„Brexit“ lėmęs referendumas parodė, kad beveik lygios JK gyventojų dalys – 52 proc. ir 48 proc. – nesutaria dėl narystės ES.
Skirtingas visuomenės požiūris ne tik į ES, bet ir kitus procesus tikrai nesusiformavo per dieną – balsas referendume buvo tarsi aiškios savo pozicijos demonstravimas. Aš už, o tu – prieš, ir atvirkščiai, pasirinkimą grindžiant skirtingais argumentais arba iš viso be jų, remiantis tik nuvalkiotomis klišėmis.
Tarp požiūrių – didžiulė praraja. Ir šalis pasidalijusi ne tik pagal šiuos požymius.
Kodėl kalti imigrantai?
Praėjusią savaitę laikraštis „The Guardian“ paskelbė visuomeninės organizacijos „Hope Not Hate“ („Viltis, ne neapykanta“) tyrimo ataskaitą, kuri atskleidžia tokio pasidalijimo priežastis arba bent suteikia galimybę daryti tam tikras prielaidas, atsakančias į klausimą, kas lemia tokį šalies gyventojų elgesį.
60 puslapių ataskaitoje teigiama, kad pastaraisiais metais (nuo 2011 iki 2018 m.) didėja JK visuomenės dalis, tikinti, kad imigracija šiai šaliai suteikia tik teigiamų pokyčių. Taip neva mano 60 proc. britų, likusieji – atvirkščiai.
Imigracijos naudą gana aiškiai galima pagrįsti ekonominiais skaičiavimais ir statistiniais rodikliais, o kaip pagrįsti likusiųjų 40 proc. nusistatymą prieš svetimšalius?
Žinoma, kartais požiūrį formuoja asmeninė patirtis – jeigu žmogui susidūrimas su svetimšaliu sukėlė neigiamų emocijų, jam tokį kaimyną vertinti teigiamai bus sunku. Bendruomenę ir nusistovėjusią tvarką joje itin vertinančius britus erzina bet koks išsišokėlis, jeigu jis bus svetimšalis – užtrauks debesį virš visų imigrantų.
Panašu, kad imigracijos baubas labiausiai gąsdina tuos, kurie net nesupranta šio proceso reikšmės ir įtakos valstybei – priešiškumas glūdi ten, kur daugiausia socialinių problemų ir mažiausiai švietimo, o kartu – ir didžiausias nepriteklius.
Keliama versija, jog dalis visuomenės savo problemas tiesiog bando kažkam permesti, o svetimšaliai – geriausias taikinys norint pagrįsti savo bėdas. Todėl iš mažiau pasiturinčių Europos valstybių į JK dirbti atvykę žmonės tampa tarsi kempinėmis, kurios sugeria visas neigiamas senbuvių emocijas.
„Imigracija tapo pamatine visų besiskundžiančių žmonių problema moderniojoje Britanijoje.
Šiose bendruomenėse taip pat gajus požiūris, kad valdžia specialiai paliko juos likimo valiai, taip sukurdama sąlygas imigrantams, kurie atima vietinių darbus“, – tyrimo rezultatus komentavo „Hope Not Hate“ vadovas Nickas Lowlesas.
Šioje terpėje taip pat yra susidariusios puikios sąlygos bręsti neapykantai, nukreiptai prieš „nieko neveikiančius“ politikus, kitų religijų atstovus, teigia organizacija.
Čia buriasi nauji judėjimai, kurių skelbiamos idėjos neturi nieko bendro su demokratija ir vieną tautą iškelia aukščiau kitų.
Toje visuomenės grupėje, kur aiškiai matyti švietimo reikšmė, žmonės gyvena geriau ir yra atviresni, tad natūralu, kad jų požiūris į imigrantus yra pozityvesnis.
Viskas blogai
Kodėl britų požiūris į imigraciją toks svarbus? Nepamirškime, kad „Brexit“ agitatoriai šią sąvoką naudojo bene dažniausiai, kai ragino balsuoti už pasitraukimą iš ES. Be to, vienas „Brexit“ tikslų – ženklus imigracijos srautų sumažinimas ir sienų kontrolė.
Todėl galima teigti, kad britų požiūris į imigrantus buvo lemtingas faktorius apsisprendžiant dėl ateities ES.
