Stanislavas V. - lietuvių tremtinių sūnus, gyvenantis tolimajame Krasnojarsko krašte, Orešnoje kaimelyje. Jo namų miegamojo sieną išdidžiai puošia Lietuvos vėliava, o kompiuterio darbalaukį – Trakų pilies nuotrauka.
Be Stanislavo pagalbos mūsų, 11 žmonių, vadovaujamų Gintauto Aleknos, ekspedicija į Sibirą būtų buvusi daug sunkesnė. Savo UAZ'u vyriškis vežiojo mus į tolimiausias kapines, kuriose ieškojome bei tvarkėme lietuvių kapus, padėjo ieškoti medienos, dalijosi žiniomis apie galimas tremtinių amžinojo poilsio vietas. Apie tai, kaip jis atsidūrė už 5000 kilometrų nuo Lietuvos, ką mano apie gyvenimą Rusijos kaime ir politiką – interviu DELFI.
- Pradėkime nuo faktų, Stanislavai. Kada gimėte?
- Gimiau 1962 metais. Balandžio 12 dieną. Tarptautinę aviacijos ir kosmonautikos dieną. Esu tremtinių sūnus.
- Papasakokite apie savo tėvus? Iš kur jie?
- Mama kilusi iš Trakų rajono. Kadaise buvo Lietuvos TSR, taip? Kaip dabar, aš nežinau. Lietuva? Taip?
- Lietuvos Respublika.
- Taip, dabar jau Respublika. Kaip sau sakiau, mama gimė Trakų rajone. Kažkokiu būdu kartu su teta atsidūrė Sibire.
- Koks buvo mamos ir tetos vardas?
- Mama – Elytė. Tik kažkodėl vadino Lena. Taip ir nežinau, kodėl. Tėvo giminė – Grigaravičius. Pagal tėvą. Mama gimė 1939 metais.
- Motinos giminė buvo plati?
- Taip, motinos šeima buvo gausi. Beveik 11 žmonių. Sibire atsidūrė su teta, o visi broliai ir seserys liko Lietuvoje. Kaip tai nutiko, tikrai negaliu pasakyti, nes nežinau.
- Kelintais metais ji atsidūrė Sibire?
- Į Sibirą buvo atvežta 1946 metais. Jai tada buvo, tuoj pasakysiu, gal 14 metų, o gal kiek daugiau? Net ir nuotrauką turiu, darytą, kai buvo visai jaunutė. Jau Sibire. Mama buvo labai graži.
- Vėliau, tikiuosi, parodysite nuotraukas. Vakar labai įdomiai pasakojote apie brolius. Savo mamos brolius.
- Ak taip, mamos brolius. Kai prieš septynerius metus lankiausi Lietuvoje, mano teta, kuriai dabar 80 metų, papasakojo man tą istoriją. Jie, pasirodo, buvo miško broliai. 1956 metais juos sugavo. Sušaudė visiems matant, aikštėje. Savaitę neleido laidoti. Toje aikštėje jų palaikai tas dienas iš pragulėjo. Neprisimenu, koks metų laikas tada buvo, kai juos pagavo – pavasaris, ruduo ar žiema. Galiausiai leido palaidoti. Į kapines manęs taip ir nenuvežė.
Prašiau, kad leistų aplankyti dėdžių kapus, bet nenuvežė. Aplankiau senelio ir močiutės kapus. Iš mamos pusės ne tiek daug tų giminių ir žinau.
Tetos vyro pavardė buvo Žilinskas. Su ja mama ir pateko Sibirą. Sulaikymo metu ji kaip tik buvo svečiuose. Mamos teta Sibire atsidūrė, nes sūnus buvo siuvėjas. Lyg ir vokiečiams uniformas siuvo. Juk anksčiau taip ir buvo – atėjo raudonieji, raudoniesiems dirbi. Baltieji ateina, baltiesiems dirbi. Kaip iš to filmo – „vėl valdžia keičiasi“. Todėl taip ir nutiko. Tiesa, jį tai sušaudė, o motiną, mano mamos tetą, ištrėmė į Sibirą. Ji buvo turtinga – teta. Kai laidojome, čia, Mažajame Ungute, išieškojome visas pakampes. Radome sidabrinių – 11 vienetų. Iš vienos pusės karaliaus galva, o iš kitos – raitelis ant žirgo. Pas mane gi viskas yra – ir vėliava, ir herbas.
Mūsų tėvas, savaime suprantama, tuos sidabrinius pasiėmė sau. Ką su jais padarė, tikrai negaliu pasakyti, nežinau, o ir neprisimenu. Tokia štai mano motinos istorija.
- O ką galite papasakoti apie savo tėvą? Koks jo likimas?
- Jo likimas irgi – miško brolis.
- Iš kur jis?
