Šiais laikais gal tik kelionė į kosmosą gerokai pasaulio mačiusiam žmogui pasirodys verta dėmesio. O man pasirodė, kad verta parašyti apie šalį, kuri vos per savaitę tapo savotiškai artima. Tiek, kad galvoje net apsisukdavo mintis: „O ką, jei reikėtų čia gyventi?“
Turiu prisipažinti: Omano šarmas manyje pradėjo skleistis ne iš karto. Iš dalies – jau grįžus namo. Lyg pamažu pajustum visą skonį ir aromatą gardėsio, kurį suvalgei prieš kelias dienas.
Paskaitykite, jei netingite.
xxx
Oro uosto durys atsidaro ir – uuach! – plius trisdešimt septyni vienuoliktą vakaro tiesiai į veidą ir tu jau panėrei į tą karštį, kuris tarsi šiek tiek klampus ir iš neįpratimo vos vos užima kvapą – panašiai kaip pirmą kartą pravėrus pirties duris. „O kaip rytoj?“ – klausiu. „Bus virš keturiasdešimt“, – atsako mus pasitikusi omanietė.
Bet trečią dieną į temperatūrą jau menkai tekreipi dėmesį, net ima atrodyti, kad prie jos įpratai, tik, žinoma, pabėgėti ir net sparčiau paėjėti nekyla noras, o ir apskritai instinktai ragina nuo saulės slėptis, ir tuomet supranti koks puikus išradimas yra tradiciniai beveik visų omaniečių nešiojami žemę siekiantys rūbai ilgomis rankovėmis – dažniausiai balti vyrams ir visuomet juodi moterims.
Reikia iš karto pasakyti: pamirškite tuos atvaizdus, kuriuose moterų matosi nebent pirštų galiukai, ir tuos pasakojimus, kuriuose moterys yra beveik vergės ir joms negalima nei į miestą vienoms išeiti, nei automobilio vairuoti. Omanas – įvairiausiais aspektais moderni arabų pasaulio valstybė, į kurią turistams net alkoholio oficialiai leidžiama įsivežti – už tai kaimyninėje Saudo Arabijoje garantuotai sėstum į kalėjimą.
Pirmasis rytas, maždaug keturios. Mane pažadina virš dar tylios sostinės Maskato vinguriuojanti muedzino giesmė – nepaprasto grožio melodija, kviečianti musulmonus į pirmąją iš penkių dienos maldų. Vėliau girdėjau ir daugiau muedzinų, bet nė vieno jų giesmė neatrodė tokia tobula. Muzikalumo dovana ne kiekvienas solistas gali pasigirti, o čia – eilinis mečetės tarnautojas...
Pro langą – balkšvai smėliškas miesto centras. Beveik visi pastatai Maskate – iš kalkakmenio arba panašių medžiagų, spindėte spindi saulėje. Nė vieno dangoraižio. Aukščiausias pastatas Omane – trylikos aukštų gyvenamasis namas, jei neskaičiuosime mečečių ir jų minaretų.
Didžioji dauguma – kelių aukštų statiniai, dažną kartą dekoruoti stilizuotais arabiškais ornamentais. Dangoraižių ir įvairiausių su jais susijusių rekordų mėgėjams čia nėra ką veikti. Tačiau man patiko Omano sprendimas nekelti į padebesius stiklo ir metalo konstrukcijų: ir sostinė, ir kiti mūsų aplankyti miestai atrodo jaukūs ir neslegia.
Apie Omaną kartais sakoma: turistų nesugadintas kraštas. Jei traktuosime labai formaliai, jis nesugadintas lygiai tiek, kiek Lietuva, nes abi šalys lankytojų iš užsienio sulaukia labai panašiai – daugiau kaip po du milijonus per metus.
Važiuosite į arabišką kraštą ir, jei tai kelia bent kiek aliuzijų su sprogimais, karo veiksmais ir mirtininkais, nusiraminkite: nieko panašaus Omane nėra nė iš tolo. Šalis rimtai rūpinasi savo saugumu, tačiau yra sąmoningai pasirinkusi neutralumo politiką ir vengia bet kokio pobūdžio iniciatyvų, pagrįstų karine jėga.
