Iš sostinės Maskato į Nizvos miestą pustušte autostrada riedėjome maždaug pusantros valandos. Likus maždaug 10–15 kilometrų iki tikslo vis dažniau aplenkdavome automobilius, specialiuose garduose arba priekabose gabenančius gyvulius: ožkas, avis ir jautukus. „Visi ten pat, į turgų“, – paaiškino mūsų gidas.
Nizvos centras. Keli šimtai pardavėjų ir pirkėjų pasirodė kur kas ramesni už gyvulius, kurių bliovimas, mekenimas ir būbavimas sudarė kiek neįprastą, bet, sakyčiau, jaukų foną. Daugumai jų tą dieną buvo lemta apeiti bent vieną ratą pačiame prekyvietės centre.
Ten, atvirame ore, tik po stogu, savininkai neskubiai ratu veda gyvulį, o aplink susėdę ir sustoję pirkėjai siūlo kainas. Kai pardavėjas išgirsta jį tenkinančią sumą, gyvulys atidžiai apžiūrimas ir, jei paaiškėja, kad gyvoji prekė sveika, pinigai atsiduria pardavėjo, o pasaitėlis iš paprasto virvagalio – pirkėjo rankose.
„O, jei pamatytumėte kaip čia viskas atrodo prieš šventes!..“ – sako mus lydintis omanietis, tarsi veiksmo, judesio ir garsų aplink būtų per maža.
Šis aukcioną primenantis turgus garsėja visoje apylinkėje, o gausiausias jis būna prieš musulmonų Aukojimo šventę. Jos metu prisimenamas Abraomas, kuris dievo liepimu buvo pasiryžęs nužudyti vienintelį savo sūnų, tačiau galiausiai paaukojo aviną.
Sekant tradicija, šventės metu musulmonų šeimose pjaunamas ėriukas arba kitas gyvulys, o didžioji dalis jo mėsos išdalinama giminėms ir vargšams.
Turgaus dieną retas prekeivis atvažiuoja vienas: gyvuliai tarsi jaučia, kad šiandien atiteks kitam šeimininkui, tad daugumą jų į turgų ir iš jo tenka vilkte vilkti. Pakeliui kiekvienas stengiasi gamtos jam dovanotu balsu pasiskųsti: „Gelbėkit, žmonės!..“ Tačiau žmonės – dažniausiai tėvai su jaunesnio mokyklinio amžiaus sūnumis – žino bent kelias paprastutes paslaptis kaip mekenantį ir visomis išgalėmis besipriešinantį padarą priversti žingsniuoti reikiama kryptimi: tereikia, pavyzdžiui, peštelėti vilną ties pasturgaliu.
Kadangi gyvuliai daugiausia jauni, su jais susitvarkoma be vargo. Lengviausia „susitarti“ su visai mažučiais avinėliais arba ožiukais: po viena pažastimi – vienas, po kita – kitas, ir pirmyn. Jei taip jauniklius neša baltai apsirėdęs kokių šešerių berniukas – nefotografuoti tiesiog neįmanoma.
Moterų čia tik viena kita, visos vilki juodai ir veidus slepia po juodomis kaukėmis. Tai dykumų gyventojos beduinės, papročiai ten labai konservatyvūs, paaiškina mus lydintis omanietis.
O turgaus lankytojai vyrai vilki tradicinius baltus ir beveik žemę siekiančius rūbus – dišdašas. Daugumos galvas dengia kumos – torčiuko formos įmantriai siuvinėtos kepuraitės. Tai ženklas, kad turgus, kaip ir derėtų tikėtis, laikomas įprastu kasdienio gyvenimo reiškiniu.
Eidami į oficialesnę vietą, pavyzdžiui, į valdžios įstaigą, omaniečiai ant galvos susisuktų masarą – turbaną iš Kašmyro vilnos.
Mūsų trijulės džinsai ir kur kas šviesesnė odos spalva akivaizdžiai rodo, kad esame svečiai, o be perstojo filmuojanti ir fotografuojanti aparatūra patikslina: svečiai, kuriuos visa tai, kas vyksta aplink, labai sudomino.
Mes patys beveik niekam neįdomūs. Dažnas prekeivis miegojo tik kelias valandas ir į turgų važiavo gal porą šimtų kilometrų, tad jo žvilgsnis nukreiptas į apskritąjį „podiumą“, kur sandoriai sudaromi kas kelias minutes. Pažioplinėti gyvulių turgun ateina tik vienas kitas turistas ir būrelis vietinių vaikų.
