Fakultetas, kuriam vadovauja V.Nekrošius, rengia Lietuvos teismų, prokuratūros, advokatūros personalą. Dauguma Konstitucinio, Aukščiausiojo ir visų kitų Lietuvos teismų teisėjų yra baigę Vilniaus universitetą, kurio pozicijos šioje srityje itin aukštos. Dekanas gali išvardyti ne vieną dešimtį aukštus postus užimančių teisininkų, buvusių jo studentų.

Tačiau ne visus studentus prisimena ir nori prisiminti VU Teisės fakulteto dekanas. "Ekstrai" jo paklausus apie dėstymą Rusijos švietimo akademijos universiteto filiale, Vilniuje veikusiame 1994-1996 metais, V.Nekrošius nustebo: "Oi, nežinau nieko, koks čia Rusijos švietimo akademijos universitetas?"

Švietimo ministerijoje taip pat nepavyko rasti nė vieno žmogaus, galinčio pasakyti, kas vadovavo tam Rusijos švietimo akademijos universiteto filialui Vilniuje, kur jis buvo įsikūręs, kokiu pagrindu veikė. Ministerijos darbuotojai teigė, kad tokios įstaigos Vilniuje apskritai niekada nebuvo. Tikras universitetas vaiduoklis.

Tuo tarpu studijų kokybės vertinimo centras yra gavęs rusakalbių studentų prašymų pripažinti mokslus šioje įstaigoje, tačiau studentai savo universitetą vadina kitaip - Vilniaus informaciniu Rusijos atvirojo universiteto klausytojų centru.

Ši mokslo įstaiga praėjusiame dešimtmetyje buvo plačiai žinoma ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje. Daugelis rusakalbių susigundė galimybe įstoti į universitetą be egzaminų, o užbaigus jį gauti Maskvoje veikiančio universiteto diplomą.

Viltys, kurioms nelemta išsipildyti - Studijų centras atsisako pripažinti Vilniuje vykusias studijas, nes aukštojo mokslo diplomus žadėjusi įstaiga, kurioje dėstė prestižinių Lietuvos universitetų dėstytojai, veikė nelegaliai.

Nekrošius geriau žino?

"Mus tada kaip dėstytojus suorganizavo Vytautas Nekrošius, - iškart prisiminė trumpą dėstytojavimą Rusijos mokslo įstaigoje Teisingumo ministerijos Teisės departamento direktorė Živilė Liekytė. - Aš tiksliai nežinau, kas ten vadovavo, nes manęs prašė padėstyti, ir viskas. Bet, man atrodo, tada jis (V.Nekrošius, - red.) turėjo užmezgęs su jais santykius, jis dar anksčiau pradėjo dėstyti, negu aš atėjau".

"Filialas jau seniai neveikia, negavo licencijos, turbūt 1996 metais ir baigėsi jo veikla, - paaiškino ministerijos departamento direktorė. - Jūs galite paskambinti į Švietimo ministeriją - ten buvo problemų dėl jo diplomų pripažinimo. Jie tikrai turėtų turėti informacijos".

Tačiau Švietimo ministerija neturi informacijos nei apie Rusijos švietimo akademijos universiteto, nei apie Rusijos atvirojo universiteto veiklą Lietuvoje. "Ekstrai" parūpo, kodėl Lietuvos teisės žinovai, ugdantys nepriklausomos Lietuvos teisininkus, klojantys valstybės teisingumo pamatus, lemiantys teisėkūros kryptis, sutiko bendradarbiauti su Lietuvos licencijos neturėjusia, taigi neteisėtai mūsų krašte veikusia užsienio mokslo įstaiga.

"Aš ten tų smulkmenų neatsimenu, - patikino Ž.Liekytė. - Mes – kaip dėstytojai, mums pasakydavo, mes ir dėstydavome. Buvo kažkokios sutartys, buvo kažkas. Jūs Nekrošiui paskambinkite, jis geriau žino".

