- Narystė minėtose organizacijose savaime visų problemų niekada neišsprendžia, buvimas jose tik sukuria sąlygas geriau spręsti Lietuvoje egzistuojančias problemas.
Galime konstatuoti, kad pagal struktūrą ir rodomą dėmesį užsienio specialiųjų tarnybų darbuotojų skaičius toli gražu nemažėja, nuolat didėja. Mums skiriamas daugmaž toks pat dėmesys kaip ir Skandinavijos valstybėms. Tad dėmesys mums skiriamas tikrai neeilinis.
Būtų laikas parengti naują tiek politinį, tiek tarpinstitucinį strategijos projektą, kaip mes turime elgtis besikeičiančioje geopolitinėje erdvėje bei tam tikras transformacijas patiriančiose NATO ir ES struktūrose.
- Ar galima teigti, kad Lietuva, būdama rytinis transatlantinio bloko pakraštys, yra savotiškas rojus specialiosioms tarnyboms ar jų mūšio laukas?
- Lietuva yra paribio valstybė, tad interesų susikirtimas čia visada bus akivaizdus. Tačiau negalėčiau tvirtinti, kad čia yra rojus. Net kategoriškai su tuo nesutinku. Tačiau sutinku, kad mūsų saugoma tiek NATO, tiek ES išorinė siena sukuria tam tikrą mūsų darbo specifiką bei tam tikrų papildomų problemų.
- Užsienio specialiąsias tarnybas domina Lietuvoje vykstantys politiniai ir ekonominiai procesai, prognozės, Lietuvos tarptautinės iniciatyvos, taip pat šalies politinės sistemos bei atskirų politikų pažeidžiamumas. Kiek sėkmingai pavyksta ap(si)saugoti? Ar būta didesnių nesėkmių?
- Sunku tokius dalykus vertinti, tačiau akivaizdžių pralaimėjimų esame išvengę. O mūsų darbo efektyvumas yra nuolat siekiamas, geidžiamas tikslas. Labai svarbu, kad darniai veiktų visų atitinkamų valstybės institucijų sistema, o ne būtų orientuojamasi į kurią nors vieną, neva atsakingą už visus ir viską. Valstybės tarnautojai ar institucijos, kurie susiję su įslaptinta ar valstybės paslaptį sudarančia informacija, taip pat turi jausti atsakomybę.
- Patikslinsiu klausimą. Vienas Lietuvos politologas teigė, kad didžiausias Rusijos spec. tarnybų laimėjimas buvo sėkmingas Vytauto Landsbergio diskreditavimas, o didžiausias pralaimėjimas – Rolando Pakso nušalinimas nuo valdžios.
- Tai yra politinių procesų vertinimas, ir aš nenorėčiau veltis į politines diskusijas. Tačiau apie tam tikrus reiškinius ar tendencijas, susijusias su nacionaliniu saugumu, rizikos veiksnių įvardijimu, mes nuolat informuojame valstybės vadovus.
O vėliau jau politikų reikalas spręsti, kiek mūsų nurodytos tendencijos yra pagrįstos, kokių reikia papildomų sprendimų. Tačiau tikriausiai nesunku įsivaizduoti, kad, išnykus vieniems rizikos veiksniams ar su nacionaliniu saugumu susijusioms tendencijoms, atsiranda kitų. Tai yra didelis ir nuolatinis specialiųjų tarnybų išbandymas.
Kiek leidžia mūsų galimybės, stengiamės adekvačiai ir operatyviai vertinti besikeičiančią padėtį. Pagal esamus analitinius pajėgumus bei faktais pagrįstą informaciją prognozuojame tolesnius įvykius.
- „Neseniai mūsų šalyje pradėjęs dirbti Rusijos ORT televizijos padalinys itin domisi kariniais objektais. Manau, kad jie turi labai konkrečią užduotį“, – yra sakęs krašto apsaugos ministras, o dabar paskirtasis premjeras Gediminas Kirkilas. Jūs taip pat ne kartą esate konstatavęs faktą – prieš Lietuvą vyksta užslėptas informacinis karas. Ar Lietuva sugeba kontratakuoti ar bent atremti tas informacines atakas?
- Lietuva yra gana maža valstybė, tad dalyvauti informaciniuose karuose jai sudėtinga, nes tam reikia didelių finansinių išteklių. Todėl turime siekti ugdyti brandžią pilietinę visuomenę, kuri remdamasi žinojimu bei sveiku protu galėtų atskirti informacijos tikrumą. Valstybė, daugiau investuodama į žmogų, parengtų jį netikėtoms situacijoms ir eliminuotų dabar itin emocionalų santykį su besikeičiančiomis aplinkybėmis.
