„Channel 4“ televizijos laida „24 Hours in Police Custody“ pirmadienį transliavo mįslingą lietuvio dingimo istoriją.
Primename, kad 2015 metais Visbičo mieste buvo pradėtas bylos tyrimas, kurioje gvildenamas Ričardo Puišio dingimas ir nužudymas. Buvo sutelktos gausios specialaus pareigūnų būrio pajėgos, visi renkami įrodymai tvirtino, kad lietuvis – žiauriai nužudytas.
„Kol nėra rastas aukos kūnas, visuomet tikimės, kad auką pavyks rasti gyvą. Tačiau šioje byloje visi įrodymai piešė tik blogiausią scenarijų. Niekas apie Ričardą negirdėjo ir jo nematė penkerius metus, todėl mes dėjome visas pastangas rasti ne tik jo užpuolikams, bet ir ieškodami jo kūno. Bet jis tiesiog dingo, lyg neegzistuotų“, – kalbėjo nužudymo tyrimą nagrinėjęs pareigūnas.
Po trejų metų byla pasisuko netikėtai, kai socialiniame tinkle „Facebook“ buvo sukurta anketa su lietuvio duomenimis ir ji buvo aktyvi.
„Mes bandėme susisiekti su asmeniu, kuriam priklauso ši paskyra, bet išsiaiškinti, ar Ričardas gyvas, taip ir nepavyko. Mūsų žiniomis, prie „Facebook“ paskyros yra prisijungiama iš Visbičo teritorijos, bet mes negalėjomr nustatyti tikslios prisijungimo vietos“, – kalbėjo bylą tiriantis detektyvas.
Galiausiai, dar po dvejų metų Ričardas Puišys rastas gyvas ir sveikas, gyvenantis pasislėpęs miške. Pranešama, kad policijos pareigūnai rado lietuvį praėjusių metų liepos 1 d. Visbičo mieste, Kembridžšyro grafystėje. Tačiau apie tai pareigūnai visuomenę informavo tik rugpjūčio 3 d.
„Beveik penkerius metus Ričardo dingimas buvo neįmenama mįslė. Iki pat birželio pabaigos, kai sulaukėme informacijos, kur galėtų būti dingęs asmuo. Informacija buvo suteikta teisinga, lietuvį mes radome“, – praėjusiais metais patvirtino Bedfordšyro, Kembridžšyro ir Hertfordšyro policijos sunkių nusikaltimų skyriaus detektyvas Robas Hallas.
R. Hallo teigimu, pareigūnai mano, kad lietuvis „nusprendė pabėgti, nes tapo nusikaltimo auka ir anksčiau buvo išnaudojamas“.
Vyras „išnyko“ bijodamas tautiečių
Lemtingą 2020 metų liepos dieną pareigūnams pavyko surasti R. Puišį, kuris gyveno miške surestoje pašiūrėje be jokių patogumų ar civilizacijos. Lietuvis priėmė policijos pagalbą ir per apklausą atskleidė šiurpią gyvenimo Anglijoje istoriją.
Jis tvirtino, kad per pažįstamus atvyko užsidirbti – jie padėjo susirasti ir darbą, ir gyvenamą vietą. Tačiau netrukus nuomojamame name, kur gyveno keletas žmonių, pradėjo lankytis kiti tautiečiai. R. Puišio teigimu, jie susirinkdavo „baliavoti“.
Laidoje vyras pasakojo, kad vieną dieną tarp jo ir neblaivaus kito tautiečio įsiplieskė nedidelis konfliktas, kuomet Ričardas buvo apkaltintas pavogęs vieną svarą sterlingų ir esą už šį darbelį dabar lietuviui turės sumokėti 1 000 svarų sterlingų. Vėliau reketuojamos sumos tik augo.
Portalas wisbechstandard.co.uk surašė per jau minėtą laidą rodytos istorijos detales.
Skelbiama, kad R. Puišiui pavyko pasprukti iš namo Visbiče, Cannon gatvėje, kur buvo kankinamas. Jis praėjo pro „Asda“ prekybos centrą ir pasislėpė miške. Ten jis pragyveno ištisus penkerius metus – miegojo kažkieno paliktoje palapinėje, slapstėsi po asbesto plokštėmis, maitinosi rastomis maisto liekanomis ir produktų likučiais iš išmestų skardinių.
Visus šiuos metus laikė jį žuvusiu.
Policija išklijavo plakatus visame miestelyje, apklausė galimu jo nužudymu įtariamą žmogų. Galiausiai po penkerių metų detektyvai pastebėjo, kad jis atnaujino savo feisbuko profilį, ir taip jį rado.
„Mane apėmė euforija“, – sakė vienas iš detektyvų, seržantas Markas Devine‘as.
„Žmogžudystė be kūno“ – taip vadinosi „Channel 4“ laida, kurios žiūrovai sužinojo apie kelerius metus trukusias Ričardo paieškas, pamatė filmuotą interviu su įtariamu žudiku.
Pagrindiniam įtariamajam – jaunam lietuviui išduotas arešto orderis, kadangi jis įtariamas susijęs su šiuolaikine vergija.
„Ričardas desperatiškai stengėsi, kad jo nerastų“, – teigė apklausai vadovavęs komisaras Adamas Gallopas. Pasak jo, tai buvusi viena keisčiausių bylų per visą jo karjerą.
