Statistika rodo, kad Lietuvoje vis dažniau įsikuria užsienio investuotojai. Jie sukuria šimtus ar net tūkstančius darbo vietų. Apie augančią ekonomiką byloja ir dar vienas „termometras“ – statybos: dideliais tempais dygsta ne tik nauji dideli gyvenamųjų namų kvartalai, bet ir biurų kompleksai. Ir juos užpildo tie patys užsienio investuotojai.
Per kelias pastarąsias savaites viešoje erdvėje – Lietuvos spaudoje – pasirodė ne vienas priminimas apie Lietuvoje gerėjantį gyvenimą ir pasiūlymą emigrantams dar kartą apsvarstyti galimybę grįžti. Darbuotojų taip trūksta, kad kai kurios kompanijos net griebiasi iki šiol negirdėtų būdų juos vilioti – esamiems samdiniams siūlo premijas, jei jie įkalbės giminaitį ar pažįstamą dirbti tame pačiame prekybos centre.
Darbdaviai pripažįsta, jog viena iš darbuotojų trūkumo priežasčių – emigracija. Taigi darbdaviai, o ne politikai ėmėsi misijos emigrantus sugrąžinti atgalios. Tik ar lietuviški pinigai gali suvilioti dirbančiuosius svetur?
Na, nuo šių metų 25 eurais (19 svarų) padidėjo minimalioji alga, ir dabar ji siekia 350 eurų (270 svarų). Per mėnesį. Mažoka, palyginti su Jungtine Karalyste.
Kita vertus, nedera pamiršti, jog Lietuvoje pagrindinės išlaidos – būstui, degalams ir viešajam transportui – kur kas mažesnės, nei Ūkanotajame Albione. Jeigu Vilniuje už 230–310 svarų sterlingų galima mėnesiui išsinuomoti tikrai padorų 1–2 kambarių butą, tai Anglijoje su tokia suma apie butą gali tik pasvajoti – geriausiu atveju 2–3 savaitės mažame kambarėlyje.
Populiariausių degalų (A95 benzino) litras Lietuvoje šiuo metu kainuoja apie 73 pensus, Anglijoje – apie svarą. Na, o suma, išleista mėnesiniam viešojo transporto bilietui Vilniuje (22 svarai), net gilioje Jungtinės Karalystės provincijoje pagelbės ilgiausiai dvi savaites, norint susisiekti su išoriniu pasauliu autobusu.
Tačiau kad ir kaip vertintum, lietuvių srautai traukia skirtingomis kryptimis: pernai sugrįžo 19 tūkst., išvažiavo – 45 tūkst. žmonių, o Lietuva išlieka dešimtuke valstybių, iš kurių nutekėjo daugiausiai protų. Ir, žinoma, darbo rankų, kurių trūkumu dabar taip garsiai skundžiasi darbdaviai.
Lietuviai neskelbia atlyginimų
Įsivaizduokime emigrantą – tebūnie tai Londono pakraštyje esančiame sandėlyje nugarą lenkiantis lietuvis – kuris perskaito žinią apie pagerėjusias sąlygas Lietuvoje. Apie ką pirmiausiai pagalvoja žmogus, jeigu jam šauna mintis grįžti ir nugarą lenkti arčiau namų? Žinoma, apie atlyginimo dydį. O Lietuvoje ši informacija – tabu.
Išties, įvairių darbo pasiūlymų šiuo metu Lietuvoje netrūksta, internete ir spaudoje mirga skelbimai apie ieškomus visų sričių ir įvairių kvalifikacijų specialistus.
Tačiau akis kliūva už vienos detalės: kaip juose apibūdinamas siūlomas atlyginimas. Konkretūs skaičiai – retenybė. Dažniausiai rašoma, jog tai patrauklus, sutartinis, motyvuojantis, konkurencingas, fiksuotas, o tarp pranašumų darbdavys nurodo, kad atlyginimas mokamas laiku, siūlomos socialinės garantijos. Ir dar priduriama, kad darbuotojas aprūpinamas darbo priemonėmis.
Kas kita – skelbimai Anglijoje. Trumpai drūtai: kiek per valandą ar per metus. Žinoma, tai nėra galutiniai skaičiai kalbant apie į rankas gaunamus pinigus, tačiau kur kas aiškesnis orientyras nei nieko.
Todėl specialistų ieškantys Lietuvos darbdaviai su anglais kažin ar bus lygiaverčiai konkurentai – juk kandidatas neskris iš Londono į Vilnių vien dėl to, kad paklaustų, kokio dydžio tas „motyvuojantis“ ar „konkurencingas“ atlyginimas.