Teisingumo ministerijos departamento vadovė Ž.Liekytė, nelabai žinanti, kur ir kam kelis mėnesius dėstė teismų sistemą, 2005 metais švietimo ir mokslo ministro įsakymu buvo paskirta užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinės komisijos nare.

Komisija, kurios pavadinimą sudaro net septyniolika žodžių, sprendžia, ar Lietuvoje legalizuoti kitų šalių aukštojo mokslo diplomus, ar ne.

Apeliacinė komisija nagrinėjo ir buvusios Rusijos švietimo akademijos universiteto (ankstesnis pavadinimas - Rusijos atvirasis universitetas) studentės apeliaciją dėl atsisakymo pripažinti jos studijas Vilniaus filiale. Metus sugaišusi ginčams dėl diplomo įteisinimo, mergina galiausiai atsidūrė apeliacinės komisijos posėdyje.

Tos pačios komisijos, kurioje posėdžiauja jos buvusi dėstytoja, lyg niekuo dėta sprendžianti, ar pripažinti Lietuvoje neregistruotoje įstaigoje studijavusios savo buvusios studentės mokslus. Jeigu tai ne interesų konfliktas, tai kas tada interesai?

Universitetas statybininkų profesinėje

"Man atrodo, ten visi mūsiškiai buvo dėstytojai, - prisiminė Ž.Liekytė, paklausta, ar paskaitas skaitė Lietuvos dėstytojai, ar atvykdavo kolegos iš Rusijos. - Mes rusų kalba dėstėme Rusijos ir Lietuvos teismų sistemą. Paskaitos vyko normaliai. Dar buvo pradžia tokių mokyklų, iki tol nebuvo jokių triukšmų, nieko. Manęs paprašė Nekrošiukas, ir aš nuėjau".

Paskaitos, kurias skaitė tokios Lietuvos mokslo įžymybės kaip profesoriai Stasys Vancevičius, Petras Setkauskis, Algirdas Ažubalis, Liudas Truska, Vytautas Nekrošius, vyko Viršuliškėse, greta Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios esančioje statybininkų profesinėje mokykloje, dabar vadinamoje Vilniaus statybininkų rengimo centru.

Centro direktorius Juozas Baranauskas surado 1996 metų vasario mėnesį Švietimo ministerijai adresuotą raštą, kuriuo prašė leidimo išnuomoti tris klases Vilniaus informaciniam savišvietos centrui. Leidimą gavo.

Tik, pasirodo, mokykloje veikė ne Rusijoje garsaus universiteto centras, o savišvietos įstaiga. Pasak Švietimo ministerijos registrų ir statistikos skyriaus darbuotojo Seviro Maželio, savišvietos įstaiga nėra švietimo įstaiga. "Apie aukštojo mokslo studijas ir kalbos nėra – tai galėjo būti tik kaip neoficiali švietimo įstaiga, - paaiškino S.Maželis. - Skiriasi ir pavadinimai - kur universitetas, o kur savišvietos centras".

Dekanas prisimena

Iš žurnalistės išgirdęs, kad yra žmonių, prisimenančių dėstymą tame pogrindiniame Rusijos universitete, atmintį atgaivino ir V.Nekrošius.

"Tai buvo prieš kokius dešimt metų, manęs viena aukštųjų mokyklų, tuo metu jau veikusi, paprašė paskaitas paskaityti vieną semestrą, ir viskas. Vieną semestrą paskaičiau, ir viskas, daugiau jokių reikalų neturėjau", - patikino V.Nekrošius.

Dabartinis fakulteto dekanas teigia net matęs kažkokį tos įstaigos registracijos dokumentą ar licenciją.

"Mums net į fakultetą buvo atnešę registravimo pažymėjimą, - tikino V.Nekrošius. - Buvo atėję oficialiai į fakultetą siūlyti bendradarbiavimo, čia net taryboje pas mus kalbėjo, rodė, pristatinėjo. Tuo metu ir klausimų nekilo. Tuo metu buvau eilinis dėstytojas. Pasiūlė man paskaityti vieną semestrą, nuėjau, paskaičiau, pamačiau, kad ten lygis yra visiškai nulinis ir daugiau su jais reikalų neturėjau".