- Iš Varėnos kraštų. Iš kažkokio kaimo, bet jo pavadinimo tai aš jau neprisiminsiu. Esu ten vaikščiojęs paskutinį XX amžiaus dešimtmetį. Dar kartu su tėvu. Pėsčiomis viską apėjome. Jis man rodė, kur buvusi jų žemė. Ten jau buvo plynas laukas, nieko nelikę. Jam tada sakė – grįžk, pasilik, grąžins tau visą žemę, duos namus, bet mano tėvas, žinot, buvo toks labai ūmaus būdo.
Jį sučiupo 1946 metais. 10 metų praleido lageryje Kazachstane. Po 8 metų, lyg ir 1954 metais, jis atgavo laisvę, ir atvažiavo čia – pas tėvus. Juk visus tada ištrėmė.
Kažkokiu būdu tėvo brolis pasiliko ten. Tėvas lyg ir pasakojo, kad jis dirbęs rusams, gal dėl to ten ir liko. Jo nepaėmė. Tėvus ištrėmė, mano tėvą pasodino. Čia senelį, močiutę palaidojo. Senelio nebepamenu.
- Papasakokite apie savo gyvenimą čia, Orešnoje kaime.
- Kaime visada taip – vieniems geras gyvenimas, kitiems – ne. Nenuostabu, kad nemažai čia geriančių, bet visame pasaulyje taip. Pats mečiau gerti 1992 m. Nusprendžiau saugoti šeimą. Kiek gi galima vesti? Dvi žmonas turėjau prieš tai, o trečioji pasakė griežtai: gersi – skirsimės. Vėliau ir rūkyti mečiau, tai, beje, daug lengviau, nei atsisakyti gėrimo.
- O jūsų žmona rusė? Nebuvo progų vesti lietuvės?
- Pirmosios dvi – ukrainietės. Dabartinė – lyg ir rusė, bet turi totorių kraujo. Rusiško kraujo sunku rasti – visame Sibire pilna ir latvių, estų, lietuvių, baltarusių.
O lietuvės, kuri tenkintų mane ir būtų gera žmona – tiesiog nesutikau.
- Ar patinka, kai atvyksta lietuviai?
- Ir prieš jus buvo ekspedicijų. Berods prieš trejus metus buvo grupė, vadovaujama Vaido Gudelio. Žinoma, patinka. Kalbos pasiklausau, prisimenu kažką.
- Krasnojarske yra lietuvių bendruomenė. Ką apie ją galite pasakyti?
- Buvau su jais susitikęs čia, Oriešnoje, į miestą nevažiuoju, nėra laiko.
- O domitės tuo, kas vyksta Lietuvoje? Politikos naujienomis?
- Ne politikas aš, bet visi matome, kad labai negeras lietuvių požiūris į rusus, Rusiją. Kai atsijungėte nuo Rusijos, net intonacijose jaučiasi – tarsi kažko bijote, o ko – nesuprantu. Mes tai nesibaiminame.
- Jums atrodo, kad be pagrindo tos mūsų baimės?
- Na, pavyzdžiui, tremtys. Ar žmonės dėl to kalti, ar vyriausybės? O kodėl tada blogi santykiai mūsų, žmonių? Reikia skirti valdžią nuo paprastų žmonių. Aš politikai abejingas ir labai džiaugiuosi, kad jūs atvykote. Suprantu, kad tai nebėra taip lengva, reikia vizų. O kaip anksčiau – sėdai į traukinį ir jau kitoje šalyje. Dokumentus tvarkytis reikia į vykti į Maskvą, o tam ir laiko, ir pinigų reikia. Nežinau, kaip pas jus, bet pas mus dabar brangu.
- Kiek anksčiau minėjote, kad visų tų neigiamų nuotaikų kalta Amerika?
- Tai, žinoma. Juk anksčiau rusai ir lietuviai buvo geri draugai. O tada iš kažkur pasirodė amerikiečiai. Atskrido, užėmė visą Pabaltįjį (Baltijos šalis - DELFI). Viską patys žinote, tik nepublikuojate. O mes apie tai žinome čia, Rusijoje.
- Kas Jums sakė, kad mus užėmė amerikiečiai?
- Žiūriu televiziją, ten ir parodo viską. Seniau karines bazes turėjo rusai, o dabar jas steigia amerikiečiai. Skraido jų lėktuvai. Va, Lenkija, irgi apstatyta visa. Mums tai „dzin“, tie lėktuvai. Jūs likit prie savo, aš prie savo nuomonės, bet apie Baracką Obamą, pavyzdžiui, esu labai blogos nuomonės.
- Tai balsuojate už V. Putiną?
- Aš Lietuvos patriotas, bet V. Putinas – normalus vyriškis. Jis viską daro teisingai. Žinoma, abejonių kelia, kur jis pinigus deda – reikėtų kelius tiesti, o jis juos kiša į kitas šalis, padeda visam pasauliui. Vienaip ar kitaip, jam valdant šalyje daug geriau pasidarė, nei, pavyzdžiui, palyginus su Borisu Jelcinu. Rusijoje viskas paprasta – jei dirbsi, tai ir gerai gyvensi.