Tūlas prekeivis pasakytų: nėra čia ko tuščiai spoksoti. Gegužės viduryje jau apie dešimtą ryto tampa ne juokais karšta. Be to, prekybą reikia baigti iki vidurdienio maldos. Penktadienį ji ypatinga – su imamo pamokslu. Tai ilgiausios ir svarbiausios musulmonų pamaldos eilinę savaitę. Gyvulių pirkėjai ir pardavėjai išsiskirsto gerokai iki joms prasidedant.
Vos už kelių šimtų metrų – kiti Nizvos turgaus plotai: čia prekiaujama daržovėmis ir vaisiais, molio indais ir naminėmis vištomis, riešutais ir prieskoniais, turistiniais niekučiais ir kilimais. Ir tikrų tikriausiais šautuvais – naudotais ir visai naujais. Tai absoliučiai legalu.
„Galėčiau ir aš nusipirkti, be jokių leidimų?“ – klausiu mus lydinčio omaniečio praeidamas gal šeštą ginklus siūlančią vietą.
„Taip, – atsako. – Tik nežinau ar galėtum išvežti iš šalies.“
Kam omaniečiams šautuvai? Kai kurie, ypač gyvenantys atokiose vietovėse, perka savigynai – dėl visa ko. Bene daugiausia – medžioklei. Tačiau yra ir tokių, kurie šautuvą įsigyja artėjant didelei šventei. Omano provincijoje jei per vestuves niekas nepašaudo (į orą, be abejo), gali kilti klausimų, ar šventė tikrai įvyko.
Nizvos turguje rasite ir kitokių ginklų – trumpų lenktų durklų, vadinamų chandžarais. Nors tai tikrų tikriausi šaltieji ginklai, jie ne tik nedraudžiami, bet itin vertinami. Chandžaras – vienas iš Omano simbolių, jis yra šios šalies herbo dalis.
Tai – išskirtinis ir dažniausiai prabangus vyro aksesuaras, nešiojamas ant juosmens. Anksčiau tokius durklus vyrai su savimi turėdavo kasdien, o šiais laikais omanietis juosiasi chandžarą ypatingomis progomis, pavyzdžiui, eidamas į gero draugo gimtadienį.
Nizvoje teko stebėti, kaip du pagyvenę vyrai aptarinėjo sidabro raižiniais spindintį chandžarą. Po to, kai vienas iš jų sumokėjo pinigus, supratau, kad tai buvo pardavėjo ir pirkėjo derybos. Toks durklas vidutiniškai kainuoja apie 200 eurų. Sidabru puošiamos ne tik jo makštys, bet ir diržas.
Turtingesnieji gali leisti sau prašmatnesnius metalus ir brangakmenių inkrustacijas, tuomet chandžaras gali kainuoti kaip labai neprastas automobilis. Turistams skirti 15–20 eurų kainuojantys sumažinti durklai – taip pat iš sidabro, bet... man pasirodė kažkokie netikri. Lyg Lietuvoje pirktum slyvos dydžio cepeliną.
Beje, apie sidabrą. Pirmą kartą gyvenime vienoje vietoje mačiau tieeeeek sidabrinių papuošalų. Vidutinės statinės dydžio dėžė su kaupu: sidabriniai žiedukai, auskariukai, sagutės, apyrankės, smeigtukai ir visa kita, ko gali įsigeisti pakankamai laki vaizduotė. Nebrangu – po kelis eurus už vienetą.
Jei jau atkakote iki Nizvos, turguje būtinai paragaukite omanietiškos chalvos. Nieko panašaus į tai, kas vadinama chalva Lietuvoje.
Įsivaizduokite tamsų, tirštą kiek drebučius primenantį medų su riešutais. Jis tąsus, todėl gnybdami iš didelio indo nebijokite prilaikyti savąjį gabalėlį pirštu. (Šiuose kraštuose savaime suprantama, kad prieš ragaudami jūs dorai nusimazgojote rankas.)
Omanietiška chalva gaminama iš rausvojo ir baltojo cukraus, kiaušinių ir miltų. Ši masė didžiuliame katile kaitinama virš atviros ugnies, o kai išgaruoja dalis vandens, dedama kardamono, šafrano, migdolų arba kitokių riešutų. Galiausiai į skanėstą pilama šviežio omanietiško rožių vandens. Be abejo, kiek meistrų, tiek variacijų, tačiau būnant šioje šalyje nepaskanauti omanietiškos chalvos – tai panašiai tas pat, kas grįžti iš Palangos nesudorojus rūkyto karšio.
