Pasakojama, kad pirmieji lietuviai Birminghame ar jo apylinkėse apsistojo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir iš karto po karo, jie išvyko iš Lietuvos vengdami naujosios valdžios represijų ir saugodami gyvybę. Pradžioje jie įsikūrė pabėgėlių stovyklose kartu su likimo broliais ir seserimis iš Lenkijos, Rusijos, Ukrainos.
Trispalvė kyla aukščiau
Lietuviai, kuriems anuomet teko gyventi stovyklose, prisimena, kad šeštojo dešimtmečio pradžioje mieste buvo apie pusšimtis mūsiškių šeimų, kurios susirinkdavo kieno nors namuose, dalydavosi žiniomis, atskriejančiomis iš tėvynės, ar įspūdžiais, kaip sekasi kurtis naujuose namuose.
Dabar toks poreikis neva išblėsęs, nors lietuvius drauge kartkartėmis sutraukia įvairūs renginiai, o vasario 16-ąją minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną Birminghamo savivaldybės aikštėje kyla trispalvė – vietos valdžia taip pagerbia lietuvių bendruomenę.
Beje, ir išeivijoje, kaip ir Lietuvoje, tautą be didesnių pastangų suburia krepšinis. „Antroji lietuvių religija“ Birminghamo airišką aludę „Spotted Dog“ pavertė tikra mažąja Lietuva – stebėti nacionalinės krepšinio rinktinės varžybų Europos krepšinio čempionate ir kituose turnyruose susirenka dešimtys sirgalių, o po pergalių kvartalas skamba nuo minios traukiamos Marijono Mikutavičiaus dainos „Trys milijonai“.
Tiesa, pagal pragyvenimo išlaidas šis miestas – irgi tarp lyderių. Už galimybę mėnesiui išsinuomoti namą gali tekti pakloti visą minimalią algą – apie 1000 svarų; buto nuoma tam pačiam laikotarpiui – apie 700, erdvaus kambario – 60–100 svarų.
Pačiame Birminghamo mieste gyvena per milijoną žmonių. Skaičiuojant su priemiesčiais, gyventojų skaičius siekia 3,7 milijono, arba beveik tiek, kiek Lietuvoje gyveno iš karto po Nepriklausomybės atgavimo. Lietuvos gyventojų skaičių smarkiai sumažino milžiniški emigracijos mastai; dalis išvykusiųjų atsidūrė ne kur kitur, o Birminghame.
Apžvelgiant šio didmiesčio ekonominius rodiklius matyti, kad daugelyje sričių jis nusileidžia tik Londonui, todėl suprantama, jog lietuvius čia labiausiai traukia didelė darbų pasiūla.
Tiesa, pagal pragyvenimo išlaidas šis miestas – irgi tarp lyderių. Už galimybę mėnesiui išsinuomoti namą gali tekti pakloti visą minimalią algą – apie 1000 svarų; buto nuoma tam pačiam laikotarpiui – apie 700, erdvaus kambario – 60–100 svarų.
Tačiau sąlygos mūsiškiams čia tinkamos. „Tiesa“ su vietos lietuviais bando aiškintis, kuo šis miestas yra geresnis už kitas JK vietas.
Kodėl sunku suskaičiuoti lietuvius
Paklausta apie lietuvių kasdienybę antrajame pagal dydį šalies mieste, Birminghamo lietuvių bendrijos (BLB) vadovės pareigas šiuo metu einanti Irena Hughes papasakojo, kad per pastarąjį dešimtmetį tautiečių tarpusavio santykiai pasikeitė.
„Po 2004 metų, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos (ES) nare, mūsiškiai Jungtinėje Karalystėje tarsi išlindo iš pogrindžio: jiems visko reikėjo, jie norėjo rodytis, kad yra lietuviai, ieškojo vieni kitų. Tikrai buvo poreikis savus vienijančios organizacijos, bendrumo jausmo. Tačiau tai truko tik kelerius metus.
Dabar atvykstantieji greitai suranda savo vietą ir labiau vertina individualumą bei mažas draugų kompanijas nei susibūrimus, kuriuose puoselėjama lietuvybė. Tai – jų teisė ir pasirinkimas. Galbūt ateityje kas nors pasikeis, gal vienybės poreikis vėl atsiras, kai britai pasitrauks iš ES.
