariai, bet tie, kurie per karą tupėjo krūmuose. Lietuvoje vyksta kažkas panašaus.
Priminsiu Anatolijų Francą, apie Prancūzijos revoliuciją sakiusį: "Revoliuciją pradeda idealistai, vykdo pragmatikai, o rezultatais naudojasi niekšai."