Dabar Martynas dirba pagal išsilavinimą kompanijoje, į kurią patekti svajoja tūkstančiai. Apie Lietuvą vyras nebegalvoja ir, kaip atskleidžia „Emigrantams“, artimiausiuose jo planuose – emigracija į Afriką.
Jaunam IT specialistui, dar gyvenant Vilniuje, gimė dukra. Martynas dirbo dviejuose darbuose, tačiau pinigų buvo ne per daugiausiai.
„Susiradau draugę Vilniuje, susilaukėme vaikučio, turėjau du darbus: dirbau Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje IT specialistu ir dar šiek tiek privačiai pagal sutartis, pinigų kalnų neuždirbdavau. Pašnekėjau vieną dieną per „Skype“ su draugu, gyvenančiu Aberdyne (Škotijoje) ir jis pakvietė atvažiuoti. Sako: atvažiuok, pabandyk, gal kas pavyks. Pasiėmiau tėvystės atostogas ir išvažiavau, susiradau darbų, pamačiau, kad man čia geriau, grįžau į Lietuvą ir parašiau atleidimo prašymą“, – emigracijos pradžią, kalbėdamasis su „Emigrantų“ žurnalistu, prisimena Martynas.
Pradėjo nuo palapinės statymo
Informacinių technologijų specialistai jau gerus dešimt metų patenka į perspektyviausių profesijų sąrašą ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Kalbama, kad kam jau kam, bet jiems tai tikrai nereikia nerimauti dėl darbo. Įvairios mūsų šalies kompanijos nurodo, kad šios profesijos žmonėms moka nuo 1500 iki 2500 eurų per mėnesį.
Negalima sakyti, kad Martynas išvyko net nepamėginęs Lietuvoje, kaip nemaža dalis daro. Jis bandė. Ir sutinka, jog jautėsi reikalingas bei vertinamas. Jo apsisprendimą nulėmė beveik dvigubai didesnis atlyginimas, kurį pažadėjo protų „nutekintojai“ škotai.
„Buvau 22-ejų metų, [...] nenorėjau laukti geresnių dienų, nes reikia gyventi dabar, ypač kai yra mažas vaikas. Pabandžiau surizikuoti. [...] Paskutinę minutę jau norėjau nebeskristi, nors bilietas buvo nupirktas. Ryte sakiau: gal neskrisiu, [bet draugė sako:] ne, ne, skrisk. Man kilo dvejonių, nenorėjau šeimos palikti, tai buvo labai sunku.
Sunku buvo ir atvažiavus į Škotiją. Kiekvieną dieną eidavau į biblioteką, ten per „Skype“ skambindavau [namo], žmonės skųsdavosi, kad aš šneku, nes jie atėjo susikaupti, paskaityti. Lygiai po trijų mėnesių jos [draugė ir dukra] buvo pas mane“, – pasakoja emigrantas.
Į tai, ką toliau papasakos Martynas, turėtų atkreipti dėmesį visi šiuo metu viliojami išvykti. Pirmiausia, sako jis, jūs išgirsite apie dvigubą ar trigubą atlyginimą, kas, kaip vėliau paaiškės, nėra visiška tiesa. Paskui įkalbinėtojai pasakos apie puikias darbo sąlygas, trumpesnes pamainas, kas, kaip irgi paaiškės vėliau, dažnai prasilenkia su tikrove.
Į turtingiausią Škotijos miestą Aberdyną persikėlęs Martynas tikėjosi toliau dirbti pagal savo profesiją, bet, kaip paaiškėjo nuvykus, būtent tokių pareigų jam niekas negalėjo pasiūlyti. Liepė arba laukti, arba imtis ko nors kito.
„Pas draugą gyvenau kokias 3–4 savaites. Iš pradžių pusantros savaitės virtuvėje ant čiužinio teko miegoti, stalą patraukdavome, čiužinį patiesdavome ir miegodavau tenai. [...] Draugas liepė eiti registruotis į agentūras, o aš norėjau IT specialisto darbo, bet ko dirbti nenorėjau.
Išvažiavau į agentūras, užsiregistravau, po kelių dienų man skambina ir sako, kad yra šioks toks darbelis – pastatyti palapinę, padėti kažkokiam renginiui. Aš galvoju: na, aš sėdžiu, nieko neveikiu, tai galiu užsidirbti kokius 50 svarų, kodėl gi ne? Na, išėjau, pradėjau“, – sako Martynas.