Negi dabartinis prezidento favoritas, rengiantis pasiūlymus teismų reformai, prieš dešimt metų nesugebėjo atskirti Vilniaus savivaldybėje įregistruotos savišvietos įstaigos įgaliojimų nuo universiteto licencijos? Negi jam nekilo abejonių skaitant paskaitas Statybininkų rengimo centre išnuomotose trijose klasėse, kad tokių universitetų apskritai nebūna?

Paklausus, ar nežino, kaip surasti buvusius to Rusijos universiteto filialo vadovus, V.Nekrošius suabejojo.

"Jūs galų nesurasite, nes man atrodo, jie ten po kokių 2-3 metų bankrutavo ir baigėsi jų veikla. Po to dar dalis studentų stojo pas mus į fakultetą, nes ten taip ir nepabaigė. Tik nežinau, kodėl nepabaigė. Ar todėl, kad užsidarė, ar kažkas įvyko. Nežinau, kur jie buvo registruoti - ar savivaldybėje, ar Ūkio ministerijoje, ar dar kažkur, tuo laiku buvo kelios institucijos, kurios registruoja. O gal Švietimo ministerija? Ten toks bardakėlis, atsiprašant, buvo tuo metu, kad galėjo užsiregistruoti kas kur nori".

Pasak V.Nekrošiaus, dėstytojavimas pogrindiniame Rusijos universitete jam neteikė jokio malonumo. "Aš tada, kai nuėjau, plaukai pasišiaušė, dvejetus visiems surašiau ir daugiau ten kojos nekėliau. Vaizdas buvo labai liūdnas. Nežinau, ar greitai diplomus gauti tas universitetas buvo sukurtas, bet pas mane tada įskaitą laikė gal 20 žmonių, o išlaikė gal du. Na, tai apie ką mes šnekame? Beje, pas Liekytę buvo tie patys rezultatai ir pas Machovenką buvo panašiai. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai buvo nueita pasižiūrėti, kas ten vyksta. Ir daugiau jokio bendradarbiavimo su jais nebuvo. Kategoriškai daugiau niekur nedėsčiau".

Dingo be pėdsakų

"Ekstrai" pavyko sužinoti, kad Vilniaus savišvietos centrą 1996 metų sausio 11 dieną Vilniaus savivaldybėje įregistravo Nina Makejev-Šifrin, privačiame bute Vienuolio g. 14-6, Vilniuje. Nuo 1997 metų birželio mėnesio centras įregistruotas kaip PVM mokėtojas. Registro duomenimis, centras iki šiol yra veikianti įmonė.

Iš Statybininkų rengimo centro, pasak J.Baranausko, savišvietos centras išsikraustė paslapčia, net neatsisveikinęs. Kaip ir dera vaiduokliams.

Gal apie šią pamėklišką mokymo įstaigą daugiau žino Rusijos švietimo akademijos universitetas Maskvoje? Paskambinus į Maskvą, universiteto užsienio reikalų skyrių, darbuotojos nustebo išgirdusios klausimą apie Vilniaus filialą. "Mūsų universitetas nei Lietuvoje, nei jūsų mieste filialų niekada neturėjo", - paaiškino darbuotoja. Tą patį patvirtino ir kito, studijų, skyriaus darbuotoja.

Ilgai ieškojus "Ekstrai" pavyko išsiaiškinti, kad Rusijos atvirasis universitetas, veikęs tame pačiame pastate Maskvoje, kaip ir Rusijos švietimo akademijos universitetas, su juo susijungė. Vilniuje, Statybininkų rengimo centre, studijavęs jaunimas gaudavo Rusijos atvirojo universiteto studentų knygeles, nors ši įstaiga Lietuvoje niekaip neregistruota.

