Tiesą sakant, norint galima būtų viena koja atsistoti dar ant kelio, o kita – jau ant smėlio. Viena – mieste, kita – dykumoje. Dviejuose skirtinguose pasauliuose, nors dykumų civilizacija mums atvažiavus tarsi mėgina skverbtis į urbanistiškąją – lengvos smėlio audros pavidalu.

„Fotografuokite ir filmuokite atsargiai, ypač jei pamatysite moterį“, – įspėja mus lydintis omanietis ir paaiškina: „Žmonės čia kur kas konservatyvesni negu miestuose“. Po to priduria, kad nenustebtų, jei turistų elgesiu pasipiktinęs moters vyras arba tėvas išsitrauktų šautuvą ir pavymui paleistų vieną kitą šūvį. Kad tradicijos čia gerokai griežtesnės negu miestuose, iliustruoja ir tai, kad dykumose gyvenančių beduinų moterys slepia dalį savo veidų po juodomis kaukėmis. Miestuose pamatyti omanietę moterį pridengtu veidu – retenybė.

Beduinai, kurių vardas kildinamas iš arabiško žodžio, reiškiančio dykumų gyventoją, istoriškai buvo klajokliai gyvulių augintojai, įsikurdavę arčiau oazių, o dabar savo namus įsirengia šalia miestų ir miestelių. Tebeklajoja reta šeima, tačiau dauguma jų laiko gyvulių bandas. Kupranugarių augintojai beduinų hierarchijoje yra aukščiausias rangas, o avis ir ožkas prižiūrinčių žmonių „reitingas“ žemesnis.

Kupranugariai auginami ne vien dėl mėsos ir pieno. Prestižines lenktynes laimėjęs kupranugaris gali kainuoti milijoną eurų ir daugiau. Dėl to sportinių kupranugarių auginimas ir treniravimas – nemenkas verslas ir Omane, ir aplinkinėse šalyse. Solidžiausi šios srities verslininkai turi iki tūkstančio kupranugarių bandas. Gyvulių priežiūra ypatinga: jie gauna itin vertingo pašaro, reguliariai mankštinasi, kergiami tik su kitais lenktyniniais kupranugariais.

Tačiau tai sužinome tik iš mūsų palydovo lūpų, nes prašytis į svečius pas dykumos gyventojus net mintis nekyla.

Prieš braunantis į dykumą – be abejo, visureigiu – būtina užsukti į degalinę arba servisą ir maždaug perpus sumažinti oro slėgį padangose. Automobilis bus paklusnesnis ir ne taip klimps į smėlį. Į dykumą įvažiuojame netoli – tik kelis kilometrus, nes pakeliui iš sostinės užgaišome spūstyje ir saulė jau arti laidos. Reikia dar suspėti užsikabaroti ant artimiausios kopos. Praeina kokia valanda, saulėlydis užfiksuotas, bet kelis šimtus kadrų padaręs Tomas ne visai patenkintas.

„Reikėtų likti šiame mieste ir dar kartą atvažiuoti į dykumą prieš saulei tekant. Va tuomet smėlynai atrodys išties fantastiškai“, – sako jis. Sacharoje, Atakamoje ir dar keliose dykumose buvusio kolegos planas griauna manąjį – paskutinį kelionės vakarą norėjau nukeliauti Maskate naktį į pajūrį, – tačiau nuginkluoja vienintelis jo klausimas: „Kada pasitikai saulę dykumoje?“

Niekada. Po to ir jam, ir visoms aukštesnėms jėgoms galėjau tik padėkoti už tokį posūkį. Vargu ar naktinis pajūris būtų bent iš tolo prilygęs toms trims valandoms, kurias praleidome bundančioje dykumoje.

Vietiniame viešbutėlyje pasnūduriavę kelias valandas, apie ketvirtą ryto mes vėl smėlynuose. Dar visiškai tamsu ir atsisėdus ant smėlio pažeme dvelkia vėsa – netikėtas potyris, kurį norėtųsi ištęsti kaip galima ilgiau, nes diena neišvengiamai vėl bus skrudinančiai karšta.

