Penkiolika metų svetur gyvenanti moteris atsiminimus apie nelegalų darbą angliškose fermose aprašė knygoje „Ar braškės virsta ferariais“. Antrą pasakojimo dalį baigianti emigrantė rašytoja „Tiesai“ pasakojo, kodėl kartais jai dėl lietuvių būdavo gėda, tačiau prisimena ir iš jų išmoktas gyvenimo pamokas.

– Kaip pasiryžote Lietuvoje palikti tris vaikus ir mamą ir išvykti dirbti į Angliją?

– Buvau bedarbė, dėl ligos netekusi darbo. Alytaus „Snaigės“ šaldytuvų gamykloje dirbau plastmasės liejike. Čia susirgau plaučių sarkoidoze, po gydymo sugrįžau, bet ligai atsinaujinus teko palikti įmonę.

Darbą susirasti buvo sunku, nes ilgokai buvo tiriama, ar liga nėra susijusi su darbu. Verčiausi atsitiktiniais, laikinais darbais.

Šeimos draugas pasiūlė atvykti į Anglijos pietus, į Kornvalą, skinti braškių. Pasakė tik tiek, kad galima užsidirbti nemažai, o darbas truks kelis mėnesius.

Ilgai dvejojau, bet galiausiai išvykau.

Save pasmerkiau už tokį poelgį bent kelis kartus. Atrodo labai paprasta: paimi ir išvažiuoji. O kur širdis, skylanti pusiau, kur jausmai – ar gali kam juos parodyti? Niekas nesupras.

Myliu aš Lietuvą, myliu mamą, šeimą, draugus, o bėgu nuo visų lyg raupsuotoji. Nesugebu įsidarbinti ir oriai gyventi Lietuvoje. Smerkiau save, kad tik tokį kelią suradau, kad galėčiau ne egzistuoti, o gyventi oriai.

– Kaip atsimenate pirmąją darbo dieną laukuose? Nesinorėjo visko mesti ir lėkti atgal? Juk braškių rinkimas – itin sunkus darbas.

– Pirmosios darbo valandos buvo kupinos smalsumo, noro gerai suprasti, ko iš manęs reikalauja prižiūrėtojas. Kalbą mokėjau labai prastai.

Apie darbo sunkumą negalvojau. Pasitikėjau savimi ir žinojau, kad tikrai jį atliksiu labai gerai. Giliai širdyje žinojau, kad ištversiu, ir visada stengiausi lygiuotis į pirmaujančius. Jeigu jie gali priskinti daug braškių, kodėl aš negaliu? Stebėjau tuos, kurie greitai dirba, kaip jie braškę nuskina su koteliu, kaip rūšiuoja.

Apie apsisukimą ir vykimą atgal nė kalbos negalėjo būti. Juk taip sunkiai atvažiuota, paskutiniai pinigai išleisti. Mano savigarba tyli dėl nekvalifikuoto darbo, nes dar vaikystėje mamytė yra įdiegusi, kad visi darbai garbingi. O čia šitoks pinigas gulėjo ant lysvių, reikėjo tik pasilenkt ir jį nuskinti. Tose pačiose braškėse sutinki ir garbingų mokytojų, inžinierių, o ir anglų daugybė.

Braškes skindavome vasarą, kopūstus – nuo rudens iki pavasario. O gėles – žiemą. Smagiausia ir lengviausia skinti gėles, bet dažniausiai vaikėmės kopūstų kirtimo darbų, nes jie daugiausiai mėnesių būdavo renkami. Nemėgo bosas bėgiojančių iš vienos fermos į kitą. Tik pasibaigus kopūstų kirtimo sezonui ieškodavome kito darbo. Būdavo tokių dienų, kad netgi per tris darbus plėšaisi, nes jeigu jau susiradai ir įsidarbinai, būk malonus, dirbk ir įvykdyk visus užsakymus.

Kartais jau taip norėdavosi eiti dirbti prie gėlių, nes ten daug lengvesnis darbas, bet kopūstų fermos bosas supyktų, jeigu taip trenktum darbą ir eitum ten, kur tau patinka.