Jos teigimu, bendruomenė nuolat bando aiškintis priežastis, lemiančias tokį tautiečių uždarumą, tačiau atsakymo rasti nepavyksta, todėl lieka tik iš nuostabos kilstelti antakius, kai ir vėl mažos dalies entuziazmas sutinkamas daugumos pasyvumu.
„Žinoma, jie norėtų renginių, ir kuo įvairesnių, kad tik nebūtų nuobodu. Pasikalbame apie tai. Visi žino, ko norėtų, bet taip pat supranta, kad kokybiškesnis renginys kainuoja daugiau, tad ir bilietas būtų brangesnis. Štai čia kalbančiųjų entuziazmas ir baigiasi.
Neabejoju, kad, pasiūlius pramogų nemokamai, lankytojų būtų daugiau.
Ir susikalbėjimo trūksta: per metus bene du renginiai, ir tie vyksta tą pačią dieną. Štai savaitgalį, kai buvo bendrijos kalėdinis susibūrimas, tautiečiai klube surengė Donato Montvydo koncertą. Aišku, kad į abu renginius nenueisi, o juk buvo galima pasiderinti datas ir laikus“, – sakė bendrijos pirmininkė.
Prieš 19 metų į Birminghamą atvykusi I. Hughes šį miestą vadina puikiu gyventi.
„Tai ne per greitas ir ne per lėtas miestas, pačiam galima pasirinkti tempą“, – apibūdina Birminghamą lietuvė ir priduria, kad tautiečiai čia pasižymi ne tik kaip geri darbuotojai.
Lietuviai – gerbiami gyventojai
Lietuva išsikovojo išskirtinę vietą kultūriniame miesto gyvenime. Jauna dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla visai neseniai pradėjo eiti Birminghamo simfoninio orkestro vadovės pareigas. Kiekvieną vasarą nuo 2005-ųjų į garsųjį tradicinį tarptautinį miesto džiazo festivalį atvyksta muzikantų bei kolektyvų iš Lietuvos.
I. Hughes manymu, prie tokio mūsų šalies garsinimo bei kelių mūsų menininkams atvėrimo nemažai prisidėjo buvusi Lietuvos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje Rita Valiukonytė.
Nuo 2007-ųjų iš Birminghamo pradėti vykdyti tiesioginiai skrydžiai į Lietuvą, o tai, pasak bendrijos pirmininkės, irgi galėjo turėti įtakos bendruomeniškumo sumažėjimui.
„Pajutome įtaką. Kam lietuvybę puoselėti čia, jeigu bet kada galima per porą valandų sugrįžti į Lietuvą“, – ironizavo ji.
Veikia mieste ir lietuviško prekybos tinklo Jungtinėje Karalystėje parduotuvė, bet ji – vienintelė, daugiau verslininkų tokios veiklos Birminghame imtis nesiryžo.
„Užtenka. Matyt, lietuvių požiūris į verslą pragmatiškesnis. Tai ne lenkai, kurių parduotuvių čia itin daug“, – sakė moteris.
Žavi Birminghamo kanalai
Aštuntus metus Birminghame gyvenanti Marina šį miestą pasirinko neatsitiktinai – čia jau buvo įsikūrusi jos sesuo, tad naujakurė turėjo puikią gidę. Tiesa, tai nebuvo pirmoji moters patirtis Jungtinėje Karalystėje – iki persikeldama čia ji pusmetį gyveno Londone.
„Nepatiko man ten, neprigijau. Tas skubėjimas, greitis, atstumai man buvo nepriimtini – dėl šių priežasčių net paprasčiausius susitikimus su draugais tekdavo kruopščiai planuoti – nenueisi bet kada arbatos atsigerti, kai toks didelis miestas. Dabar nuvykstu tik trumpam, tada Londonas patrauklus. Bet – trumpam.
O Birminghamas – mano miestas. Gal dėl to, kad Lietuvoje irgi gyvenau ne didžiausiame mieste, bet didmiestyje – Klaipėdoje. Gal dėl to, kad abiejuose miestuose yra daug vandens. Birminghame labai daug kanalų, sakoma, kad jie didesni nei Venecijoje“, – pasakojo apie miestą Marina.
