O kol kas turime nedaug laiko šviestis ir šviesti. Labiausiai, kas krinta į akis viešųjų diskusijų metu, tai informacijos trūkumas, kokia šiuo metu Lietuvoje įstatyminė bazė, apibrėžianti pilietybės klausimą. Iš nežinojimo ir nesidomėjimo lengvai kyla nepagrįstos baimės. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsniu įteisinta galimybė turėti ne tik Lietuvos Respublikos pilietybę: “Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.“. Taigi, Lietuvos Respublikos Konstitucija leidžia tam tikrais atvejais LR piliečiams kartu būti ir kitos šalies piliečiais, t.y. turėti daugybinę pilietybę. Tuos atvejus nustato Lietuvos Respublikos Pilietybės Įstatymas. Apžvelkime, kam Pilietybės Įstatymas, priimtas 2010 m. gruodžio 2d. leidžia turėti ir Lietuvos Respublikos ir kitos šalies pilietybes. Kitaip sakant, leidžia išsaugoti LR pilietybę, įgijus kitos šalies pilietybę. Pilietybės Įstatymo 7 straipsnyje numatyti atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos šalies piliečiu, jeigu:
1) Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas. Tai reiškia, kad vaikai, gimę ne Lietuvoje, bet jo tėvai yra LR piliečiai, o šalyje, kurioje gimė galioja teisė gimimu įgyti tos šalies pilietybę, gali turėti dviejų valstybių pilietybes.
2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę. Tai yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėję asmenys ar jų palikuonys, kurie 1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11 d. okupacinių režimų institucijų arba teismų sprendimais buvo prievarta iškeldinti iš Lietuvos dėl pasipriešinimo okupaciniams režimams politiniu, socialiniu ar kilmės motyvu.
3) yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę. Tai yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėję asmenys ar jų palikuonys iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės LR teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje.
4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis.
5) sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę.
6) yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jis yra įvaikintas Lietuvos Respublikos piliečių (piliečio) iki tol, kol jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę.
7) yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jį, Lietuvos Respublikos pilietį, iki kol jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę;
8) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis;
9) yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei;
10) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.
Nagrinėdami Pilietybės Įstatymą matome, kad jis jau numato pakankamai platų išimčių diapazoną. Vadovaujantis išimtimis, kelias pilietybes gali turėti žmonės, LR palikę iki 1990 m. kovo 11 d. ir jų palikuonys. Tai yra tremtinių vaikai ir vaikaičiai, gimę ir augę Rusijoje. Asmenys, palikę Lietuvą ir išvykę po karo į JAV, JK, Australiją, Vokietiją ir kitas šalis ir jų palikuonys, įgiję pilietybę natūralizacijos keliu ir užsienyje gimę vaikai, kurių tėvai išvyko iš Lietuvos jau po 1990 m. kovo 11 d.. Asmenų, turinčių dvigubą pilietybę jau yra virš 25000. Vieninteliai Lietuvos Respublikos piliečiai, neturintys teisės išsaugoti LR pilietybės, įgijus kitos šalies pilietybę, yra po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvykę asmenys. Būtent dėl šitos grupės žmonių laužomos ietys. Ir pagrindiniai “prieš” argumentai yra šie:
1) Užsienyje gyvenantys lietuviai nemoka mokesčių Lietuvoje;
2) Dviguba pilietybė tik padidins emigraciją. Iki Nepriklausomybės atkūrimo išvykę lietuviai vadinami politiniais emigrantais, o išvykę po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo laikomi ekonominiais emigrantais. Todėl neverti privilegijos išsaugoti pilietybės, jeigu patys jos atsisako;
3) Nenori tarnauti kariuomenėje ir neaišku, kurią šalį gins parsidėjus karo veiksmams.
Pagal Europos Sąjungos Tarybos direktyvas ir dvišalius susitarimus, numatomi dvigubo apmokestinimo išvengimo principai. Taigi, mokesčiai mokami ne pagal pilietybę, bet pagal tai, kurioje valstybėje dirbama. Būtent toje šalyje taip pat naudojamasi socialinėmis garantijomis, kurios suteikiamos tos šalies Įstatymų rėmuose. Taip pat naudojamasi toje šalyje už mokesčių mokėtojų pinigus sukurta visa infrastruktūra, švietimo sistema. Dėl šios priežasties klaidinga manyti, kad LR piliečiai, gyvendami ir dirbdami užsienyje Lietuvoje naudojasi visomis socialinėmis garantijomis. Atvykę į Lietuvą už visas paslaugas ne Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys už paslaugas moka pilną kainą. Garbės nedaro tautiečiai, kurie nelegaliais būdais naudojasi socialinėmis garantijomis. Lietuvos Respublikos Įstatymai suteikia galimybę, mokant minimalias PSD įmokas, naudotis gydytojų paslaugomis. Tačiau tai vėlgi nesusiję su pilietybės išsaugojimu, įgijus kitos šalies pilietybę. Su tokiais reiškiniais turi būti kovojama Įstatymų nustatyta tvarka.
Nuo 1990 metų dėl migracijos Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo net 707 tūkstančiais. Šiai emigracijos bangai jokios įtakos nedaro galimybė turėti dvigubą pilietybę, nes išvykę iš Lietuvos po 1990 negali išsaugoti LR pilietybės, įgijus kitos šalies pilietybę. Taip vadinama ketvirtoji emigracijos banga susijusi su po Sovietų Sąjungos griūties atsidariusiomis sienomis ir su stojimu į Europos Sąjunga suteiktu laisvu asmenų judėjimu ir atsivėrusiomis galimybėmis.
Lietuvoje ekonominė emigracija nėra naujas reiškinys. Skiriamos keturios emigracijos iš Lietuvos bangos:
1) XIX a. pabaigos – XX a. pradžios ekonominė emigracija (vadinamieji grynoriai).
2) emigracija iš Lietuvos Respublikos 1920-1940 m. (Kai kurie tyrinėtojai šiuos emigrantus priskiria prie grynorių emigracijos ir neišskiria į atskirą emigracijos bangą);
3) politiniai pabėgėliai pasitraukę iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (vadinamieji dipukai);
4) šiuolaikinė emigracija iš Lietuvos.
Emigracija iki Antrojo pasaulinio karo, priskiriama prie ekonominės emigracijos. Pagal Pilietybės Įstatymo 7 straipsnio trečiąją išimtį, dalis ekonominių emigrantų turi teisę išsaugoti LR pilietybę, turint ir kitos šalies pilietybę.
Karo tarnybos prievolę ir kitas pareigas apibrėžia Pilietybės Įstatymo 6 straipsnis, kuris sako, jog „Lietuvos Respublikos pilietis turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, vykdyti juose nustatytas pareigas, saugoti Lietuvos Respublikos interesus, padėti stiprinti jos galią ir autoritetą, būti jai ištikimas.“. Šito pilietybės Įstatymo punkto užsienyje gyvenantys lietuviai keisti nesikėsina, nes jis galioja be išimties visiems LR piliečiams, net jeigu jie jau turi du ar daugiau pasus.
Trumpai apžvelgus teisinį reglamentą natūraliai kyla klausimas, ar nėra bijoma to, kas jau seniai su išimtimis įteisinta ir funkcionuoja? Ar draudimas leisti išlaikyti gimimu įgytą Lietuvos Respublikos pilietybę įgijus kitos šalies pilietybę nėra tiesiog emigrantų baudimo priemonė? Prieš išreiškiant tautos valią Referendume dėl dvigubos pilietybės, kiekvienam reiktų atsakyti į šitą klausimą būnant iki galo atviru su pačiu savimi.