Svarbu turėti Britanijos darbdavio rekomendaciją
Po to Martynas sulaukė ir daugiau skambučių: „Tada ta agentūra vėl paskambino, pasiūlė darbą dar kitur. Kita agentūra paskambino, pasiūlė darbą naktinėmis pamainomis DHL siuntinių kompanijoje.“
Per beveik dešimt emigracijoje praleistų metų Martynui teko sutikti ne vieną į savo išsilavinimą ir sugebėjimus spjovusį specialistą. Iš pradžių tariamai tik trumpam laikui aptarnavimo sferoje atsidūrę žmonės ilgainiui ima nebepasitikėti savo kompetencija ir diplomuose pažymėtos specialybės atsisako. Šiam lietuviui taip irgi vos nenutiko, bet jis laiku atsitokėjo.
„Kai pasiūlė pirmą IT darbą, ten buvo mažesni pinigai negu už darbą DHL naktimis. Buvo gana sunku apsispręsti, galvojau, ar eiti, ar neiti. Bet paskui pagalvojau, kad tai vis tiek bus investicija, ir iškeliavau į tą kompanija.
Man labai pasisekė. Aš jiems siunčiau CV dar būdamas Lietuvoje ir jie mane visiškai ignoravo; tada, jau būdamas Škotijoje, žiūriu, kad jie vėl pasireklamavo, vėl išsiunčiau CV. Man skambina po poros dienų (buvo trečiadienis ar ketvirtadienis) ir klausia, ar galiu ateiti į interviu penktadienį. Sakau – gerai, galiu. O [jie] – gal tu gali pradėti dirbti pirmadienį? Nors interviu dar nebuvo. Jiems staigiai prireikė žmogaus“, – „Emigrantams“ pasakoja Martynas.
Patirtis dirbant nekvalifikuotus darbus lietuviui vėliau pravertė. Anot Martyno, ne tik Lietuvoje vadovai reikalauja turėti bent kokios patirties, Škotijoje yra tas pats, ir ta patirtis turi būti vietinėje darbo rinkoje.
„Svarbiausia pirmas darbas, ir nereikia bijoti dirbti kažkokį prastą darbą, kažką krauti sandėlyje. Jiems užtenka, kad turėtum rekomendaciją [iš Britanijos darbdavių], nes lietuviškos rekomendacijos jiems nieko nereiškia“, – tvirtina Martynas.
Gavo socialinį būstą
Vos lietuvis pradėjo dirbti pagal specialybę, Škotijoje jam atsivėrė daugybė durų. Svarbiausia – galėjo pretenduoti į valstybinį būstą, kurio trokšta daugelis atvykusių laimės ieškotojų.
„Aš gavau iš savivaldybės socialinį būstą, jo nuoma daug pigesnė, tik jį reikia apstatyti, nes jokių baldų nėra. Tuomet [gauti socialinį būstą] buvo lengva: aš užpildžiau formą ir po trijų savaičių turėjau butą. Dabar trejus metus žmonės laukia. [...]
Jei iš privačių asmenų nuomočiausi tokį butą, mokėčiau bent dvigubai daugiau. Aišku, gal būtų baldai, bet aš negalėčiau nei sienų gręžti, nei dažyti, kaip man patinka, o čia – daryk, ką nori, svarbiausia nenugriauk. Man nė 300 svarų nekainuoja dviejų miegamųjų butas, o šiaip 300–400 svarų mokėčiau tiktai už kambarį“, – lygina Martynas.
Informacinių technologijų specialistais bet kas Škotijoje netampa. Tai vienas iš prestižinių darbų, vietiniai jį smarkiai sureikšmina. Todėl ir atrankos vyksta sudėtingos. Bet visa tai Martynui kelia šypseną.
„[Pirmasis IT specialisto] darbas buvo per daug paprastas, aš galėjau valytoją išmokyti tą darbą atlikti. Reikėjo nueiti, atjungti kompiuterį, pernešti ant kito stalo. Jei sugedo kompiuteris, pakeisti motininę plokštę ar pan. Dar kažką pakeisti – pelę, klaviatūrą, monitorių. Tokie juokingi darbai“, – teigia Martynas.