„Reikėtų klausti pačių darbdavių, kodėl jie tokios informacijos nepateikia. Tačiau Lietuvoje susiformavusi tokia praktika, kad darbo užmokestis laikomas konfidencialia įmonės informacija, kurios atskleidimas pakenktų konkurencingumui. Bet juk ir įmonių viduje apie atlyginimus nekalbama.
Kita galima priežastis – baimė atskleisti, kiek bus mokama naujokui. Juk siekiant juos prisivilioti dažnai siūloma didesnė alga nei senbuviams“, – „Tiesai“ sakė darbo skelbimų portalo cv.lt analitikė Jolita Mažeikienė.
Anot jos, darbdavių pasiūlymai ir darbuotojų lūkesčiai nesutampa – tai puikiai parodo pageidaujamų atlyginimų analizė. Šio tyrimo rezultatai rodo, kad, pavyzdžiui, inžinierius Lietuvoje vidutiniškai norėtų uždirbti 1 tūkst. eurų, bet dažnas darbdavys skelbimuose tiek nesiūlo: nurodoma 200–300 ar net 650 eurų mažesnė alga. Tokia pat situacija ir kalbant apie visas kitas profesijas.
„Žmonės nori uždirbti daugiau. Tai itin akivaizdu nuo 2015 metų, kai buvo įvestas euras. Pageidaujamas atlyginimas pakilo trečdaliu. Taip reaguojama į augančias prekių ir paslaugų kainas“, – sakė J. Mažeikienė.
Tūkstančiu eurų nesuviliosi
Viena iš perspektyviausių ir geriausiai apmokamų sričių Lietuvoje jau ne vienerius metus yra darbas informacinių technologijų (IT) srityje. Darbo pasiūlymų netrūksta ir šiuo metu. Skelbimų apstu, bet tarp jų maža tokių, kuriuose nurodoma siūloma alga. Pavyzdžiui, interneto svetainių programuotojai kartais viliojami net 2 tūkst. eurų (1547 svarai) ir dar daugiau siekiančiomis algomis, o dažniausiai skelbiama, kad šiems specialistams darbdavys mokėtų 400–1200 eurų (309–928 svarus).
Tokiais skaičiais nesuviliosi grįžti į gimtinę atitinkamą darbą Jungtinėje Karalystėje dirbančio lietuvio. Taip mano Londone jau ilgiau nei 6 metus gyvenantis Vygantas Valys.
„Manęs – tikrai ne“, – nukirto šiuo metu IT kompanijoje operacijų vadovo pareigas einantis, tačiau ir su programuotojo darbu kone kasdien susiduriantis vyras.
Jis su žmona Deimante šiuo metu augina 8 mėnesių sūnų, todėl net ir gavus gerą pasiūlymą iš Lietuvos viską lemtų bendras jaunos šeimos sprendimas. Studijų metais apskaitininkės specialybę įgijusi jo sutuoktinė nėra tikra, ar anksčiau įgytos žinios atitiktų šių dienų realijas ir ar apskritai pavyktų rasti darbą, kuriame galėtų kaupti reikalingą patirtį Lietuvoje.
Apskaitininkams, remiantis skelbimuose pateikiama šykščia informacija, už darbą šiuo metu siūloma 325–830 eurų (251–642 svarai).
„Jeigu grįžtume, šeimos pajamos per mėnesį turėtų siekti bent 3 tūkst. eurų. Gal ir skamba ambicingai, bet tik toks pasiūlymas būtų vertas bent svarstymo“, – su „Tiesa“ atvirai kalbėjo sutuoktiniai.
Vygantas sutiko, kad tūkstantis eurų – gana geras atlyginimas Lietuvoje, tačiau priminė daugumai gerai žinomą tiesą: pinigai nėra vienintelis motyvas renkantis darbą.
„Londonas – įdomi vieta gyventi, šis miestas nuolat pasaulio dėmesio centre, daug įdomių procesų čia vyksta, o tu jautiesi viso to dalimi. Mieste vyksta daug įdomių renginių, čia daug galimybių.
Lietuva, žinoma, taip pat turi daug pranašumų: gamtos grožis, mažesni tempai – per tą patį laiką galima nuveikti daugiau. Neseniai domėjomės nekilnojamojo turto kainomis – irgi atrodo patraukliai, panorėjus būstą įmanoma įsigyti be banko paskolos. Deja, grįžti ne laikas. Ir ne tos sąlygos“, – teigė V. Valys.