Nes informacinio pobūdžio atakos tikslingai nukreipiamos į tam tikras visuomenės grupes, kurios kartais pakankamai nesuvokia viso turinio, prasmės ir tikslų. Pilietiškumo ugdymas yra aktualus ir kai kalbame apie kitų tautybių asmenis, kurie gyvena Lietuvoje. Jie turi jaustis socialiai saugūs, kad galėtų būti lojalūs Lietuvos Respublikos piliečiai.
- Pilietinę visuomenę dabar kurti tapo labai populiaru, tačiau tikėjausi, kad kalbėsite daugiau apie savo specifinius kovos su informacinėmis atakomis metodus.
- Yra pavojus, kad pilietiškumo sąvoka, kaip ir tautiškumo sąvoka, dažnai vartojant, bet mažai darant konkrečių darbų, gali būti nuvertinta. Tačiau visi turime prisiimti atsakomybę, kad taip neįvyktų, ypač pabrėžčiau valstybės tarnautojų ir politikų vaidmenį šiame procese.
- Specialiosios tarnybos vartoja sąvoką „įtakos agentai“, kuriais galima tapti net ne visada apie tai iki galo nutuokiant. Suprantu, kad negalima minėti pavardžių, tačiau ar dažnai susiduriate su šia problema?
- Problema egzistuoja tiek, kiek atitinkamų asmenų veiksmai yra prognozuojami. Juk niekas negali būti apsaugotas nuo klaidų. Pirmiausia jei žmogus yra sveiko proto, tai jis turi suvokti, ką ir kaip daro. Kam jo veiksmai yra naudingi ar parankūs. Viena, kai tai daroma iš nežinojimo ar nesusigaudymo. Kitas reikalas, jei toks asmuo yra veikiamas. Ir veikiamas kam nors naudinga linkme bei gali būti išnaudojamas. VSD stengiasi pagal savo fizines galimybes preventyviai perspėti valstybės pareigūnus dėl galimų rizikos veiksnių.
Šiuo požiūriu svarbūs ir verslo interesai. Nemažai mūsų verslininkų dirba Rytuose, tad tai tampa svarbiu veiksniu. Norėtųsi, kad kartais siauri verslo interesai, biznio planai nesudarytų tam tikrų prielaidų nacionalinio intereso pažeidžiamumui.
- Gana dažnai susiduriame su tuo politiniu neprognozuotumu. Ar jūsų tarnybos pareigūnams dažnai tenka tokiems nesusivokėliams, ūkiškai kalbant, paplekšnoti per petį ir priminti: „Žmogau, ką kalbi ar darai?“
- VSD negali ir neturi stebėti visų žmonių veiklos, nes gyvename demokratinėje šalyje. Tačiau jeigu gaunama faktinių, neginčijamų duomenų, tokia informacija vertinama labai rimtai. Yra buvę įvairių pokalbių. Nesiekiant žmogaus išgąsdinti, tiesiog norint pasidalyti mintimis ir išsiaiškinti tikrąsias vienokio ar kitokio pobūdžio aplinkybes.
Mūsų valstybė laimėtų, jei turėtų aiškesnę strategiją Rytų klausimu įvairiais lygiais. Tai suteiktų aiškumo, liktų mažiau dviprasmiškų nesusipratimų ar vertinimų.
- Jūs kategoriškai neigėte Darbo partijos vadovų įtarimus, esą dėl šios partijos veiklos pradėtas ikiteisminis tyrimas ir atliktos kratos yra politinis užsakymas: „Tai kategoriškai paneigiame, nėra jokios politikos šitoje srityje, nėra jokio politikavimo, atliekamas ikiteisminis tyrimas.
Esame suinteresuoti tiktai ta prasme, kad šis tyrimas vyktų pagal įstatymus, nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir būtų galima priimti vienokias ar kitokias tyrimo išvadas pagal įstatymo reikalavimus“. Tačiau vieną žmogų vis vien stipriai išgąsdinote – V.Uspaskichas blaškosi po Rytų šalis nedrįsdamas grįžti pas paliktą partiją. Tyrimas jau gerokai pajudėjęs, tad gal būtų galima pasiųsti kokią žinią, kad nebijotų grįžti į Lietuvą?
- Ne mano reikalas, ar pareiga būti ryšininkui. Tik galiu pakartoti tai, ką jau citavote. Baudžiamąjį kodeksą visiems taikome vienodai, tačiau kartais nutinka taip, kad proceso dalyviais tampa žinomi žmonės. Šiuo atveju siūlyčiau truputį luktelėti tyrimo rezultatų.