Tik, įspėja „Emigrantų“ pašnekovas, Škotijoje jokiu būdu negalima pradėti girtis, kad tavo darbas tau per lengvas. Vietiniai to nesuprastų ir imtų galvoti, kad pagyrūnui tiesiog trūksta išmanymo. Galbūt net grėstų atleidimas.
„Aš nemačiau galimybių ten tobulėti. Kai vienas iš mūsų vadybininkų pabėgo į kitą kompaniją, ėjau su jais į vakarėlį ir jis man sako: pas mus kaip tik yra vieta, pasižiūrėk, išsiųsk formą, gal kažką gausi. Užpildžiau formą, jis dar mane parekomendavo ir gavau darbą. Ir dirbu jau beveik septynerius metus, bet čia tai [didelis] darbo krūvis“, – pasakoja Martynas.
Kai Martynas Aberdyne kitiems lietuviams pasako, kur dirba, visiems iškart aišku – jis turi puikias socialines garantijas ir solidų atlyginimą. Šioje kompanijoje rasti vietą svajoja tūkstančiai, todėl retai kuris iš čia pasitraukia savo noru.
„Mūsų kompanija yra trečia pagal dydį pasaulyje naftos pramonės aptarnavimo paslaugų sferoje, bet mus ką tik nupirko kompanija, kuri yra antra. Tai dabar visi bijo dėl darbo, nes žmones atleidinėja. Šiaip atleidinėja, nes naftos kaina kritusi iki 50 dolerių už barelį, niekas nebegali švaistytis. Ką tik vieni mūsų konkurentai atleido 10 ar 20 tūkst. darbuotojų. Mūsų kompanija irgi atleidinėja apie 12 procentų – čia dar prieš susijungimą, o, kai susijungs, dar bus atleidimų“, – mano „Emigrantų“ pašnekovas.
Reikia mokėti pasigirti
Nors Martyno namai yra Aberdyne, „Emigrantai“ su juo susitiko Škotijos sostinėje Edinburge. Iš čia kitą dieną po interviu vyras išvyko į eilinę komandiruotę po Afrikos šalis.
„Darau viską. Nors mano pareigos yra taisyti, pavyzdžiui, jūsų kompiuterį, bet kai nuvažiuoju į Afriką ar Maskvą, ar Londoną, tai būna ir su serveriu susijusių darbų, ir iškviesti techninę pagalbą reikia. Ko aš tik nesu daręs. Ir dėžę sukalti teko, ir siųsti seną šlamštą, nes Afrikoje dirbame pagal principą, kad visą seną šlamštą turime sugrąžinti į Europą ir perdirbti, kad neužterštume Afrikos, nes daug kas tiesiog palieka šiukšles tenai. Tad tenka eiti, susirinkti visus senus kompiuterius, sumesti į vieną didžiulę dėžę, užkalti ir išsiųsti.
Dabar šiek tiek mažiau komandiruočių, o 2013 metais darbo reikalais aplankiau gal dešimt šalių. Bet aš šiaip mėgstu keliauti, tad iš viso tais metais aplankiau dvidešimt šešias“, – sako Martynas.
Lietuvio komandiruotės pastaruoju metu nėra labai linksmos. Keliaudamas jis prisideda prie savo įmonės skyrių kitose šalyse likvidavimo: „Klientai nebeduoda mums darbo. Kadangi mes paslaugų kompanija, mes patys naftos neišgauname, tenka užsidarinėti, nes stovi tušti biurai.“
Šiuo metu, vadinamosios naftos krizės laikotarpiu, lietuvio atlyginimas siekia daugiau nei 3 tūkst. eurų, be to, kartais būna mokami priedai ir paskatinamosios premijos.
„Kiekvienas metais reikia pateikti apžvalgą, kaip dirbau. Turi pats save įvertinti. Tai sunkoka, nes kažkaip Lietuvoje nebuvau pripratęs savęs girti. Tai yra amerikiečių kompanija, o jie, kaip ir olandai, mėgsta pasigirti, pasirodyti, tai štai reikia išgirti save, įrašyti nuopelnus, kurie man atrodo visiškai nereikšmingi.
Svarbu užsirašyti, ką padarei gero šią savaitę, nes metų gale, kai rengi tą apžvalgą, tos informacijos labai reikės. [Jei nuvertinsi save], gausi blogą įvertinimą. Man viršininkas taip ir pasakė: netingėkit, sėdėkit dvi dienas, rašykit apie save, girkitės, kad gautumėte pakeltą atlyginimą ir kad nebūtumėte sąraše tų prasčiausių, kurie bus eilėje būti išspirti pro duris“, – pasakoja Martynas.
