Vienam vaikui, sergančiam autizmu, o kitam – labai hiperaktyviam, valstybė, dėl finansavimo stygiaus rajone, – negalėjo padėti. Įsikūrusi Norvegijoje, net ir išsiskyrusi su vyru, Reda sugebėjo viena užauginti vaikus, užkopti karjeros laiptais ir užsitarnauti orų gyvenimą.
Kalbą išmoko per tris mėnesius
– Reda, prieš kiek laiko išvažiavai į Norvegiją?
– Vasarą buvo dešimt metų kaip su šeima persikėlėme į Norvegiją. Tuomet man buvo 37-eri. Aš turiu šešis vaikus, vyriausiam išvažiuojant buvo aštuoniolika, jauniausiam – pustrečių. Lietuvoje gyvenome Marijampolės rajone, o Norvegijoje atvykome į Stavangerį. Iki šiol gyvename šalia šio didmiesčio. Vyras iš pradžių trejus metus važinėjo laikiniems darbams, o, jam gavus ilgalaikį pasiūlymą, ir aš su vaikais susiruošiau į Norvegiją. Nežinojau, ką ten dirbsiu, kontraktą turėjo tik vyras. Visiškai nieko nesuvokdama pasiėmiau vaikus ir atvažiavau.
– Kokia buvo pagrindinė priežastis, lėmusi apsisprendimą emigruoti?
– Lietuvoje sunku išlaikyti šešis vaikus, nors buvome negeriantys. Lietuvoje dirbau mokytoja, finansiškai buvo sunku, vyras nuolat komandiruotėse, tad nusprendėme, kad laikas gyventi visiems kartu. Niekada nepagalvojau, kad gailiuosi, jog čia atvažiavau. Išvažiuodama mokėjau rusų ir vokiečių kalbas, tad man reikėjo išmokti norvegiškai. Nors pirmą kartą išgirdus norvegų kalbą atrodė, kad niekada jos neišmoksiu, tiek, kiek reikėjo susikalbėti darbe, pramokau per tris mėnesius. Mano vyras mokėjo kalbėti angliškai, tad norvegų jis ir nesimokė.
– Kaip vaikai reagavo į tokią naujieną?
– Vaikai visai norėjo važiuoti, ilgiausiai svarstė septyniolikos dukra. Atvažiavę čia nemokėjome kalbos, trūko veiklos, draugų, socialinio gyvenimo. Prireikė pusės metų, jog ji nustotų inkštųsi dėl mūsų apsisprendimo išvykti. Pirmus metus aš neieškojau darbo, rūpinausi namais ir vaikais, mokiau juos norvegų kalbos, keturis iškart išleidau į mokyklą. Dukra pirmus metus lankė kalbos mokyklą, o mažieji iškart pradėjo mokslus pradinėje, norvegiškai jie išmoko per tris mėnesius.
Turiu vieną sūnų, kuris serga autizmu, Lietuvoje jis turėjo pradėti eiti į pirmą klasę, bet nėjo. Neradau pagalbos, kas man padėtų jį priversti lankyti mokyklą. Norvegijoje nuėjau pas mokyklos direktorę, papasakojau, kad turiu labai problemišką vaiką, o jie man pasakė, jog vaikas negali būti problema. Klasė buvo morališkai paruošta – pripiešta saulių, lietuviškai parašyta „Labas, Valentinai“. Pirmus mokslo metus, kol mano vaikai visiškai išmoko kalbą, kiekvieną dieną buvo paskiriamas pertraukos draugas. Mums skyrė labai daug dėmesio ir pagalbos.
– Ar vaikai greit adaptavosi, susirado naujų draugų, priprato prie kalbos, kitos kultūros?