Moteris įvardijo ir kitus šio miesto pranašumus: šilti gyventojai, gana paprastas ir patogus susisiekimas viešuoju transportu, pigesnė būsto nuoma, pilna darbo pasiūlymų – darbų esą ras visi, priklausomai nuo siekių ir galimybių.
Moteris yra viena iš tų, kuri ne tik mielai eina į lietuvių bendruomenės renginius, bet ir prisideda prie jų organizavimo. Ji patvirtino ankstesnės pašnekovės žodžius, kad tautiečius privilioti sunkoka.
„Sunku suprasti, ko žmonėms reikia, nors ligšiolinių renginių spektras buvo iš tiesų platus: renginiai vaikams, teatro spektakliai, kino filmų premjeros, Lietuvos žvaigždžių pasirodymai. Dėl to sunku nuspėti poreikius.
Juokaujame: pasiūlyk renginį padaryti lietuvio kieme, kad niekur eiti nereikėtų, tai jis dar gerai pagalvos, ar sutikti.
Sunku visus apibendrinti, tarp čia gyvenančių lietuvių yra visokių kategorijų žmonių. Vieni siūlomame renginyje pasigenda kultūros, kiti mieliau išgers butelį, užuot kur nors išėję. Treti elgiasi kaip vaikai ir atsisako eiti į tą patį renginį vien dėl to, kad jame bus nemielas žmogus: „Petrutė eis, tai aš – ne.“ Teko girdėti ir tokių kalbų.
Nereikia užmiršti, kad ir miestas didelis, tautiečiai plačiai išsibarstę“, – pasakojo moteris.
Pokalbio pabaigoje ji prisipažino, kad, jos manymu, lietuvių bendruomeniškumo šiame mieste trūksta.
O paprašyta įvardyti didžiausią miesto trūkumą pašnekovė ilgai negalvojo.
„Tai plastikiniai vandentiekio vamzdžiai lauke. Dėl to tik čia atvažiavusi susidūriau su tokiu reiškiniu, kaip minusinėje temperatūroje užšalęs vamzdynas. Bet tai ne Birminghamo, o visos šalies problema. Gerai, kad mieste žiemos nešaltos – tik dvejus metus jos buvo kaip Lietuvoje, o įprastai – šilčiau“, – pasakojo Marina.
Bendruomenę atstoja technologijos
Laikai keičiasi ir susitikti vien tam, kad pasidalytum žiniomis iš Lietuvos ar įspūdžiais iš naujaisiais namais tapusios Jungtinės Karalystės, nebeliko poreikio.
„Viską galima sužinoti „Facebook“ ir kituose tinklalapiuose internete, nėra tikslo kur nors važiuoti. Su draugais ir namiškiais susisiekiame „Skype“: įsijungi programą per namuose esantį didžiulį išmanųjį televizorių, ir atrodo, kad esi kaip Lietuvoje – vaikštai po namus, kalbiesi, atrodo, kad artimieji ne už kelių tūkstančių kilometrų, o kitame kambaryje.
Tokiu būdu net esame darę bendrą vakarėlį – viena kompanija Kauno rajone, kita – Birminghame“, – pasakojo šiame JK didmiestyje gyvenantis Martynas.
Jaunas vyras iš Lietuvos išvyko sąlyginai neseniai ir tikina pasiilgstantis namų aplinkos, tačiau apie vietos lietuvių bendriją sakosi nieko negirdėjęs.
„Nelabai domėjausi. Gal dėl mano nusiteikimo – žinau, kad atvažiavau čia neilgam, užsidirbsiu šiek tiek pinigų ir grįšiu į Lietuvą“, – planus atskleidė vyras.
Be to, jis priminė, jog yra socialinio tinklo „Facebook“ grupės, jungiančios Birminghamo lietuvius, narys, tad jaučiasi priklausantis bendruomenei, nors susibūrimuose nedalyvauja.
Jam, kaip ir daugeliui kitų, narystė naudinga dėl naujienų bei skelbimų apie darbo pasiūlymus, nuomojamą būstą, tautiečių teikiamas paslaugas.