– Kokie keliai iš Lietuvos nuvedę į Afriką?
– Lietuvoje baigiau verslo vadybos studijas ir dirbau lietuviško kapitalo įmonėje. Buvau atsakingas už projektus, kurių tikslas buvo skatinti pirkėjų lojalumą. Gyvenimas Lietuvoje man patiko, darbas taip pat. Išvykti iš šalies neplanavau ir, atrodo, papildomų pastangų nedėjau, tiesiog susiklostė taip likimas.
Gavau pasiūlymą iš įmonės akcininko padaryti metų pertrauką ir išvykti dirbti į Pietų Afrikos Respubliką, besikuriančiame „start’upe“. Toks pasiūlymas man buvo netikėtas, bet labai motyvuojantis. Aš neturėjau ką prarasti, nes žinojau, kad po metų grįšiu į savo darbo vietą bei į gimtinę. Ilgai nesvarstęs, bet šiek tiek pasidomėjęs apie šalį ir gyvenimo sąlygas PAR, nusprendžiau krautis lagaminus.
– Papasakokite apie „Start’upą“, kuriame dirbate? Ar tai lietuvių projektas PAR?
-„SNAPnSAVE“ (iš angl. - fotografuok ir sutaupyk) – tai kuponų portalas kasdienio vartojimo prekėms. Vartotojui reikia užsisakyti kuponą produktui iš mūsų svetainės (https://www.snapnsave.co.za) ir tai jam nieko nekainuoja.
Vartotojui tereikia nusipirkti produktą ar produktus, kurių kuponus užsisakė, nufotografuoti pirkimo kvitą ir jį atsiųsti mums.
Vėliau pirkėjas į savo sąskaitą gauna jam priklausančią pinigų sumą. Šiuos gautus pinigus žmogus gali išleisti mūsų partnerių parduotuvėse.
Trumpai tariant tai įrankis, kuris padeda taupyti pinigus perkant kasdienio vartojimo prekes. Šio „Start’upo“ įkurėjas ir vadovas yra afrikietis, bet investuotojas – lietuvis, kompanijos, kurioje dirbau Lietuvoje, akcininkas.
Šiuo metu „start’upe“ iš Lietuvos dirbu aš ir mano sužadėtinė, visi kiti yra vietiniai darbuotojai, nes šiai idėjai ir projektui yra labai svarbu vietinės rinkos supratimas bei komunikacija čia gyvenantiems suprantama kalba visomis prasmėmis.
Nors kuponų internetinė svetainė ir programėlė startavo praėjusių metų birželį, jau turime apie keturiasdešimt tūkstančių vartotojų ir esame patenkinti rezultatais. Man asmeniškai tai labai gera patirtis. Čia išmokau daugybės dalykų, nes dirbant besikuriančioje įmonėje nėra apibrėžtos pareigybių ribose, tad veiklos sritis yra labai plati ir mokymosi galimybės nesibaigiančios. Šiuo metu mes vis dar šlifuojame procesus, darome klientų apklausas ir tobuliname sistemą. Labiausiai koją kiša lėtas ir prastas interneto ryšys, kuris toks yra visoje PAR.
– Daugeliui PAR skamba egzotiškai ir paslaptingai. Kokios jūsų gyvenimo sąlygos tolimoje šalyje?
– Gyvenu Keiptaune, mieste, kuris vadinamas PAR pramogų sostine. Kultūrinis gyvenimas čia toks intensyvus, kad primena didžiausius Europos miestus. Nors yra panašaus dydžio kaip Vilnius, bet gyventojų skaičius su priemiesčiais yra apie tris milijonus. Čia žmonės atvažiuoja ilsėtis ir leisti pinigų, kuriuos dažniausiai uždirba Johanesburge, PAR sostinėje, ar kitose angliškai kalbančiose turtingose valstybėse, kaip Australija, Jungtinė Karalystė ar JAV.
Apskritai, į PAR gyventi atvyksta vyresnio amžiaus žmonės, turtingi vokiečiai, anglai ir amerikiečiai, nes čia, sąlyginai, pigus nekilnojamasis turtas, kokybiškas ir nebrangus maistas, paslaugos bei geras klimatas. Galima pamatyti fantastiškai prabangių namų turtinguose rajonuose, o neturtinguose – baisių lūšnų, kuriose gyvena labai daug vietinių gyventojų.
Vasarą vargina saulė ir karščiai. Vidutinė oro temperatūra vasarą yra apie trisdešimt laispnių. Kai pas mus vasara, Lietuvoje žiema, tad daugelis mano artimųjų pasiilgę saulės ir šilumos, o aš vasarą labiausiai ilgiuosi sniego.
Prieš atvykdamas į PAR turėjau labai objektyvią nuomonę apie šią šalį. Daug faktų papasakojo mano sena draugė, kuri PAR gyvena ne vienerius metus. Taigi atvažiavau šiek tiek pasiruošęs nesistebėti niekuo, bet mane labai nustebino žmonių šiltumas. Nesvarbu, kokios esi rasės ar religijos, visada būsi maloniai sutiktas ir pasveikintas.
Bet yra ir kita medalio pusė. Nors ir atrodo, kad dauguma žmonių yra mandagūs ir tolerantiški, tačiau į artimesnes draugystes nesileidžia. Tarkim, pakviečia į svečius, bet atėjus sutartai dienai jie gali pakeisti planus ir nesivargins tau apie tai pranešti.
Pagyvenęs čia beveik metus, suprantu, kad toks bendravimas yra norma. Jie gali tai dienai turėti kelis planus ir ekspromtu pasirinkti vieną, nejausdami jokio įsipareigojimo tau. Toks elgesys ir mąstymas yra gana įprastas Europos pietuose, bet man, lietuviui, kuris visada laikosi duoto žodžio, tai buvo kiek netikėta.