– Mano dukra, atvažiavusi septyniolikos, Stavangerio universitete baigė sociologiją, atsidarė savo šokių mokyklą, kurioje dirba. Aštuoniolikos atvažiavęs sūnus baigė čia aplinkos dizainą, dirba pagal specialybę. Kitas sūnus baigė buhalteriją, dabar jau taip pat dirba. Trečias sūnus mokosi būti statybininku, o mažasis dar lanko mokyklą. Du vyriausi sūnūs jau sukūrę šeimas, turiu vieną anūką.
Nuo indų plovėjos – iki virtuvės šefės
– Koks buvo pirmasis darbas, kurį teko dirbti?
– Iš pradžių restorane dirbau indų plovėja. Po kurio laiko vadovas, pamatęs, jog esu imli ir greit mokausi, pasiūlė išmokti kalbą ir eiti dirbti virtuvėje. Po trijų mėnesių tapau virėja, vėliau labai greitai vyresniąja virėja, o dar po pusės metų paaukštino į virtuvės šefes. Galima sakyti, jog per metus laiko iš indų plovėjos tapau virtuvės vadove. Tuo metu rūpinausi trimis restoranų virtuvėmis. Po autoavarijos nebegalėjau tiek dirbti, likau 50 proc. darbinga, tad įsidarbinau kavinėje vienoje naftos įmonėje.
– Kaip norvegai jus priėmė savo šalyje? Ar greitai susidraugavote su kaimynais, kolegomis darbe?
– Norvegai savaime yra šalti ir mažai bendraujantys net tarpusavyje. Šiuo metu tas šaltumas labiau jaučiasi. Kai aš atvykau prieš dešimtmetį, kaimynai priėmė labai šiltai. Jie mane gerbė už tai, jog su tiek vaikų aš neieškojau pašalpų, pati stengiausi išmokti kalbą ir užsidirbti atlyginimą. Jie tai labai vertino. Turiu hiperaktyvų vaiką, bet jaučiu didžiulį palaikymą iš mokyklos direktorės ir pedagogų pusės. Kas trys mėnesiai susitinkame ir svarstome, kaip vaikui padėti, labiau integruoti į vaikų grupę.
Jau šešeri metai esu išsiskyrusi su vyru, gyvenu viena, tad, kai reikėjo tvarkyti skyrybų dokumentus ir vaikų auginimo klausimus, visas iškilusias problemas man padėjo išspręsti mokykla. Taip pat buvo atvejis, kai sūnus susilaužė koją, mokykla užsakė taksi, kuri vaiką nuvežė ir parvežė po pamokų. Be to, buvo paskirtas žmogus, kuris palydėjo, atidarė duris ir padėjo susitvarkyti. Prieš ketverius metus į mano vaiko klasę turėjo ateiti mokytis juodaodis berniukas, todėl mokiniai visą mėnesį buvo ruošiami jo pasirodymui, sakoma, jog ateis kitokios odos spalvos vaikas, jog jis labai jaudinsis ir turime jį šiltai priimti. Įspėjo ir mus, tėvus. Dabar vaikai jau priprato prie kitokių kultūrų, nors pradžioje jiems buvo keista sutikti juodaodžius, musulmonus, kitokių tautybių žmones iš viso pasaulio.
– Pradėjus nuo sunkių darbų, į galvą turėjo lįsti dvejonės ir mintys apie grįžimą.
– Nė karto tokia dvejonė nekilo.
Kai pirmą kartą išlipau iš lėktuvo, apsidairiau ir pagalvojau – aš namuose. Nežinau kodėl, galbūt dėl to, kad Lietuvoje požiūris į daugiavaikę mamą yra labai neigiamas. Nesvarbu, kad aš buvau mokytoja, visuomet susidurdavau su tuo skeptiškumu, jog čia žemas lygis. Atvažiavusi pasijutau žmogumi. Parduotuvėje su vaikais – niekas kreivai nepažiūrės, visi kaip tik šypsosi ir, atrodo, džiaugiasi už mus.