- Naujausia sėkminga VSD operacija – suklibinta Šnipiškių „bankininkystės“ sistema. Tačiau stebina tai, kad tas bankelis veikė veik 10 metų, o jo neužuodė jokia su ekonominiais nusikaltimais turinti kovoti institucija.
- Mes tikrai to bankelio 10 metų nestebėjome ir nesižymėjome ant kalendoriaus lapelių, kiek jis veikia. Tačiau tam tikri tyrimai yra ir VSD kompetencija – mus domino galimybės vykdyti neteisėtas operacijas, kuriomis finansuojamas šešėlinis verslas, paralelinės buhalterijos. Atliekant vieną tyrimą buvo apčiuopta ir šio banko pėdsakų.
O šiaip yra gerai, kai į tam tikrus reiškinius institucijos pasižiūri savo interesų, funkcijų skerspjūviu. Ir nors kova su pinigų plovimu nėra tiesioginė VSD funkcija, jei tai siejasi su tarptautinio terorizmo finansavimu, šešėlinių struktūrų investicijomis į strateginius šalies objektus ar rimtus ekonominius projektus, darbo randame ir mes.
Finansiniai pažeidimai paprastai pavieniui neegzistuoja. Visada šalia ir korupcija. O kur nueina neoficialūs pinigai, aiškinti, manau, labai daug nereikia?
- Kodėl nereikia – paaiškinkite, kiek korumpuota Lietuvos politinė sistema?
- Korupcijos masto apibrėžimas nėra VSD sritis, tam sukurta speciali institucija, kurios vertinimais negaliu nepasitikėti. Korupcijos indeksas Lietuvoje yra gana didelis, ir tai tikrai ne vien politinė korupcija.
- Lenkijoje su dideliais triukšmais vyksta vos ne visuotinė liustracija. Lietuva pasirinko kitokį kelią. Koks VSD vadovo požiūris į šiuos dažnai skaudžius, tačiau ir valstybės saugumui aktualius reikalus?
- Kad šis procesas spartėtų, reikia, kad Seimas patikslintų įstatymus. Kad ir prisipažinimo termino pailginimo, nes tai leistų procesą daryti nuoseklesnį, aiškesnį, jis įgautų ribas. Manyčiau, kad šiame procese turėtų dalyvauti ir teisminė valdžia. Turbūt būtų logiška, kad komisija galėtų kreiptis į atitinkamą teismą (gal administracinių teismų sistemą) dėl tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir jo patvirtinimo. Juk dabar komisija nutaria vienaip, teismas gali nutarti visai kitaip.
Svarbu, kad visi archyvai būtų ištyrinėti, gautume maksimaliai aiškius atsakymus. Archyvų prieinamumo klausimas taip pat turi būti sprendžiamas civilizuotai: išlaikant asmenų duomenų apsaugos reikalavimus, bet nedarant dirbtinių užsklandų. Abejonių turi likti kuo mažiau, tada bus daugiau ir teisėtumo, ir teisingumo.
- Lietuvoje šiuo metu tampa populiarūs įvairūs iššūkiai, proveržiai. Kokie iššūkiai laukia ar lauktų VSD?
- Tapome saugesni, jei kalbėtume apie tiesioginės karinės agresijos galimybes. Bet laukia problemos dėl naujų, globalių grėsmių. Informacinių technologijų, destruktyvių religinių judėjimų, terorizmo keliami pavojai gali paliesti ir mus. Tam ir reikalingas integralumas, valstybė neturi izoliuotis.
Be to, norėčiau atkreipti dėmesį, kad turime labai daug padaryti integruodamiesi į bendrą Europos ekonominę erdvę. Nors formaliai esame tarptautinių organizacijų nariai, tačiau dar per mažai padarę integruodamiesi ekonomiškai. Reikia nepamiršti, kad neturime gerų infrastruktūrinių ryšių su pačia Europa, šia prasme nepanaudojame Klaipėdos uosto, neturime gero susisiekimo su Europos sostinėmis nei geležinkeliu, nei keliais. Tai irgi vienas nacionalinio saugumo aspektų.
- Jūsų pirmtakas M.Laurinkus buvo pateikęs kraupoką politinio, kriminalinio tinklo vaizdą, kuriuo bandyta apraizgyti Lietuvą. Tas voratinklis buvo kiek išdraikytas, tačiau ar nėra mezgamas iš naujo?
- Niekas nestovi vietoje – vietoj senų darinių atsiranda naujų. Vakuuminės situacijos nebūna, bet svarbu, kad tokie voratinkliai neįsigalėtų. Neigiamų reiškinių prevencija yra labai svarbi, bet dėl to neturi nė kiek nukentėti ir demokratinės vertybės.