Prie Bengalijos įlankos įsikūrusio Aurovilio gyventojai ir iš viso pasaulio suplūdę svečiai nakties tyloje galėjo stebėti kaip įsižiebia didžiulis Aušros laužas ir jau 50 kartą nuskamba UNESCO remiamo miesto įkūrėjos sveikinimo žodžiai.
„Aurovilis sveikina visus geros valios žmones. Į Aurovilį yra kviečiami visi tie, kas trokšta pažangos ir siekia aukštesnio ir teisingesnio gyvenimo“, - buvo sakoma 1968 m. vasario 28 d. transliuotame Mirros Alfassos, Indijoje pagarbiai tituluojamos Motina, kreipimesi.
Per istorinę inauguraciją taip pat buvo perskaityta M. Alfassos, kuri į Indiją iš Prancūzijos atvyko Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ir tapo iškilaus poeto, revoliucionierius ir dvasinio vizionieriaus Sri Aurobindo bendražyge, parašyta Aurovilio chartija.
Nepriklauso niekam išimtinai
Aurovilio chartiją sudaro keturios pagrindinės idėjos, kurių pirmoji skelbia, kad „Aurovilis nepriklauso niekam išimtinai. Aurovilis priklauso visai Žmonijai. Bet norint jame gyventi reikia būti pasirengus savanoriškai tarnauti Dieviškajai Sąmonei.“
Chartija taip pat sako, kad Aurovilis bus „niekada nesenstančios jaunystės vieta“‚ kuri sieks „drąsiai veržtis į ateities pasiekimus“ ir „gyvai įkūnyti tikrąją Žmonijos Vienybę.“
Miesto gimtadienio, kaip jį vadina auroviliečiai, sutikimo šventė skyrėsi tik tuo, kad dramatiškais 1968-aisiais Aurovilio inauguracija vyko negailestingos atogrąžų saulės kepinamoje dykroje pastatytame laikiname paviljone ir miestas buvo įkurtas ne auštant, o per iškilmingą ceremoniją prieš pat vidurdienį.
Iš Aurovilio inauguracijos laikų išliko tik vadinamoji Žmonijos urna - Amfiteatro centre esanti simbolinio lotoso pumpuro marmuru plakiruota struktūra, į kurią jaunuoliai, atstovaujantys 124 skirtingoms tautoms ir 23 tuometinėms Indijos valstijoms, subėrė po saują savo gimto krašto žemės.
Tarp šalių, kurių žemės buvo įberta į Urną, buvo ir tuometinės Šaltojo karo priešininkės JAV ir SSRS.
Dėl buvusios komunistinės milžinės dalyvavimo inauguracijoje buvo kilę abejonių, tačiau įtikinus jos generalinį konsulą tuometiniame Madrase, kad žodis „dieviškoji“ gali reikšti ir aukščiausiąjį tobulumą, Maskva pasiuntė dalyvauti žemės bėrimo ceremonijoje du spaliukus.
Vanduo iš Lietuvos
Lietuva, į kurią informacija apie Indijoje steigiamą „visuotinį miestą“ pateko per UNESCO leidinyje „Le Courrier“ pasirodžiusias publikacijas, Aurovilio inauguracijoje nedalyvavo.
Bet Auksinio jubiliejaus proga Aurovilis iškart po savo gimtadienio sutikimo auksu tvaskančio Matrimandyro fone surengė naują Vandens ceremoniją, simboliškai atkartojančią 1968 metų Žemės sampylą.
Per šią 45 minutes trūkusią ceremoniją Aurovilio vaikai ir jaunimas nešė induose vandenį iš beveik 400 pasaulio telkinių ir, supylę jį į aukso lėkštę, įsmeigdavo lašo formos emblemą su užrašu, nurodančių vandens šaltinį.
Į lėkštę taip pat buvo supiltas ir vanduo iš trijų Lietuvos upių santakų bei Pajautos slėnio Kernavėje.
„Nuostabu, kad mes nuėjome tokį kelią“, - sakė aurovilietė Anita, legendinio lietuvių keliautojo, gamtosaugininko ir fotografo Olego Truchano, pokaryje emigravusio į Australiją, duktė.
„Nuostabu, kad žmonės atnešė energiją iš viso pasaulio... tada – žemę, o dabar - vandenį“, - pridūrė Anita, kuri Aurovilyje gyvena jau 23 metus.
Be to, Aurovilio Žemės institutas jubiliejaus proga dar pastatė simbolinę sienos pavidalo stelą, supiltą iš viso pasaulio atvežtos žemės. Į ją tarp Indijos Tamilnadaus ir Karnatakos valstijų žemės buvo supresuota ir dirvožemio iš Pajautos slėnio.
Šventiniuose Aurovilio renginiuose taip pat dalyvauja ir Lietuvos muzikantų.
