Su „Tiesa” modelis kalbėjosi apie kompleksų kilmę – žiaurias klasiokų patyčias, sunkią vaikystę su geriančia mama, ir gebėjimą išlaikyti graikščias formas greito maisto restoranuose.
– Kas tave iš kaimelio prie Pagėgių atvijo į Londoną?
– Mano didžiulė šeima – esame penki vaikai, tėvai sunkiai vertėsi. Pirma į Londoną tėvai išvažiavo vieni, mus paliko su močiute Lietuvoje. Prabuvo ten metus, po to grįžo ir atsivežė mus. Jie nėra baigę kažkokių rimtesnių mokslų, mes kaime gyvenom, kur darbų nebuvo. Didelė šeima ir didelės nuolatinės išlaidos vertė ieškoti geresnio gyvenimo.
– O tu pati modelio darbo Londone kryptingai ieškojai ar tau tiesiog pasisekė?
– Eidama į atranką žinojau, kad važiuosiu į Londoną. Ir agentūrai mano planai patiko, nes čia daugiau perspektyvų nei Lietuvoje.
Bet aš niekada nenorėjau būti modeliu, to visiškai neplanavau. Daug kas man sakydavo, tėvai taip pat, kad turiu duomenis, bet niekada į tai nežiūrėjau rimtai. Buvau jauna, netikėjau, kad galiu kažką pasiekti. Gal iš mokyklos tą atsinešiau? Buvau iš vargšų šeimos, mane lydėjo patyčios. Aš visiškai nepasitikėjau savimi. Nesitikėjau pati iš savęs, kad aš galiu kažkam patikti ir kad galiu kažką pasiekti.
– Kaip prisimeni savo pirmąją foto sesiją?
– Buvo didžiulis jaudulys. Bijojau beprotiškai, kad tik ko nesugadinčiau, nepadaryčiau kažko ne taip, kad nesuprasiu, ką fotografė sako, nes angliškai kalbėjau silpnai. Bet visai neblogai viskas praėjo – fotografė buvo gera ir draugiška. Teko gultis ant žemės gatvėje man, žmonės ėjo ir žiūrėjo. O aš niekaip nesupratau, ko jie taip spokso.
– Bet čia turbūt ne vienintelis nuotykis, kurį patyrei per savo karjerą?
– Buvo visokių keistenybių. Su lietuve fotografe Londone teko plaukioti ežere… nors koks ten ežeras, prūdas. Taip pat parke kažkada reikėjo šalti vien su maudymosi kostiumėliu, kai lauke buvo vos 5 laipsniai šilumos. Buvau ten nuo ankstaus ryto iki pietų, bandė mane sušildyti, arbatos kažkas siūlė, bet tai menkai gelbėjo. Iš šalčio vis tiek dantimis kalenau.
Teko kažkada keltis trečią nakties, darytis makiažą ir važiuoti prie vandenyno, nes foto sesijai reikėjo saulėtekio. Visa naktis buvo bemiegė. Gerai, kad ne iš arti fotografavo, nesimatė nuovargio. Nesiskundžiu. Suprantu, kad toks jau modelio darbas.
Kitoje foto sesijoje nukrito vienas asistentas ant žemės, pradėjo purtytis, jam putos pradėjo eiti iš burnos, akys išsivertė. O aš dar Lietuvoje ėjau į pirmosios pagalbos kursus. Pirma patyriau šoką, bet greitai atsipeikėjau. Pati jam pagalbos neteikiau, bet kitiems sakiau, ką reikia daryti. Džiaugiuosi, kad tuomet greitai atvažiavo medikai ir viskas baigėsi gerai.
– Ar fotografuodamasi turi kažkokių tabu?
– Esu ne vieną kartą ir iš Lietuvos fotografų gavusi pasiūlymų fotografuotis nuoga, ypač erotinėms foto sesijoms. Bet visuomet atsisakau. Nemanau, kad kažkada išdrįsiu nusimesti drabužius prieš kamerą. Tiesiog esu dar jauna, be to nemanau, kad reikia taip savo kūną demonstruoti.
– Kas mados pasaulyje yra tavo autoritetas?
– Nelabai domiuosi mados pasauliu, jis man nuobodus atrodo (juokiasi – aut. past.). Jei man nepatinka, aš ir nedarau – esu užsispyrus. Man yra sakę, kad esu panaši į modelį Kate Moss – ir išvaizda, ir charakteriu.
Nežinau kodėl, bet nuotraukose aš niekada nesišypsau – tiesiog negaliu prisiversti ir tikrai nežinau kodėl. Gal kad pačiai nepatinka mano šypsena... Tarp priekinių dantų turiu tarpuką, ir nors visi sako, kad tai – žavu, aš taip negalvoju. Tai lyg mano kompleksas, kurio nenugaliu.
– Ar tau buvimas modeliu yra hobis, žaidimas, o gal jau ir – pragyvenimo šaltinis?
– Iki dabar tai man buvo antraeilis dalykas, nes pirmoje vietoje buvo mokslai. Bet kitais metais jau nebesimokysiu ir pradėsiu „modeliauti“ pilnu etatu. Labai tikiuosi pakeliauti po pasaulį.