Tiesa, versle susitarimai šį tą reiškia, bet į susitikimus žmonės linkę vėluoti ir tai laikoma norma. Taigi čia daug šypsenų, pamojavimų, bet tikrumo nėra daug.
– Kelionių vadovai įspėja nekeliauti po PAR vieniems nakties metu, vengti vargingų rajonų, miestuose važiuojant automobiliu užsidaryti langus. Jaučiatės saugus?
– Turiu prisipažinti, kad esu patekęs į pavojingas situacijas, bet jos manęs iš vėžių neišmušė ir aš jaučiuosi čia gana saugiai. Tiesa, ir man po nosimi mojavo kartą peiliu. Su kolega lietuviu ėjome vakare iš baro ir prie mūsų prišoko afrikietis. Mosikuodamas peiliu jis mums sakė, kad nenori mūsų sužeisti, bet jam reikia pinigų. Išsisukome iš situacijos net nedavę pinigų, nes jis kiek suglumo išgirdęs mūsų rytų Europiečių akcentą ir atsitraukė.
Iš tiesų nežinau, ar jis išsigando mūsų, rytų Europiečių, ar pamanė, kad mes tokie patys vargšai kaip ir jis. Tai buvo vienintelis kartas per beveik metus, kai buvau taip “pasitiktas” gatvėje.
Mano pažįstamas lietuvis gyvena Johanesburge. Ten per ketverius gyvenimo mėnesius jis buvo užpultas ir apvogtas kelis kartus. Tad darau išvadą, jog Keiptaune yra kur kas saugiau.
Žinoma, čia galioja tam tikros taisyklė sir jų, sakyčiau, privalu laikytis: turi žinoti, kur galima eiti, ir kokių rajonų geriau vengti, nereiktų atvirai nešiotis ir demonstruoti brangių daiktų, nesisklaidyti gatvėse apsvaigus nuo alkoholio.
Įdomu tai, kad juodaodžiai vietiniai gyventojai, turi supratimą, kad jei esi baltasis, tai jau gimei turėdamas labai daug. Praktiškai visi juodaodžiai galvoja, kad tu baltasis, vadinasi, turi jam „padėti“, o kokia forma tai jau ne taip svarbu. Kiek bandžiau šia tema diskutuoti, visus mano argumentus atremdavo vienu – odos spalva.
Kitas įdomus faktas – čia moterims išimties tvarka leidžiama važiuoti per raudoną šviesaforo signalą, įsitikinus, kad nėra kliūčių. Manau, kad toks valdžios leidimas yra prenvencija prieš moterų užpuolimus automobiliui sustojus.
Vyrams ši išimtis nėra taikoma. Apskritai, moteris gatvėse vyrai retai kada praleis pirmas ar parodys galantiškumą, kas, manau, įprasta Europoje. Čia baisi moterų išprievartavimo statistika. Po tokių faktų keista, kad versle moterys puikiai integravosi ir jokios lyties diskriminacijos bent jau aš nepajutau. Anaiptol, versle dirbanti moteris yra labai gerbiama, bet taip ir turėtų būti šalyje, kurios ekonomika viena pirmaujančiųjų Afrikos žemyne.
– Ar daug sutinkate lietuvių Keiptaune?
– Lietuvių sutinku nedaug, bet apie Lietuvą dauguma vietinių ir atvykstančių žmonių yra girdėję. Labiausiai nustebino žydų muziejuje Lietuvai skirtas visas atskiras ekspozicijos aukštas. Pasirodo, kad PAR gyvenančių žydų šaknys – Lietuvoje, o žydų bendruomenė čia yra didelė ir labai gerbiama. Daug mokslo ir visuomenės atstovų PAR yra žydai litvakai.
Man pačiam visai neseniai teko susipažinti su vienu iš PAR visuomenės veikėju litvaku. Jie labai domisi mūsų šalimi ir norėtų atvykti, susipažint ir investuoti į verslą ar projektus, tik jaučia, kad trūksta komunikacijos ir iniciatyvos iš Lietuvos valdžios pusės.
– Minėjote, kad išvykote metams, ar turite planų pasilikti ilgiau ar jau norite grįžti į Lietuvą?
– Kol kas vienintelis planas, kurį turime su sužadėtine, yra grįžti į Lietuvą. Aš labai pasiilgau savo šeimos ir Lietuvos.
Tikrai ne pinigai ir ne šiltas oras nulemia gyvenimo kokybę. Skambės patriotiškai, bet gera gyventi tarp savų, mylinčių artimųjų ir draugų. Žinau, kad į Lietuvą grįšiu kitoks. Ši kelionė praplėtė ne tik karjeros galimybes, bet ir akiratį.
Aš daugiau išmanau apie vyną, nes PAR tikrai turi daug vynuogynų, daug švenčių vynui ir degustacijų.
Per šiuos metus bendravau su įvairiausių tautų, rasės, amžiaus, religijų žmonėmis, su labai išsilavinusiais ir didžiausiais vargšais. Aš tiesiog siurbiau į save kiekvieną dieną ir, manau, šie metai mane subrandino kaip žmogų.
Prisipažinsiu, iki emigracijos gyvenau pas tėvus, atvykęs čia puoliau į savarankišką gyvenimą labai toli nuo artimųjų ir per visus metus nei karto negrįžau namo, nes skrydžio kainos yra beprotiškai didelės, o ir pati kelionė varginanti.
Dabar atrodo, kad idealizuoju Lietuvą, nes mane kankina ilgesys. Jeigu dar kada nors nuspręstume išvykti gyventi ir dirbti svetur, grečiausiai pasirinktume šalį arčiau namų ir artimesnę mūsų kultūrai.