Pateikę šias studijų knygeles Rusijoje, studentai galėdavo mokslus tęsti Rusijos valstybinėse aukštosiose mokyklose. Daugelis taip ir padarė. O grįžusių po kelerių metų į Lietuvą jų laukė nusivylimas - dėl kelių semestrų studijų Rusijos atvirojo universiteto Vilniaus klausytojų centre jų diplomai nebūdavo įteisinami.

Nors Lietuvoje Vilniaus informacinio Rusijos atvirojo universiteto klausytojų centras niekada nebuvo gavęs aukštojo mokslo licencijos, jame dėstė Lietuvos mokslo šviesuliai, tarp jų ir dabartinis prezidento favoritas. Dėstytojai neatsispyrė pagundai papildomai uždirbti.

Pasak L.Truskos, sumokėta neblogai. O tolesnė įstaigos veikla dėstytojams nerūpėjo. Nemenkus pinigus už mokslus sumokėjusių studentų, pakliuvusių į dviprasmišką padėtį, problemos retai išsprendžiamos studentų naudai.

Tuo tarpu Lietuvoje vis daugiau be leidimo dirbančių švietimo įstaigų, kurios plačiai reklamuoja savo veiklą, nors iš tiesų apgaudinėja aukštojo mokslo siekiantį jaunimą. Užbaigusių mokslus tokiose įstaigose dabar jau yra keli tūkstančiai.

Ar penktoji kolona?

Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Daujotis dvejus metus sukosi teismų maratone, kai piliečių judėjimo "Kitas pasirinkimas" leidinyje "Baltijos kelias" suabejojo licencijos neturinčios VŠĮ Tarptautinės Baltijos akademijos veikla. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjas Stanislovas Jacevičius, net nepaklausęs "Kito pasirinkimo" pasiaiškinimo, areštavo judėjimo sąskaitą. Ieškovai iš neva jų dalykinę reputaciją sugadinusio atsakovo reikalavo 100 000 litų neturtinės žalos atlyginimo.

Tarptautinės Baltijos akademijos atstovai, tarp jų Vilniaus universiteto profesorius Jevgenijus Kostinas, piktinosi, kad V.Daujočio rašinyje neva buvo pavadinti Rusijos eurazinės doktrinos vykdymo įrankiu Baltijos šalyse, kad jie finansuojami ir valdomi Rusijos valstybės, susiję su šios valstybės specialiosiomis tarnybomis, kad įregistravimas Lietuvoje buvo neskaidrus.

Po dvejų metų bylinėjimosi Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija paliko galioti Vilniaus apygardos teismo sprendimą, kuriuo dalis bylos buvo nutraukta, o likusi ieškinio dalis atmesta. Ieškovas turės sumokėti ir atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pagaliau nutrauktas sąskaitos areštas.

Profesorius J.Kostinas, tuo pat metu vadovavęs katedrai Vilniaus universitete ir Tarptautinei Baltijos akademijai, dar tikisi, kad leidimas akademijai bus išduotas. Tačiau, atrodo, vis mažiau lieka tikinčių, kad šiai akademijai iš tiesų rūpi švietimas ir jo kokybė.

Tam įtakos galėjo turėti ir J.Kostino asmenybė. Šio dešimtmečio pradžioje profesorius turėjo įtakos ir autoritetą tarp Lietuvos rusų, o labiausiai - Rusijos ambasadoje. Ambasada net pasiūlė jį prezidentui Valdui Adamkui patarėju rusų klausimais.

Pasak "Ekstros" šaltinių, Valstybės saugumo departamentui patikrinus pretendento į patarėjus J.Kostino kandidatūrą, jis juo netapo. Teigiama, kad abejonių sukėlė artimiausia J.Kostino aplinka: profesoriaus tėvas kadaise dirbo Šiaulių KGB, o brolis dirbo arba tebedirba Rusijos FST.