– Išvažiavote į Angliją nelegaliai. Ką toks statusas reiškė kasdienybėje?

– Išvažiavom legaliai – gavom turistines vizas, tačiau jos nesuteikė teises dirbti. Vizų galiojimo laiko laikėmės ir uoliai parvažiuodavom namo jų prasitęsti.

Bet dirbti gi atvažiavom, ne turistauti. Tas nelegalumas ir prasidėdavo kopūstų, gėlių laukuose, braškių šiltnamiuose. Tik tiek raminomės, kad vietinė valdžia į sezoninius darbininkus žiūrėdavo pro pirštus. Kai kurios fermos buvo gavusios leidimą nereikalauti darbo pažymėjimų iš atvykėlių, nes kitu atvejų žūtų derlius. Vietinių anglų ne tiek jau daug ir dirbdavo tuos darbus. Knygoje kaip tik ir aprašau tas baimes ir Algio deportavimą.

Tądien jam nesinorėjo dirbti. Jis atvežė mane prie braškių šiltnamių, aš tiesiu taikymu nuėjau rinkti uogų, o Algis pasakė: „Blogai jaučiuosi, pasėdėsiu mašinoje kurį laiką.“

„Gerai“, – atsakiau, nes braškės jau ėjo į pabaigą, tad dauguma vyrų tingėdavo lankstytis, ieškoti užsilikusių uogų. Nemažai rinkėjų buvo privažiavę su mašinomis, dauguma jas pastatę betkur: ant dirvos, pakelėje. Staiga atvažiavo policija. Aišku, visos mašinos tuščios, tik Algis vienoje sėdi, tad prie jo ir priėjo pakalbinti, be abejo, ir dokumentus patikrino. Nepatiko Algio purvini rūbai, niekaip neįrodė, kad atostogauja. Jis sakė, kad sėdėdamas policijos mašinoje matė per veidrodėlį, kaip dūmė rinkėjai iš šiltnamių slapstytis. Bet policijos pareigūnai jais labai nebesidomėjo ir išsivežė jį vieną.

Julija Miliūtė

– Knygoje minėjote, kad dažnai dėl kartu dirbančių tautiečių būdavo gėda, kad kai kurie buvo kritę tikrai žemai. Kodėl?

– Skinu braškes: raudonos, gražios uogos, – tik šast per mano galvą (nes skinu ant kelių klūpodama) peršoka vyriškis. Galvoju, gal girtas. O jis trypia tas uogas, paskui jį moteris, ir vėl ant uogų lysvės lipa. Rėkiu: „Ką darot, kodėl jūs šitaip?“

„Į galvą gaut nenori?“ – atsako ir nueina žvengdami. Tarp lysvių praeiti negali, nes dėžės su uogom sukrautos, tad patogiau eiti vagos viršumi, ir visai nesvarbu, kad trypia uogas. Jiems reikia praeiti. O kur dar šlapinimasis tiesiai ant lysvių. Buvo gale šiltnamių biotualetai, bet tingi nueit, ir toloka, tai kam eiti...

Pavyzdžių daug, bet visus tuos bjauriuosius atsveria sutiktų žmonių gerumas ir nuoširdumas.

– Bet juk lietuviai ir geru stebino...

– Dosnumu. Atjauta. Netgi, sakyčiau, persikūnijimu. Būdavo, atvirumo valandėlėmis pasipasakoja apie šeimą: to, ano nemėgo, barėsi, bet pasiilgo. „Gyvenime su tėvu nekalbėsiu ir jam nepadėsiu, man toks buvo blogas, mamą muša“, – sakydavo, bet, žiūrėk, jau po kokio mėnesio siunčia tėvui pinigų arba klausia: „Kokią tu ten meškerę turėjai kadaise? Nori, tau atsiųsiu geresnę?“

Į tai Lietuvoje netgi neatkreipčiau dėmesio O čia, būnant svetur, taip gražu ir graudu, kai žmogus tampa švelnesnis, taikesnis ir turi tiek daug gerumo.