Jis, beje, gerai apmokamą darbą gavo be atitinkamo išsilavinimo. Tiesa, lanko įvairius kursus, kaupia sertifikatus ir net ilgose kelionėse pakeliui į darbą ir atgal laiko nešvaisto – išnaudoja jį savišvietai.
Anot V. Valio, sritis, kurioje jis dirba, yra tokia dinamiška, jog išsilavinimas praranda prasmę, aukštųjų mokyklų žinios atsilieka nuo pokyčių rinkoje. Todėl prisireikus darbuotojų jo kompanija tarp reikalavimų kandidatams niekada nenurodo sąlygos turėti aukštojo mokslo diplomą: už tai svarbiau yra patirtis ir sertifikatai.
„Galbūt tai dar vienas skirtumas nuo Lietuvos“, – vieną svarbų skirtumą pabrėžė IT specialistas.
Išties, daugumoje darbo skelbimų programuotojams Lietuvoje tarp reikalavimų kandidatams nurodomas aukštasis universitetinis išsilavinimas. Matematikos ir kompiuterijos mokslų bakalauro diplomo reikalauja ir bendrovės, už darbą siūlančios 325 eurus (251 svarą).
Dirbantieji paukštyne gali likti
Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus sutiko su įžvalgomis, kad šalyje reikalai gerėja, ji tampa vis patrauklesne gyventi visiems, įskaitant ir emigrantus: dalis išvažiavusiųjų jau galėtų svarstyti galimybę grįžti.
„Tokios tendencijos, nėra datos X, po kurios galėtumėme pasakyti – štai, jau gerai. Mes integruojamės į Europą visomis prasmėmis, Lietuva tampa palankesne šalimi dirbti ir uždirbti. Žinoma, ne visiems.
Galima išskirti tris sektorius: finansai, informacinės technologijos ir biotechnologijos – šios sritys itin patrauklios, jos gali parvilioti namo emigrantus.
Žinoma, dirbantys Didžiosios Britanijos siuvyklose ar paukštynuose už tokią pat veiklą Lietuvoje tikrai negaus daugiau: atlyginimams paaugti šiose ir panašiose srityse dar reikia laiko“, – savo įžvalgas dėstė V. Sutkus.
Jis ragino nepamiršti, kad algos dydis – ne vienintelis kriterijus.
„Man gana dažnai tenka būti Londone, žinau, kokios ten kainos. Tie, kas gyvena ar gyveno užsienyje, gali viską įvertinti objektyviau, suprasti, kad ir ten kepti karveliai į burną neskraido.
Be to, reikia turėti omeny socialinę aplinką. Kai jau jaunatviškas naujovių troškimas patenkintas, materialiai apsirūpinta, prasideda nostalgija, tėvynės ilgesys. Gal ne visiems tai kompensuoja geresnis uždarbis, nesvarbu, gyveni Londone, Paryžiuje ar Niujorke“, – samprotavo verslininkas.
Didžiulėje IT bendrovėje „Fima“ generalinio direktoriaus pavaduotoju dirbančio V. Sutkaus „Tiesa“ pasiteiravo, ar jis šiandien sutiktų mokėti pavaldiniui 2 tūkst. Eurų. Direktorius atsakė teigiamai.
„Žinoma, gauti tokį atlyginimą nėra kažkas nerealaus. Mūsų bendrovėje kai kurie specialistai tiek uždirba. Tai nėra vyraujantis atlyginimas, bet dalis tiek gauna“, – sakė pašnekovas.
Tad nors ir aišku, kokių sričių specialistai ar netgi paprasti darbuotojai Lietuvoje laukiami išskėstomis rankomis, grįžusių gerokai mažiau nei išvažiavusiųjų.
Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2014 m. į Lietuvą grįžo beveik 26 tūkst. emigravusių gyventojų. Tai didžiausias skaičius per visą dešimtmetį, tačiau išvažiavusiųjų vis tiek daugiau – net 38,5 tūkst.
Skaičiuojama, kad 2004–2013 metais emigravo daugiausiai lietuvių – 440 tūkst., o grįžo 85 tūkstančiai. Minėtuoju laikotarpiu daugiausiai tautiečių į Lietuvą grįžo iš Jungtinės Karalystės (34 tūkst.), taip pat iš Airijos (11 tūkst.) ir Norvegijos (5 tūkst.).
Tiesa, nagrinėjant kelerių metų duomenis matyti ir teigiamos tendencijos: nuo 2011-ųjų emigruojančių Lietuvos gyventojų skaičius mažėja, o grįžtančiųjų – auga.