Brėkšta ir aušta labai greitai. Kupranugarių apybraižos, tik apytikrės tamsoje, po kelių minučių virsta apčiuopiamais siluetais. Į kairę ir dešinę nuo mūsų, už kokio puskilometrio, dviejų beduinų šeimų ūkiai: tvoromis apjuosti namukai žmonėms ir pašiūrės gyvuliams, iš kurių retkarčiais ataidi gaidžio labasrytas.

Dar po kokių dvidešimties minučių jau visiškai šviesu, ir ropščiamės į kopas. Greitai suprantu, ką turėjo galvoje likti raginęs Tomas. Kylant saulei per kopas lėtai lėtai slenka šešėliai. Smėlis toks lygus, o kopos tokių tobulų formų, kad net vaikštinėti nesinori – sugadinsi tai, ką suformavo vėjas. Įsaulėje smėlis akinančiai spindi, o pavėsinė kopų pusė – sodrios senoviškų plytų spalvos.

Pakanka perlipti didesnės kopos keterą ir lieki vienut vienutėlis. Nebėra nei beduinų trobesių, nei mus atvežusio automobilio, nei kolegų, nei menkiausio gyvūnėlio. Nieko. Tik tu, dykuma, saulė ir nuostabi ramybės būsena.

Tačiau bet koks užsimiršimas ir įsivaizdavimas, kad gali tai, ko, kaip dažniausiai paaiškėja, negali, kartais baigiasi labai liūdnai. Vietiniai tuoj pat pripasakos istorijų apie turistus, kurie pateko į bėdą dėl to, kad nepaisė esminių taisyklių. Viena iš jų: nelįsk giliai į dykumą, jei kartu nevažiuoja dar bent vienas automobilis.

Smėlis čia – panašiai kaip sniegas Lietuvoje pavasarį: naktį gali būti kietas ir tvirtas, o rytą, žiūrėk, nei iš šio nei iš to praskydo. Nežinodamas pasuksi ne ton pusėn vairą – ir stop, nesvarbu, kad penki litrai ir visi keturi varomi. Giliau dykumoje ir mobilusis nepadės. Buvo žuvusių, buvo tokių, kuriuos leisgyvius malūnsparniu pargabeno.

Iškylas į dykumą visureigiais organizuoja ne viena Omano turizmo bendrovė. Galima rinktis: nakvoti dykumoje įrengtuose nameliuose, kurie komfortu primena viešbutį, arba tiesiog po žvaigždėmis.

„Neeilinis potyris“, – sako visai paprastą variantą pasirinkusi Omano Sultonato garbės konsulė Lietuvoje Boleta Senkienė, dykumoje sutikusi 2015-uosius.

Dieną visureigiai ropoja kopomis. Klimpsta, būna, kad ir apvirsta. Porcija adrenalino – privalomas išvykos į dykumą elementas. Galima ir taip: tu sėdi už vairo užrištomis akimis ir turi užvažiuoti ant kopos vien klausydamas šalia esančio patyrusio instruktoriaus nurodymų. Įklimpti smėlyje vis tiek tenka, ir ne po kartą, tačiau kartu važiuoja dar gal dešimt visureigių – kolegos padės išsikapstyti.

„Man pasirodė, kad įklimpti – vienas smagiausių įvykių. Šiek tiek jaudulio, bet jokio streso, nes esi absoliučiai tikras, kad bendrakeleiviai tave išgelbės“, – prisimena B. Senkienė.

Pasak jos, kiekvienas išvykos dalyvis jaučiasi tarsi privilegijuotas asmuo, nes kelionės organizatoriai puikiai išmano savo darbą, o kadangi patirtis kaupta ilgus metus, į dykumą atgabenama viskas, ko gali prireikti – nuo palapinių ir antklodžių iki maisto ir gėrimų. Šalto alaus?