Buvau įpratusi slėpti nuo bendradarbių, kiek tiksliai vaikų turiu, bet pasakius, jog šešis, jie tik nusijuokė: „Tai dar visai nedaug!“ Norvegiją iškart pradėjau vadinti savo namais. Dabar Lietuvoje lankiausi kovo mėnesį, nors prieš tai nebuvau ketverius metus. Visiškai nesugrįžtame. Susiradome draugų čia, mūsų kaime gyvena septynios lietuvių šeimos.
Dirba tarp naftos magnatų
– Ar bendraujate su kitais lietuviais? Kokia jūsų nuomonė apie savo tautiečius Norvegijoje?
– Yra visokių. Sakyčiau, jog pusė išlieka paprasti, o kiti tik užsidirba ir prasideda jų nesibaigiantis puikavimasis. Yra net susiskirstymas, kas daugiau uždirba, kokia mašina važinėja, kokiame name gyvena. Dėl to atsiranda problemos ir darželiuose, todėl, kad lietuviai labai išlepina vaiką, jam leidžia namuose viską, o jiems atėjus į darželį, auklėtojos nebesusitvarko, reikia asmeninio asistento jiems suvaldyti. Nėra jokio auklėjimo, ribų nustatymo. Dabar Norvegijoje priėmė įstatymą, jog, norint vaiką palikti su aukle, reikia jį išmokyti norvegų kalbos, kad atėjęs į mokyklą jis kalbėtų norvegiškai. Kitu atveju vaikas privalo nuo 3 metų lankyti darželį, kad pasiruoštų ir išmoktų kalbą. Užsieniečių vaikai dėl to į darželius priimami pirmenybės tvarka.
– Kokius didžiausius skirtumus pastebėjote tarp lietuvių ir norvegų?
– Atvykus, mane nustebino norvegų nuoširdumas. Jei pasiklausi kelio ar pamatys, kad kažko nesupratai, – paims už rankos ir nuves, parodys.
Ne kartą esu mačiusi, kaip neįgaliam žmogui, atvažiavus į parduotuvę, pardavėja padeda susikrauti ir nunešti prekes iki automobilio. Dar labai didelis skirtumas, jog čia nėra tokio ryškaus skirstymo tarp direktoriaus ir darbininko. Jie labai vertina savo darbininkus, visuomet pabrėžia, jog mes uždirbame jiems pinigus.
Dabar dirbu tarp naftos magnatų, bet vis tiek visi tokie šilti, paprasti, supratingi, nesusireikšminę žmonės. Taip pat jaučiama laisvė. Kaip aš noriu, taip rengiuosi. Mokykloje niekas nepasityčios, ar tavo striukė nauja, ar trečius metus ta pati. Dirbau mokytoja ir galiu lengvai palyginti, kaip pasipuošusios Lietuvoje mokytojos eidavo į darbą,ir kaip paprastai jos rengiasi eidamos į pamokas Norvegijoje. Kartą pasidomėjus, man atsakė, jog einame dirbti su vaikais – tai kaip galime išsipuošti?
– Ar bendraujate su kitais Norvegijos lietuviais? Galbūt vaikštote į bendruomenės susitikimus?
– Nebendraujame turbūt dėl to, jog esame didelė šeima, be to, po patirtos avarijos man sunku kažkur išvažiuoti. Iš tiesų stebiu ir matau, jog yra didžiulės lietuvių grupės, kurios ganėtinai stipriai veikia. Stavangeryje yra ir mamyčių klubai, kur jos bendrauja ir augina vaikučius, taip pat darbinės grupės, kuriose dalinasi informacija apie darbą su tik atvažiavusiais, yra lietuvių mokyklėlė, lietuviška kavinė, dvi lietuviškos parduotuvės.
Lietuviai nemoka rūpintis vaikais?
– Dažnai sakoma, jog Norvegijoje sunku susirasti veiklos. Ką veikdavote su vaikais laisvalaikiu?