Net dabar, kai kaimyninės Saudo Arabijos suformuota koalicija mėgina bombomis sutramdyti kitą kaimyną – Jemeną, Omanas laikosi nuošalyje.
Jei nesate karščio gerbėjas, skristi į Omaną geriausia žiemą – tuomet čia kaip pas mus puikiausią vidurvasarį.
Vasarą gali būti per karšta: dieną 40 ir daugiau, o naktį teatvėsta keliais laipsniais. Tiesa, šalies pietuose esantis Dofaro regionas – savotiška anomalija, nes nuo liepos iki rugsėjo, kai visame likusiame Omane oras gali įkaisti iki 50°C, į Dofarą musonai atgena storus debesis, drėgmę, plius 30 ir ne itin daug lietaus.
Idealu, jei viešėdami šalyje turėsite vietinį gidą – jis tikriausiai parodys vieną kitą vietelę, kurios nerasite turistams skirtuose aprašymuose. Jei ne – labai rekomenduotina nuomotis automobilį. Rimtas visureigis kainuos kaip mažutis automobiliukas Europoje, o benzinas – tik 30 euro centų už litrą. Šalis penkis kartus didesnė už Lietuvą, tad patartina čia praleisti ne mažiau kaip savaitę ir gerokai pasivažinėti.
Net jei būsite tik kelias dienas, pasistenkite ištaikyti išvyką į dykumą. Nuo sostinės Maskato teks pavažiuoti apie 250 kilometrų ir, jei atvyksite prieš saulės laidą arba, dar geriau, prieš aušrą, patys sau padėkosite.
Visa kita – savo nuožiūra. Galima važiuoti šalies gilumon apžiūrėti penkių tūkstančių metų senumo kapaviečių arba pakrante į pietus – stebėti pakrantėje ropinėjančių vėžlių. Jei nėra laiko toliau išvykti iš sostinės, galima plaukti į jūrą, kur nardo delfinai ir jūs su jais. Šviežios žuvies turgus Maskate – nelakuotų įspūdžių mėgėjams, o Matros turgus – ieškantiems suvenyrų ir rytietiškų spalvų bei kvapų.
Sostinėje verta susiorganizuoti ekskursiją į Didžiąją mečetę. Milžiniškas ir prabangus kompleksas įrengtas siekiant pabrėžti Omano atvirumą įvairioms kultūroms: didžiulis keturių tūkstančių kvadratinių metrų kilimas numegztas Irane, sienų marmuras – iš Italijos, laikrodžiai iš Šveicarijos, įspūdingo 14 metrų aukščio kandeliabro stiklai – iš Austrijos.
Jei bent kiek domina islamas, galima užsukti į mečetės kieme veikiantį Islamo informacijos centrą: būsite pavaišinti gaiviu vandeniu, kava ir datulėmis bei gausite nemokamų knygų.
Riedėdamas po šalį ir regėdamas rusvai pilkas uolas, tik kur ne kur paspalvintas menka medelių ir krūmelių žaluma, pesimistas tikriausiai pasakytų: varginanti monotonija. Optimistui gali pasirodyti, kad tai – rūstokas grožis.
Čionykštė virtuvė perėmė daug bruožų iš Indijos, tad Omane puikiai jausis tie, kuriems masala, birjani ir kompanija yra skrandžio draugai. Valgyti eikite į kuo paprastesnę vietą, nebent jums to neleidžia tam tikri įžadai.
Puikus patiekalas su ryžiais ir puslitris tirštų mango sulčių – kokie šeši septyni eurai. Plius – galimybė pabendrauti su vietiniais, jei tik to norėsite. Vietiniai tikriausiai valgys be jokių šakučių, šaukštų ir peilių – pamėginkite kartu su jais. Nusiplauni rankas, o tuomet pirštais delne suformuoji skanų rutuliuką ir – burnon. Keista ir neįprasta tik pirmąsias dvi minutes.
xxx
Tikriausiai nerasime šalies, kuri atvykėliams nedeklaruotų, kad čia gyvena svetingi ir geranoriški žmonės. Net jei taip teigtų absoliučiai visi, Omanas būtų tarp tų nedaugelio, kurie nėmaž nemeluoja.