Artėja pusiaudienis. Nizvos turgus akivaizdžiai tuštėja: netrukus prasidės penktadienio pamaldos. Eidamas pro senovinius vartus staiga prisimenu ne kartą televizoriaus ekrane matytus vaizdus ir pasakojimus apie kitas Rytų šalis, turistų kur kas labiau „nuvažinėtas“. Ten kiekvienas turgaus pardavėjas kažką įkyriai siūlys, pirš ir bruks, o neduokdie sustojęs pakelsi į jį akis – užkalbės smegenis beregint.
Čia nieko panašaus. Nizvos turgus kvapnus ir spalvingas, kaip ir tikėtumeisi šiose platumose. Tačiau nė vienas pardavėjas už rankų nestvarstė, pavymui nešūkavo ir „spešial prais fo ju“ nekartojo. Net pakėlus akis į sudominusį daiktą. Net jį palietus.
Net įėjus į parduotuvėlę ir klausiant, kiek jis kainuoja. Šeimininkas viską kuo kruopščiausiai paaiškins ir nesijaus nuskriaustas, jei galiausiai išeisi nieko nepirkęs.
Omano gyventojai neišlepinti turistų. Jiems atvykėlis – dažniausiai toks pats pirkėjas kaip ir eilinis omanietis. Na taip, išimčių tikriausiai pasitaiko. Bet, esu įsitikinęs, tikrai ne tokių apie kokias pasakojo Maroke kelis kartus buvęs bendrakeleivis: ten turguje prekeivis mėgino jam „įsukti“ bananų po 20 eurų už kilogramą.
Net Omano sostinėje Maskate, garsiajame Matros turguje (Mutrah Souq), kurį kasdien apšniukštinėja tūkstančiai turistų, jokių „pagedimo“ požymių nepastebėjau. Net kai fotografavausi vienoje iš parduotuvėlių rankoje laikydamas maždaug kilogramą sveriantį gintaro gabalą su įspūdingu inkliuzų paveikslu viduje.
Reikia pasakyti, kad Maskate yra ir dar vienas įspūdingas turgus – žuvies prekyvietė šalia uosto. Kai ore plius 40, o ant prekystalių kelios tonos žuvies, kvapas neišvengiamai specifinis. Atmosfera – darbinė: žuvys pilamos į krepšius, dėliojamos ant prekystalių, o didelės pat dorojamos.
Rykliena – viena populiariausių prekių. Sako, jos skonis panašus į viščiuko. Man pasirodė, kad šiame turguje neįmantrios kasdienybės dinamikos nė kiek ne mažiau negu gyvulių prekyvietėje Nizvoje.
(Skaitantiems tarp eilučių: jei į Nizvą nuvažiuoti neturite laiko, į Maskato žuvies turgų užsukite būtinai.) Stebėdamas kaip įgudusios rankos per kokias penkias minutes nuskuta, išdoroja ir į kepsnius sukapoja gal dešimtkilograminį rykliuką, nejučia pagalvojau: o juk tų rankų savininkas toks pat profesionalas kaip kokios nors hi-tech laboratorijos inžinierius. Tiesiog veiklos sritis kita.
Pajūryje (šalies kranto linija driekiasi šiek tiek daugiau negu 2000 kilometrų) tebėra daugybė kaimų ir miestelių, kur žvejyba – kasdienis tūkstančių žmonių darbas. Jei jų valtys būtų medinės, o ne iš plastiko, ir tinklai rankomis megzti, o ne fabrikiniai, būtų galima drąsiai tvirtinti, kad čia viskas išliko taip, kaip buvo prieš kelis amžius. Kadangi valtys nedidukės (6–8 metrų ilgio), žvejai toli nuo kranto neplaukia, o užmetant ir ištraukiant tinklus vienintelė įranga – įgudusios jų pačių rankos.
Laimikis parduodamas artimiausiame turguje – štai toks nesudėtingas verslo modelis.
Artėjant pusiaudieniui Maskato žuvų turgus ištuštėja. Musulmonams laikas maldai, o ir karštis ima lenkti prie žemės.
Smagiai nuteikia žinojimas, kad desertui dar liko dykuma. Saulėlydis smėlynuose. O kadangi šiek tiek pavėlavome atvažiuoti, paaiškėjo, kad ir saulėtekis. Vienas įsimintiniausių saulėtekių mano gyvenime.
Apie jį ir Omano dykumą – šeštajame, paskutiniajame, tekste.