– Kiekvieną savaitgalį kažką veikdavome. Esame daugiau gamtos žmonės, tad kiekvieną savaitgalį organizuodavome išvykas prie jūros, žvejybą, naktinius žygius, kopinėjimą po kalnus, slidinėjimą. Iš tų slėnių net vaikus sunku „parvaryti“ namo, ramybė tokia užburianti. Norvegijoje įprasta paaugliams dirbti nuo šešiolikos metų. Dauguma po mokyklos jau susiranda savo papildomą darbą vakarais ar savaitgaliais. Dažniausiai vaikai dirba parduotuvėse, degalinėse, restoranuose. Dėl to laisva diena, kai galiu pailsėti ir pabūti su šeima, – labai svarbi.
– Į Norvegiją atvažiavote su šešiais vaikais, ar neišsigandote dėl jų saugumo kilus skandalams su „Barnevernet“?
– Iš tiesų, labai daug šeimų su vaikais po prasidėjusių skandalų išvažiavo atgal į Lietuvą.
Aš sakau, jog iš manęs turėtų pirmiausiai atimti vaikus, nes jau penkerius metus juos auginu viena. Jei būtų norėję – tikrai būtų radę pažeidimų, tiesiog aš visada domėjausi įstatymais, ėjau į mokyklas, kalbėjausi su mokytojais. Lietuviai pripratę užversti nosis ir nekreipti dėmesio į tai, ką jiems sako vaikų pedagogai, be to, jie nesupranta, kad vaiko iki dvylikos metų negalima palikti vieno. Vaikais turi rūpintis visą parą.
Taip pat lietuviai dažnai užmiršta, kad vaiko akivaizdoje draudžiama vartoti alkoholį, jog kiekvieną savaitgalį turi suorganizuoti pramogą su šeima, išvyką į kalnus, prie ežero ar popietę žaidžiant boulingą. Sueina vaikai pirmadienį į mokyklą ir pasakoja, ką jie savaitgalį veikė su šeima. Vieni prisimena, kaip ėjo į kalnus, o kiti, kaip tėveliai gėrė su draugais. Jeigu tai pasidaro taisyklė, mokytojai susirūpina ir praneša „Barnevernet“, kurie patikrina, kaip tu rūpiniesi savo vaiku. Pasitaiko atvejų, kai patys vaikai paskambina į „Barnevernet“ ir pasiskundžia, jog nemato savo tėvų, nes jie nuolat dirba. Tikrai nėra taip, jog tarnyba atvažiuoja nepranešusi, pasiima vaiką ir išsiveža. Visada pirma ateina laiškas, įspėjimas, tuomet paskambina, prašo atvykti pasikalbėti. Tik jeigu į visus jų signalus nereaguosi, nespręsi problemos – grįžęs namo vaiko gali ir neberasti.
Nerakindavo nei namų, nei automobilio
– Ar pastebėjote, jog per šį dešimtmetį Norvegijoje emigrantų labai padaugėjo?
– Norvegai protingi žmonės, jie negali uždrausti emigrantams atvykti, bet vietoje to suvaržė įstatymus. Paskutiniuosius rinkimus laimėjo prieš emigrantus pasisakanti valdžia. Jeigu aš, atvažiavusi, iškart gavau darbo kontraktą ir ilgalaikį leidimą gyventi šalyje, dabar šimto procentų kontraktą gauti sunku, o su 50 procentų kontraktu negali gauti normalaus leidimo čia gyventi. Tokiu atveju „SKAT“ mokesčių agentūrai turi mokėti labai didelius mokesčius, kuriuos atidavus, – nelabai apsimoka dirbti. Politika taip sutvarkyta, jog įsitvirtinti dabar žymiai sunkiau.
– Ar padaugėjus imigrantų kažkaip pasikeitė vietinių įpročiai ir požiūris į kitataučius?
– Labai. Prieš dešimt metų mes nerakindavome namų durų, o atvažiavę prie parduotuvės, palikdavome raktelius spynelėje ir atrakintą mašiną. Niekas nesugalvodavo, jog reikia išsiimti raktelius iš mašinos. Tuo tarpu dabar jau baisu palikti.