– Knygoje aprašote nemažai kitų emigrantų, su kuriais dirbote. Ar vis dar bendraujate?

– Nada gyvena Lietuvoje. Esame keletą kartu susitikusios. Linksmai pasijuokiame iš visų mūsų bėdų ir džiaugsmų. Visi kiti personažai nutolo, dauguma liko Kornvale, Sara su Rimu skina Ispanijoje apelsinus, Vita su šeima apsigyveno Worčesteryje, šalia manęs. Išlikome geri draugai, kartu švenčiam Jonines, Sekmines, susibėgam pavakaroti.

Dažnai pagalvoju, kad tie „per prievartą draugai“ tokie ir liko – lyg ir tikri, lyg ir nebe. Visi jaučiam laikinumą, rodos, tuoj ir išsiskirs mūsų keliai, kaip netikėtai ir susibėgo.

– Kokias pamokas išmokote emigracijoje?

– Išmokau tolerancijos, kantrybės. Žinau ilgesio kainą. Daugiau išbjurau: nemoku taupyti, skaičiuoti centų, galvoti, ką rytoj reiks paduot šeimai valgyt. Dabar nežinau, kiek kainuoja mėsa, duona, daržovės, net neįdomu – einu ir perku, ko man reikia.

– Dabar dirbate „Jaguar“, „Land Rover“, „Honda“ detalių gamykloje – kodėl negrįžote į Lietuvą?

– Po braškių rinkimo ir narcizų svogūnėlius rinkau, o tada jau į Lietuvą parvažiavau. Bet važiavau namo su mintimi, kad dar sugrįšiu, jei negausiu darbo. Ir buvo tikrai aišku, kad negausiu, todėl išvykdama iš Anglijos namo jau buvau susitarusi su darbdaviu dėl kopūstų kirtimo žiemą. Lietuvoje darbo neradau. Taip po truputį su parvažiavimais namo tarp sezonų užsilikau Anglijoje.

Mano vaikai po mokslų irgi atvažiuodavo čia dirbti. Taip jau likimas suklostė viską, kad viena dukra ir sūnus gyvena Lietuvoje: pagaliau turi gerus darbus, džiaugiasi ir didžiuojasi Lietuva. O vidurinysis sūnus dar vis Anglijoje, gyvena netoli manęs Worčesteryje, abu dirbame toje pačioje kompanijoje.

Jis čia sukūrė šeimą, turi du nuostabius vaikus. Svajonės grįžti į Lietuvą nepameta, bet bijo, kad sunku bus surasti darbą, kurį dirbdamas galėtų išlaikyti šeimą taip, kaip čia gali. Bet planuoja kitąmet visam laikui palikti Angliją.

Ar Anglija tapo mano namais? Nežinau. Ko gero, taip. Grįžti čia man miela ir smagu. Tik po grįžimo iš Lietuvos širdyje būna labai sunku: toks akmuo slegia. Bet laikas gydo sielos žaizdas ir po truputį, po keleto savaičių ima silpti tas skausmas. Taip ir būni tarp dangaus ir žemės.

Julija Miliūtė


– Baigiate rašyti ir antrąją „Ar braškės virsta ferariais“ knygos dalį. Nebijote tautiečių reakcijos? Juk ne pačiais gražiausiais pavyzdžiais jie pasižymėję...

– Nebijau, nes aš juos visus myliu: blogiukai jie ar geriečiai. Tai mano gyvenimo tarpsnis. Jų reakcija turėtų būti adekvati darytiems poelgiams. Tuo metu galbūt jie kitaip pasielgti negalėjo, gal jiems atrodė, kad elgiasi gerai, o per mano sampratos prizmę atrodė kitaip. Tai mano gyvenimas, kuriame sutikau ir tuos žmones, bet meluoti negaliu. Man rašyti iškraipant, gražinat tai, ką jaučiau ir mačiau, yra tolygu atsižadėti savęs.