Santykiai su mylimąja žlugo
Finansų krizė, kurią visa Europa išgyveno 2008–2010 metais, Aberdyne visai nesijautė, tačiau pastaruoju metu žmonės čia ėmė vis labiau spaustis.
„Nuomos kainos šiek tiek krenta, automobiliai atpigo. Aberdyne nauji automobiliai buvo vieni iš brangiausių, nes naftininkai gali papildomai 10 proc. sumokėti. [...] Daug kas iš mano bendradarbių atsisakė mašinas pirkti dabar, sako, kad nežinia, kas bus rytoj, gal atleis, o aš sėdėsiu su paskola, paimta mašinai, kurios dar ir neparduosiu taip lengvai“, – pasakoja emigrantas.
Finansinių problemų Martynas kol kas neturi, tačiau jis graužiasi dėl sugriuvusių santykių su mylimąja, kuri jį iš Lietuvos atsekė iki Škotijos. Vyras mano, kad meilei pakenkė intensyvus jo darbo grafikas: „Pradėjome nesutarti, manęs nuolat nėra, atvažiuoju ir vėl po dviejų savaičių išskrendu. Negalima nieko planuoti. Aišku, neprivaloma važiuoti, aš galiu pasakyti „ne“, bet nenoriu būti kitas sąraše, [kuriuos atleis]. [...] Išsiskyrėme taikiai, santykius palaikome.“
Ypač lietuviui skaudu, kad iš arti nemato, kaip auga 11-metė dukrytė, su mama apsistojusi Edinburge. Kai tik čia užsuka, visada ją aplanko.
Po skyrybų atsigaunantis lietuvis Škotijoje naujos meilės rasti nesitiki, vietos moterys – ne jo skonio: „Įžūlokos ir gėdos neturi, nusimaus kelnaites ir padarys gatvėje „reikalą“ trečią valandą nakties. Tokių vaizdelių mačiau ne vieną kartą. Nepatinka man jos.“
Kelias suka link Afrikos
Buvo daug dienų, kai Martynas graužėsi emigravęs, buvo dienų, kai norėjosi grįžti, tačiau dabar sako taip jau nebegalvoja. Škotijoje – jam geriau.
„[Į Lietuvą] grįžtu labai retai, bet šiemet būsiu du kartus. Važiuoju į draugo vestuves, galvoju, kad tuo pačiu metu du zuikius nušausiu ir pasidarysiu akių operaciją lazeriu. O antrą sykį skrendu į Europos krepšinio čempionatą, kuris vyks Latvijoje“, – planus atskleidžia Martynas.
Bet Škotija nebus Martyno namai visam gyvenimui. Vis dažniau į Afrikos šalis užsukantis informacinių technologijų specialistas galvoja įsikurti vienoje iš jų. Sako, kad ten šiuo metu yra labai daug privalumų.
„Noriu išvažiuoti kur nors šiltai gyventi, gal man ir Afrika tiktų. Pažįstu žmonių, kurie dirba vienoje šalyje, o gyvena kitoje. Pavyzdžiui, vienas kolega seniau dirbo Alžyre, o dabar, rodos, Pusiaujo Gvinėjoje. Ten vienoje kompanijoje gavo nuostabų darbą: mėnesį dirba, mėnesį laisvas, gauna gal septynis kartus daugiau, negu gaudavo Alžyre dirbdamas, pasistatė namą, laukia antro vaiko.
Mano netgi investicinis pensijų fondas – 75 proc. yra nukreipti į Afrikos augimą. Aš rizikuoju savo pinigais dėdamas juos į Afriką, aš matau ten galimybių, matau, kad ten yra pinigų. Aš pats dabar dirbu su draugu, siunčiu jam IT įrangą. Čia superku, perpakuoju, siunčiu į Afriką ir mes pradedame šiokį tokį versliuką, nes reikia turėti atsarginį variantą“, – „Emigrantams“ atskleidžia Martynas.
„Emigrantai“ rodomi antradieniais, 19.30 val., per LRT Televiziją. Laidą bet kuriuo metu galima peržiūrėti LRT Mediatekoje.