Turėjome tik kelias minutes pakalbinti žmogų, kuris žiūrovams komentavo jaučių kovas. Netikėta buvo jau tai, kad jis į klausimus atsakinėjo tarsi šnekėtųsi su gerais draugais. O dar labiau nustebino, kai baigiantis trumpučiam interviu tiesiai šviesiai pakvietė pas save namo – ten galėsime paplepėti kiek širdis geidžia.
Tikrai būčiau ėjęs į svečius – tiek nuoširdus atrodė tas pusamžis žmogus. Tačiau artėjo vakaro maldos metas, o ir mes dar turėjome kitų planų, tad teko tiesiog gražiai atsisveikinti. Labai panašiai per kelias minutes užsitarnavome kvietimą į svečius po poros dienų, kai viename miestelyje sustojome prie paprastutės parduotuvėlės nusipirkti vandens ir arbatos.
Pokalbis su dviem vietiniais užsimezgė dar belaukiant užsakymo, o po kelių minučių atrodė tarsi būtume seni pažįstami, kuriems nevalia išsiskirti neapsilankius kviečiančiojo namuose. Vėl teko paaiškinti, kad neturime laiko.
Štai dar vienas tipiškas epizodas. Važiuojant kaimo keliuku (asfaltuotu ir su žibintais pakelėje) mūsų vairuotojas nusprendė pasitikslinti, ar riedame reikiama kryptimi. Sustojo ties pakele einančiu vietiniu vyru ir, kaip galėjo pasirodyti, per maždaug minutę spėjo pasilabinti, pasiteirauti apie gyvenimą, sveikatą ir datulių derlių ir gal dar papasakoti trumpą anekdotą. Paaiškėjo, kad panašiai taip ir buvo.
„Tai jūsų pažįstamas?“ – paklausėme dialogui pasibaigus.
„Ne, pirmą kartą matau“, – atsakė mūsų vairuotojas.
Pasirodo, laiką tausojantis (tūlas omanietis tikriausiai paklaustų – kam to reikia?) vakarietiškas variantas „sustojau – labas, ar teisingai važiuojame į X? ačiū – nuvažiavau“ čia būtų tiesiog nesuprastas, dar daugiau, būtų įvertintas kaip visiška nepagarba kitam žmogui.
Todėl net du visiškai nepažįstami žmonės visų pirma vienas kitam palinkės ramybės (standartinis „as-salamu aleikum“), tuomet pasidomės kaip sekasi ir tik po to užduos „dalykinį“ klausimą.
Be abejo, to nepasakysi apie absoliučiai visus omaniečius. Mus tris dienas lydėjęs 26 metų amžiaus bankininkas Haitamas, kaip paaiškėjo, yra griežtas šios tradicijos šalininkas.
„Jei omanietis, tegu ir visiškai nepažįstamas, manęs ko nors klausia va taip – tiesiai šviesiai, dažniausiai aš apskritai su juo nesišneku arba atsakau, kad nežinau. Taip pat elgiuosi ir su imigrantais. Jei jie atvyko į mūsų šalį, turėtų bent kiek pasidomėti tradicijomis ir jų laikytis“, – savo poziciją dėstė Haitamas.
Tradicijų, susijusių su moterimis, taip pat reikia laikytis. Pavyzdžiui, neužlaikyti žvilgsnio, kad ir koks gražus veidas plauktų pro šalį, nefotografuoti neatsiklausus ir, savaime suprantama, nemėginti atsisveikinti bučkiu į skruostą.
Tiesa, ne visur moterų pamatysi. Pavyzdžiui, jaučių kovose tikrai nesutiksi nė vienos moters. Tai – grynai vyrų pramoga. Be jokių ispaniškų žiaurybių ir kraujo ir net, sakyčiau, savotiškai elegantiška.
Apie ją – kitame tekste.
Tai – pirmoji pasakojimo apie Omaną dalis. Daugiau – jau netrukus portale DELFI.