Tarptautinė rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų bei analizės kompanija „YouGov“ išskiria dar vieną bendrą požymį, kuris vienija imigracijos skeptikus ir „Brexit“ rėmėjus. Pastebima, kad jie apskritai daug ką linkę vertinti blogai ir yra pesimistai ne tik šiais, bet ir daugeliu kitų klausimų.
Trumpai tariant, jie nepatenkinti viskuo, o kodėl – ir patys ne visada žino.
Pavyzdžiui, į klausimą dėl ateities lūkesčių „Brexit“ rėmėjai ir priešininkai atsakė visiškai skirtingai: tai puikiai iliustruoja specialios apklausos rezultatai – tie, kurie balsavo už pasitraukimą, apskritai linkę manyti, kad jų ekonominė padėtis nesikeis bet kokiu atveju.
Ir jie dėl to iš dalies teisūs.
Dvi šalys
Pagal ekonominius rodiklius JK jau seniai skirstoma į dvi dalis – Londonas ir Anglijos pietūs bei likę regionai, kas tinka apibrėžti sostinei, prieštarauja logikai kur nors šiaurinėse šalies dalyse.
Taip atsitiko dėl to, kad anksčiau JK regionų gerovei įtaką darė industrijos, kurios šiandien vis mažiau reikalingos arba iš viso neaktualios.
Pavyzdžiui, centrinė Anglija (Midlands) buvo tiesiog priklausoma nuo automobilių gamintojų, Newcastle’as ne tik šalyje, bet ir visame pasaulyje užėmė pirmąsias pozicijas pagal sunkiosios pramonės rodiklius, Lancashire’o grafystėje pagrindinis darbdavys buvo medvilnės gamintojai, škotai didžiavosi savo laivų statyklomis.
Deja, dabar tai tik gražūs atsiminimai: reaguodamas į paklausą verslas sumažino gamybos apimtis, nutraukė veiklą arba perkėlė pajėgumą į kitas šalis, taip siekdamas taupyti, arba tiesiog pasinaudojo galimybe uždirbti daugiau. Kai kurias veiklas apribojo tarptautiniai aplinkosaugos reikalavimai.
Todėl be darbo liko daug „mėlynųjų apykaklių“ – eilinių darbininkų klasės atstovų, kurie dažniausiai visą savo gyvenimą dirbo vienoje darbovietėje, o jai dėl vienų ar kitų priežasčių žlugus tiesiog nesugebėjo prisitaikyti prie pokyčių ir tapo valstybės remiamais išlaikytiniais, turinčiais užtektinai laiko keikti valdžią.
Valstybė to šiek tiek nusipelnė – nepriklausomai nuo valdančiosios partijos, šiauriniai regionai valdžios nuolat maitinami pažadais apie atgaivinimą ir milijardines investicijas, tačiau vis atidėlioja savo planus, taip sukurdama terpę neapykantai plisti dar labiau.
Su iššūkiais susidurianti valstybė siekia surinkti daugiau mokesčių tiems patiems socialinės paramos gavėjams ir didinti darbingo amžiaus žmonių skaičių, tad tenka imtis nepopuliarių priemonių – tokių kaip mokesčių didinimas arba pensinio amžiaus vėlinimas.
„Imigrantai atėmė mūsų darbus, maža to, pensijos dabar turėsiu laukti iki 67 metų, užuot išėjęs užtarnauto poilsio 60-ies“, – sako visą gyvenimą duonai nekvalifikuotu darbu užsidirbęs ir ant pensinio amžiaus ribos stovintis britas, tipinis balsas už „Brexit“, taip išryškindamas dar dvi atskirtis: visuomenės susiskaldymą pagal amžių ir išsilavinimą.
Sociologų nuomone, užburtas ratas tik įsisuka, ir norint išvengti dar didesnių problemų visuomenėje reikia imtis priemonių jau dabar.
„Vienintelis būdas ištrūkti iš šios padėties – tokių bendruomenių rekonstrukcija. Reikia sudaryti sąlygas jauniems žmonėms tobulėti, prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, aprūpinti juos būtinomis priemonėmis, kad jie galėtų tapti konkurencingi ne tik JK, bet ir moderniame globaliame pasaulyje.
Reikia suteikti jiems tikėjimą ateitimi“, – įsitikinęs N. Lowlesas.
Daugiau naujienų saviems Jungtinėje Karalystėje - tiesa.com.