Per trejus metus, kai dirbu šį darbą, tik paskutiniais mėnesiais gavau visai nemažai pinigų. O taip nelabai man kas ir mokėdavo. Dar nesu tiek patyrusi, kad uždirbčiau daug. Džiaugiuosi, jeigu už foto sesiją gaunu du šimtus svarų, nors nemanau, kad čia geri pinigai – būna ir geriau moka, bet aš nelabai mėgstu į atrankas vaikščioti. Nes ten į vieną pusę reikia keliauti gal valandą ar pusantros, nueini, užtrunki gal penkias minutes ir tada viskas – važiuoji namo. O dar kiek eilėse reikia pralaukti.
Man modelio darbas neatrodo labai saugus – vieną mėnesį gali gauti labai daug pinigų, o kitą – tik vieną ar du užsakymus. Labai rizikinga atsidėti tik tokiai veiklai. Todėl aš ir mokausi. Baigiau viešosios tarnybos kursą čia, po kurio galėsiu rinktis policininkų, paramedikų ir ugniagesių darbą.
Londone galvoju apie policininkės arba ugniagesės darbą. Žinau, kad jie nėra gerai apmokami, kad galėčiau kažką geriau susirasti, bet kad manęs niekas kitas daugiau netraukia. Mane traukia pavojai, patinka ir nežinomybė – tokiame darbe nieko nesuplanuosi. Be to patinka ir mintis, kad galėčiau pagelbėti kitiems.
– Ar dirbdama Londone modeliu gali padėti savo šeimai finansiškai?
– Nemažai laiko praleidžiu namuose, nes gyvenant didelėje šeimoje reikia pagalbos tvarkantis namuose. Be to, mano tėvai nelabai angliškai kalba, tad kai reikia pašnekėti, visada manęs prašo. Kai reikia kažką susimokėti, aš jų neprašau pinigų – pati už save susimoku, jeigu nėra kažko namuose, visada nuperku už savo pinigus.
Mano šeimos istorija – itin sudėtinga. Gyvenu su tėčiu ir pamote. Na, ne visai ji man pamotė, nes turiu mamą, bet ji – Lietuvoje. Ji yra alkoholikė. Su ja ir savo kitais broliais gyvenau iki dešimties metų, bet jai sunkiai sekėsi gyventi ir vaikus auginti, norėjo visus mus iš jos atimti. Tada mane tėvas pasiėmė pas save gyventi su pamote. Ir dabar su keturiais broliais gyvename Londone, aš – pati vyriausia.
– Ar su mama ryšius palaikai dar, kai parvažiuoji į Lietuvą?
– Buvau dabar neseniai grįžusi į Lietuvą ir nuėjau jos aplankyti. Man nepatiko tai, ką pamačiau. Po to nusprendžiau geriau jos nematyti, nepažinoti ir nesidomėti. Sako, mama yra mama, bet jeigu ji visiškai manimi nesirūpino, nemanau, kad ji yra mano mama.
– Minėjai, kad tavo grožio, kurį pamatė modelių agentūra ir kurį mato fotografai, tavo mokyklos draugai Lietuvoje nepastebėdavo.
– Buvo visko pagrindinėse klasėse. Šaipėsi iš manęs. Kai dar gyvenau su mama gyvenimas buvo nelengvas – ji prisigerdavo, mūsų neprižiūrėjo, net drabužių nupirkdavo. Vaikai žiaurūs... Visaip mane vadindavo... O aš tikrai buvau neprižiūrėta, apleista. Tai labai kirto per mano pasitikėjimą savimi. Aš ir dabar užsisklendusi tylenė.
– Negaliu susilaikyti nepaklaususi moteriško klausimo. Minėjai, kad kūno formas išlaikai bevaldydama ir greito maisto restoranuose – kaip?
– Man turbūt pasisekė – mano genai geri. Be to, aš nemažai sportuoju. Prisijungiau prie Britanijos lietuvių krepšinio lygos sirgalių šokėjų. Kai nešokau, visada eidavau į sporto salę per pertraukas ir po pamokų arba bėgiodavau. Nenusėdžiu vietoje, tai reikia kažką sugalvoti. Nebūna dienos, kad nepabėgiočiau BLKL kiekvieną dieną, septynis kartus per savaitę. Todėl ir valgau viską, kas namuose pagaminta. Pavyzdžiui, dažnai kertu cepelinus, nes pamotė dirba lietuviško maisto restorane, tad visada parneša ką nors skanaus. Tiesiog valgau ir tų kalorijų neskaičiuoju.
– O tau nereikia kas savaitę matuotis, kad tikrai būtų 90-60-90?
– Ne, aš niekada nesimatuoju. Agentūra prašo, kad žūrėčiau, ką valgau. Kažkada prašė manęs numesti du centimetrus nuo liemens, buvo net atsiuntę kažkokį dietos planą, bet aš nieko neskaičiau. Man rodos, kad sublogau vienu centimetru ir jiems užteko.
Man nelabai patinka tas požiūris į modelius, kai visi galvoja, kad mes labai kankinamės. Aš nesu tikra, kiek modelių taip gyvena, bet man atrodo, kad moterys neturėtų taip elgtis. Kūno svorį galima išlaikyti natūraliai, be dietų. Kartais graudu žiūrėti, kaip jos save kankina, juk kai kurios – tik kaulai ir oda. Kai pasiklausai, kokios jų dietos, toks gailestis apima... Skaičiuoja kalorijas, nieko nevalgo tik geria vandenį, valgo tik salotas... Man norėtųsi, kad merginos žinotų, kad nereikia savęs kankinti, norėtųsi, kad vis daugiau ir daugiau žmonių suvoktų, kad modeliai – tai nebūtinai kaulų rinkiniai.