Ričardas (41 m.) per vertėją papasakojo lemtingos 2015 m. rugsėjo 24-osios nakties, kurią pabėgo, įvykius.
„Vengiau žmonių. Dieną būdavau palapinėje, dažniausiai išeidavau kelioms valandoms vakare. Buvau ten taip ilgai, kad niekuo nebepasitikėjau. Nenorėjau, kad draugai padėtų, pasakiau sau – kas bus, tebūnie. Arba jie ras mane, arba neras“, – kalbėjo jis.
A. Gallopo teigimu, neįtikėtina, kad R. Puišys taip ilgai gyveno vienas, išliko sveikas ir nebuvo rastas. Komisarui šis atvejis priminė aštunto dešimtmečio istoriją apie japonų kareivius – po Antrojo pasaulinio karo jie gyveno džiunglėse, nežinodami, kad karas baigėsi 1945 m.
„Nesuprantu, kas jį taip paveikė psichologiškai, kad jis tapo kaliniu miške“, – teigė komisaras.
A. Gallopas ketina tirti, ar Ričardas nebuvo patekęs į šiuolaikinę vergiją. „Mes turime išsiaiškinti, kieno auka jis tapo“, – pabrėžė komisaras.
R. Puišys papasakojo policijai, kaip galiausiai atsidūrė pelkynuose.
„Atvykau į JK, padedamas draugo. Jis surado man darbą, kur gyventi. Viskas buvo gerai. Po kiek laiko sutikau žmonių, kurie mane įvėlė. Per vieną vakarėlį staiga apkaltino, kad pavogiau svarą. Atsakiau: „Neėmiau to svaro.“ <...> Staiga mane ėmė trankyti su kepsnių grotelėmis, o kai liovėsi daužęs, pareiškė, kad esu jam skolingas 1 000 svarų. Paskui įstūmė mane į rūsį ir pareiškė: „Nakvosi čia.“ Tada uždarė ir užrakino duris. Neįsivaizduoju, kiek laiko ten prasėdėjau“, – sakė lietuvis.
Pasak R. Puišio, jis kartu su „prižiūrėtoju“ eidavo kartu pasiimti jo atlyginimo: „Dalį jis pasiimdavo sau, paėmė mano banko kortelę ir pasą. Jis man pasakė: „Dabar esi man skolingas 1 000 svarų.“ Apstulbęs žiūrėjau, nežinojau, ką sakyti, visiškai sutrikau, neįsivaizdavau, ką daryti. <...> Man pasakojo, kaip jis su draugais liepė vienam vaikinui išsikasti sau kapo duobę.“
Tą vakarą, kai R. Puišiui pavyko ištrūkti į laisvę, jo prižiūrėtojas buvo neblaivus ir apsvaigęs nuo narkotikų. „Rankoje jis laikė raktų ryšulį, žaidė su jais. Paskui trenkė man tuo raktų ryšuliu į galvą. Pasipylė kraujas“, – pasakojo vyriškis.
„Jis grasino man peiliu, klausė: „Kur norėtum, kad durčiau?“ Drabužių spintoje buvo aliuminio lazda, jis ėmė mušti mane su ja. Skaudėjo, negalėjau nė atsistoti. Jis liepė nusileisti į pirmą aukštą, atsinešti skudurą ir išvalyti kraują. O aš vos pastovėjau ant kojų“, – toliau kalbėjo lietuvis.
Vis tik jis sugebėjo nusileisti laiptais.
„Išbėgęs pro duris neįsivaizdavau, kur eiti. Pasukau į kairę, pasiekiau nedidelį parką. Parke pasislėpiau krūmuose. O paskui penkerius metus gyvenau miške“, – sakė jis.
R. Puišys sakė aptikęs kažkieno paliktą palapinę ir apsigyvenęs joje: „Pragyvenau ten visą žiemą“.
Vyras galiausiai policijos pareigūnų buvo susektas pagal mobiliojo telefono signalą. Vyriškis pasakojo radęs telefoną ir ėmęs juo naudotis. Tada jis atnaujino savo feisbuko profilį. Jo sesuo patvirtino sulaukusi trumpų žinučių ir taip supratusi, kad jos brolis gyvas.
Policija išsiaiškino, kad lietuvis naudojosi bevielio interneto ryšiu iš prekybos „Asda“, ir nustatė, kokiu spinduliu jo ieškoti.
Tada atliko paiešką miške ir jį rado.
Visus tuos metus pareigūnai nebuvo sustabdę lietuvio paieškos, todėl seseriai informavus, kad su ja susisiekė brolis ir galimai apibūdinus jo gyvenamą vietą, buvo sutelktos didžiulės pareigūnų pajėgos kuo greičiau padėti lietuviui.
Šiuo metu Ričardas ir toliau gyvena Jungtinėje Karalystėje, jam suteikiama visokeriopa pagalba, tačiau dėl jo paties saugumo nėra atskleidžiamos jo tolimesnio gyvenimo detalės.
Lietuvis, kuris per prievartą laikė ir išnaudojo R. Puišį, taip pat nėra įvardijamas, tačiau iki šios dienos galioja Europoje išduotas sulaikymo areštas.