Spaudoje dėl nusikaltimų labai dažnai linksniuojami lietuviai. Praėjusią savaitę du lietuviai stipriai sužalojo vyrą, o kitas visiškai girtas vairavo sunkvežimį darbo metu. Norvegai užauginti kitaip, tad jie nesupranta, kaip galima apgaudinėti, vogti ar kenkti kitam. Eini į darbą, užsidirbi ir turi pastovias pajamas. Lietuvoje augome nepritekliuje, galbūt dėl to žmonės nori turėti daugiau, nei iš tiesų gali, nėra jokių stabdžių ar ribų.
Apsilankę pas turtingus norvegus, nepamatysite tokios prabangos, kokios nori lietuviai. Jie savo finansus investuoja nebent į mašinas arba keliones.
Jei išgalėčiau auginti vaikus – niekur nevažiuočiau
– Ar dar kartais pagalvojate, jog kada norėtumėte sugrįžti į Lietuvą?
– Oi, ne… Kai atsiranda reikalų ir žinau, jog reikės skristi į Lietuvą, prieš mėnesį jau pradeda darytis neramu. Mano mama gyvena Lietuvoje, nepasiliko pas mane, nors, kuomet mirė mano tėvelis, o aš išsiskyriau su vyru – ji pusę metų gyveno su manimi Norvegijoje, padėjo auginti vaikus, tvarkytis buityje. Jai labai patiko jūra, kalnai, tai, kad kiekvieną dieną gali eiti pasivaikščioti. Bet visas amžius, nugyventas Lietuvoje, draugės ten – jai labai trūko bendravimo ir savų namų. Neįkalbėjau jos pasilikti.
– Ar jaučiatės patriote? O gal niekada tokia savęs nelaikėte?
– Kai gyvenau Lietuvoje, aš tikrai buvau patriotė, bet kai atvažiavau į Norvegiją, pamačiau, kad mūsų valstybė visiškai nesirūpina savo žmogumi.
Kol nebuvau išvykusi, man viskas buvo gerai, aš gyniau savo tėvynę, mylėjau ją, tačiau, pagyvenus dešimtmetį, pajutau didžiulį skirtumą kaip Norvegijoje branginamas darbo žmogus, kaip jis gerbiamas ir palaikomas.
Mano vyresnieji sūnus jau yra norvegai, turintys Norvegijos pilietybę, aš taip pat tvarkausi dokumentus. Pagal įstatymą, tam, jog gautum norvegišką pasą, turi čia išgyventi šešerius metus, tačiau norima šį tarpsnį prailginti iki penkiolikos metų.
– Lietuvoje gyvenantys lietuviai dažnai mėgsta sakyti, jog, išvažiavę į turtingesnę šalį, emigrantai pasirinko „lengvesnį kelią“. Ar jiems pritartumėte?
– Tikrai ne. Mane taip pat dažnai dėl to puola, vadina išdavike. Bet jei Lietuvos valstybė suteiktų galimybę auginti vaikus ir užtektų pajamų pragyventi iš savo darbo – juk niekas nevažiuotų. Dabar su manimi dar auga trys vaikai ir aš galiu pilnai jais pasirūpinti, išleisti į mokslus, juos užauginti. Dar galime sau leisti į metus kartą išvažiuoti atostogų. Į rankas aš gaunu 20 tūkst. kronų (apie 2066 eurų – DELFI), prisideda alimentai, daugiavaikės šeimos pensija, tad gaunasi beveik 30 tūkst. kronų (apie 3100 eurų – DELFI). Kiekvieną pavasarį iš valstybės dar gauname 50 tūkst. (5165 eurų – DELFI) kronų išmoką atostogoms. Dirbant Lietuvoje, ant duonos gal ir būtų užtekę, bet esu tikra, kad iš mokytojos algos nebūčiau sugebėjusi viena jų užauginti ir išleisti į gyvenimą.