Lojalių piliečių kalviai

Rusija neslepia, kad siekia įtakos buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose per švietimą, kad jai tai tokia pat strateginė sritis kaip energetika. Tokie teiginiai ne kartą skambėjo iš aukščiausio lygio politikų lūpų. 2004 metais Maskvoje vyko pasitarimas, kuriame kalbėta apie ekonominės ir teisinės erdvės plėtros problemas NVS ir Baltijos šalyse.

"Specialistai, studijavę rusų kalba ir gavę Rusijos universitetų diplomus, be abejonės, padės gerinti mūsų šalių santykius, padės klostytis geresniems santykiams tarp rusakalbių ir pagrindinės tautybės šalies gyventojų", - kalbėta per pasitarimą. Pasitarimo dalyviai džiaugėsi, kad Baltijos šalyse veikiančiuose Rusijos universitetų filialuose mokosi policijos, mokesčių inspekcijos, teismų pareigūnai, bankų tarnautojai.

Ar įtakos Baltijos šalyse strategai slepiasi už Rusijos FST sienų, galima tik spėlioti. Tačiau ne tik rusakalbiai, ir lietuviai noriai užkimba ant Rusijos numesto jauko. 2005 metais kilo skandalas paaiškėjus, kad nemažai vidaus reikalų sistemos pareigūnų studijavo ir tebestudijuoja neteisėtai Lietuvoje veikiančiose Rusijos mokslo įstaigose.

Kilusio skandalo atgarsiai pasigirdo ir prezidento Valdo Adamkaus 2005 metų metiniame pranešime: "Gaila, bet per penkiolika metų nepavyko pasiekti, kad valstybės tarnautojai ištikimai tarnautų piliečiams ir valstybei, nuosekliai gintų piliečių ir valstybės interesus. Kaip galėjo nutikti, kad mūsų, Europos Sąjungos ir NATO šalies, vidaus reikalų pareigūnus ėmė rengti neoficialūs Rytų valstybių universitetai?" - piktinosi prezidentas.

Baltijos akademijoje - teisėjo pavardė

Tačiau prezidento žodžiai ne visada pasiekia ne tik paprasto piliečio, bet ir jam prisiekusių teisėjų ausis. Vilniaus apygardos teismo teisėjas Algimantas Pivoriūnas - vienas Tarptautinės Baltijos akademijos dėstytojų. Ši akademija, pasak Švietimo ministerijos darbuotojų, neturi licencijos, o jos diplomai nepripažįstami. Ką gi tuomet ten veikia teisėjas, davęs priesaiką Lietuvos prezidentui?

Didelis žaidimas, kuriame sau lojalius piliečius ugdanti Rusija bei iš dėstytojavimo neteisėtai veikiančiose mokslo įstaigose papildomai uždirbantys (nesvarbu, kad moka užsienio valstybė) dėstytojai įstūmė studentus į keblią situaciją.

"Vilniuje Rusijos atvirojo universiteto filiale mokiausi prieš dešimt metų, po to išvykau į Kaliningradą, kur tęsiau mokslus Kaliningrado valstybiniame universitete, - pasakojo vilnietė Julija Mironenko. - Mano išsilavinimas galiausiai buvo pripažintas. Tačiau tie metai, kai sužinojau, jog mano diplomas Lietuvoje negalioja, buvo tikrai nervingi. Visą tą laiką bijojau prarasti ir savo diplomą, ir savo išsilavinimą ir savo darbą".

Teisės fakulteto dekanas ir kiti dėstytojai faktiškai apgavo savo studentus pogrindiniame universitete. Tačiau ar dėstytojai pogrindininkai neapgaudinėjo savo valstybės?

Pirmadienio "Ekstroje" taip pat skaitykite

A.Pocius: „Lietuva – ne rojus užsienio specialiosioms tarnyboms“

Virš Afganistano geras oras, Europoje lyja heroino lietūs

L.Varanavičius: „Lietuvai garbė žaisti su elitinėmis pasaulio futbolo rinktinėmis“