Taip, ir net ko nors stipriau. Nors Omane, kaip ir kitose islamo valstybėse, alkoholis musulmonams yra tabu, atvykėliams draudimai netaikomi.

Beje, apie alkoholį. Omanas šiuo požiūriu yra gana liberali šalis, ypač jei lyginsime su kaimynine Saudo Arabija, kur bet kokie alkoholiniai gėrimai oficialiai yra visiškai uždrausti (tačiau klesti juodoji rinka, o nemažai atvykėlių gaminasi naminį alų arba vyną). Jei nesi musulmonas, į Omaną galėsi visiškai legaliai įvežti 24 skardines alaus arba 2 litrus alkoholinių gėrimų. Be to, alkoholis parduodamas didelių viešbučių baruose. Taip pat yra – nedaug, bet yra – specializuotų alkoholio parduotuvių.

Tik viena smulkmena: jose negausi nė lašo, jei pardavėjui nepateiksi pirkėjo licencijos. Tai – specialus policijos išduodamas pažymėjimas, tarsi koks alkoholio gerbėjo pasas, galiojantis metus arba dvejus. Turistai į jį apskritai negali pretenduoti, o jei atvažiavai į Omaną dirbti, policijai reikės pateikti prašymą, pridėti darbo pažymėjimą, dvi nuotraukas ir – dėmesio! – darbdavio raštą, kuriame jis deklaruos, kad neturi nieko prieš tamstos planus pirktis skysčių, kuriuos gerti musulmonams draudžia Koranas.

Tai dar ne viskas. Net turėdamas šį „pasą“ negalėsi alkoholiui išleisti daugiau kaip 10 proc. atlyginimo. Limitas nustatomas kiekvienam individualiai, pagal darbo pažymėjime įrašytą oficialią algą.

Tačiau grįžkime į dykumą.

Pasak B. Senkienės, standartinė išvyka į smėlynus trunka tris dienas, todėl nakvoti palapinėse tenka dvi naktis. Temstant kuriamas laužas, keliauninkai sėdasi aplink, klausosi gyvos muzikos, bendrauja.

„Jokių telefonų, jokio interneto, todėl esi tiesiog priverstas ir pats „išsijungti“. Sakyčiau, tuo metu iš dalies išsijungia ir tradicinis mastymas,“ – sako B. Senkienė. „Įdomus jausmas, nes suvoki, kad civilizacija liko kažkur toli“.

Kartu su ja grupėje buvo maždaug trys dešimtys turistų, tačiau kartais sudaromos ir dar didesnės grupės – tai priklauso nuo užsakovų. Daug turistų atvyksta iš Vokietijos ir kai kurių kitų Europos šalių.

„Tai žmonės, kurie mėgsta ne visai tradicines pramogas. Ramūs, kultūringi. Nepamatysi girtaujančių, triukšmaujančių“, – pastebėjo pašnekovė.

Kartu su grupe keliauja keli papildomi automobiliai. Juose – virtuvė, virėjai ir nedidelis maisto produktų sandėlis. „Iš ryto pramerki akis, o pusryčiai jau laukia tavęs“, – pasakojo B. Senkienė.

Pasak jos, meniu labai įvairus, todėl prie stalo puikiausiai jaučiasi ir vegetarai, ir žmonės, be mėsos neįsivaizduojantys nė dienos. Jų laukia ypatingas kulinarinis potyris: susitarus virėjai gali pagaminti ypatingą patiekalą – žemėje keptą ėriuką.

Įsivaizduodamas tą ėriuką suprantu, kad Omane dar liko tiek nepamatyta, nepajusta ir neišragauta, kad labai norėsis grįžti. Jei pavyks – parašysiu.

Tai – paskutinioji pasakojimo apie Omaną dalis.

Pirmoji dalis – čia, antroji – čia, trečioji – čia, ketvirtoji – čia, penktoji – čia.