Vilnietis multiinstrumentalistas Nadapremas, ketinantis tapti auroviliečiu, per Vandens ceremoniją gyvai grojo bansuriu, indiška fleita, o Indrė Jurgelevičiūtė saulei leidžiantis padainuos lietuvių liaudies dainų.
Tai nebe pirmas šios kanklininkės, plačiai koncertuojančios pasaulyje su grupe „Merope“, pasirodymas Aurovilio amfiteatre. Lietuvių liaudies dainų ji yra atlikusi ir Aurovilio koncertų salėse.
Ateityje Lietuva galbūt įsteigs ir savo kultūros paviljoną miesto Tarptautinėje zonoje, turinčioje iškilti pagal pirminius metmenis, kuriuos parengė Aurovilį pradėjęs projektuoti prancūzų architektas Roger Anger.
Kaip buvo numatyta planuojant kurti Aurovilį, jame turėtų gyventi 50 tūkst. žmonių. Šiuo metu maždaug 120 jo bendrijų, išsimėčiusių 20 kv. km teritorijoje, gyvena apie 2800 gyventojų iš 54 šalių. Dvi aurovilietės yra lietuvės.
„Visur buvo pionierius“
Liaupsinamų žodžių Auroviliui negailėjo sekmadienį šiame „mieste miške“ apsilankęs Indijos ministras pirmininkas Narendra Modi.
„Aurovilis visur buvo pionierius: ir nesibaigiančiame švietime, ir aplinkos regeneravime, ir atsinaujinančiose energijose, ir organinėje žemdirbystėje, ir tinkamose statymo technologijose, ir vandens ir atliekų tvarkyme“, - kreipdamasis į auroviliečius sakė šalies premjeras.
„Pasauliui einant materialios pažangos keliu per mokslą ir technologijas, jis vis labiau jusdvasinės orientacijos poreikį socialinei santvarkai ir stabilumui“, - sakė N. Modi.
Premjeras pabrėžė, kad Sri Aurobindo Indijos dvasinės lyderystės vizija tebeįkvepia toliau ir kad Aurovilis yra šios vizijos manifestacija.
Savo kalbos pabaigoje N. Modi palinkėjo Auroviliui „toliau tarnauti švyturiu pasauliui ir būti sergėtoju, kuris ragina griauti siauras proto sienas ir nesiliauja visus kviesti švęsti žmonijos vienybės galimybes.“
Žmonijos laboratorija
Kaip dar prieš įkurdama miestą sakė M. Alfassa, tiems, kurie „yra patenkinti pasauliu tokiu, koks jis yra, Aurovilis akivaizdžiai neturi prasmės.“
Atsiliepdami į jos kvietimą kurti naujo vienybės miesto vyko entuziastai, apimti troškimo pakeisti pasaulį.
Ilgainiui jie kone bevaisę nualintą dykynę pavertė žaliuojančiu bioregionu su daugiau kaip 2 milijonais medžių, į kurį vėl grįžo paukščiai ir laukinė gamta.
Jų ir jiems talkinusių vietos tamilų pastangomis Aurovilio centre esančiame Ramybės parke per beveik 40 metų iškilo miesto siela - Matrimandyras, tylaus susikaupimo vieta, tapusi miesto simboliu.
Tačiau Aurovilis įsikūrė ne tam, kad taptų tvarios gyvensenos centru ar ekokaimu. Jo giliausią siekį grindžia įsitikinimas, kad evoliucija dar nesibaigė ir kad žmogus nėra jos paskutinė pakopa.
Kaip judėti tokios metamorfozės link, auroviliečiams nieks instrukcijų nėra davęs, išskyrus chartiją, kuri jiems yra organišką vystymąsi laiduojantis idealas.
„Turėtų būti vieta“
Dar 1954 m. M. Alfassa savo esė „Svajonė“ rašė: „Kažkur žemėje turėtų būti vieta, į kurią jokia tauta negalėtų pretenduoti kaip į savo išimtinę nuosavybę; vieta, kur visi geros valios žmonės, puoselėjantys nuoširdų siekimą, galėtų laisvai gyventi kaip pasaulio piliečiai, paklusdami vienintelei valdžiai, aukščiausiosios Tiesos valdžiai.“
Aurovilis jau nebėra įsivaizduojama utopija, bet visai realus harmoningos ekosistemos miestas.
„Mums tai susimąstymo momentas“, - po ceremonijos sakė aurovilietė Jasmin.
„Medžiai jau yra čia, bet mes gyvename lemtingu pasauliui metu, - tęsė ji. – Ypatingas mūsų dėmesys dabar turi būti nukreiptas į tikrąją ekonomiką.“
„Matome, kad daugelis dalykų neveikia, todėl labai svarbu rasti naujus kelius jiems rastis“, - pridūrė Jasmin.
Svajonė dar toli gražu neišsipildė.
Miestas tebėra pakeliui į savo nepatirtą nuotykį, į dar niekad nepramintą ateitį.
