Logiškai nesuvokiami drąsios merginos sprendimai vis dėlto atnešė sėkmę ir, tai, kas tada kitiems atrodė kvaila ir beprotiška, dabar tapo sveikintina. Atrodo sveikintina.
– Kodėl tuomet žengėt tokius, atrodo, nelogiškus žingsnius ir nusprendėte išvykti iš Lietuvos?
– Manau, kad tiesiog norėjau pokyčių gyvenime. Gimiau ir užaugau Vilniuje, studijų metais jau pradėjau dirbti, sekėsi gerai ir finansinė padėtis buvo gera, bet turbūt buvo nuobodu. Nuo mokyklos nebuvo laiko pamąstyti, ką noriu veikti gyvenime, tiesiog su visa banga stojau į universitetą, puoliau ieškotis darbo, nes taip reikia.
Kai galiausiai pabaigiau mokslus, gavau kelis paaukštinimus darbe, supratau, kad tai neatneša man to laukto džiaugsmo. Norėjau naujos erdvės, naujo miesto, naujos rutinos, naujų veidų, žmonių, patirčių, platesnių galimybių pasaulio. Kai nusipirkau bilietą, buvau tvirtai apsisprendus rizikuoti, nors net nekalbėjau angliškai. Galvojau, jeigu reikės labai vargti ir iš naujo kopti, tai nieko negalėsiu kaltinti, nes pati šią pirtį sau ir būsiu užkūrusi.
– Anglija atrodė svajonių šalis?
– Tikrai ne. Mano pirmoji užsienio kalba mokykloje buvo vokiečių, gal man reikėjo vykti būtent ten (juokiasi). Į Angliją vykau, nes ten gyveno draugė ir taip atrodė bus lengviau tiek psichologiškai, tiek finansiškai. Keisti gyvenimą nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti, man tikrai buvo baisu, juolab, kad aš neturėjau gyvenimo patirties užsienyje, o ir Anglijoje prieš išvykstant nebuvau buvus.
Skridau faktiškai į niekur. Jaudinosi artimieji ir draugai, o aš nujausdama, kad tai teisingas ir man labai reikalingas gyvenimo posūkis po truputį kroviausi daiktus. Pamenu, kad išvažiavau su mintimi, kad negrįšiu ir tikrai neparlėksiu į Lietuvą susidūrusi su pirmaisiais sunkumais.
– Kokia buvo toji pradžia?
– Buvo labai sunku, bet tai manęs nenustebino. To ir tikėjausi. Prieš išvykstant draugė nuteikė ir sakė gerai pamąstyti, nes reikės daug dirbti. Žinojau, kad tik atvykus turėsiu dirbti bare ir supratau, kad bus sunku ne tik psichologiškai, bet ir labai nelengva fiziškai.
Kol pramokau kalbą, teko dirbti virtuvėje, po kelių mėnesių už baro, nes jau galėjau susikalbėti su klientais. Kalbą tikėjausi pramokti greičiau, bet gyvenau su lietuve drauge, tad namie kalbėdavome lietuviškai ir tai stabdė progresą.
Po trijų mėnesių darbo nedideliame Milton Keyens nusprendžiau išvykti į Londoną ir dirbti tos pačios kompanijos bare. Išvykau viena, išsinuomojau kambarį ir toliau darbavausi, bet jau gyvenau savarankiškai, tad vis lengviau ir lengviau sekėsi susikalbėti angliškai. Po pusės metų man net pasiūlė tapti pamainos vadove ir man tai jau buvo įrodymas, kad kalbą pramokau pakankamai gerai. Tuomet pradėjau mąstyti apie magistrą ir karjerą.
– Ar studijos nuo pradžių buvo plano dalis?
– Aš taip nepasakyčiau… Magistrui pastūmėjo tikrai labai sunkus darbas bare. Kai išvažiavau iš Lietuvos, norėjau dar leisti sau pagyventi, atsipalaiduoti ir per daug nesikoncentruoti į karjerą, nes buvau, matyt, pavargus. Tačiau tų devynių mėnesių bare pakako, kad susidėliočiau mintis ir nuspręsčiau kabintis ir siekti naujų tikslų Londone. Tad atsisakiau paaukštinimo ir įsidarbinau viename didžiausių Anglijos bankų. Po pusės metų darbo tame banke, aptarnavimo skyriuje, supratau, kad darbas banke ne man ir nusprendžiau stoti į magistrą.
– Ir kaip mokslai sekėsi svetimoje šalyje?
– Magistro studijų profilį galėjau rinktis iš įvairių socialinės krypties sričių, nes turėjau ekonomikos bakalaurą. Kiek pamenu, Lietuvoje sistema kur kas labiau ribojo stoti tik į panašios krypties antrosios pakopos studijas. Kadangi Londone turėjau daug platesnę pasirinkimo laisvę, tai nusprendžiau stoti į Antroplogiją.
Mane džiugino, kad šis mokslas nebus susijęs su ekonomika ar finansais. Gaila, kad darbą šioje srityje tikrai sunku susirasti, bet stojant apie tai nemąsčiau. Norėjau mokslų sau, ne dėl tėvų, diplomo ar karjeros.
Norėjau mokytis tai kas man būtų įdomu, juk Anglijoje mokslas mokamas, tad skolinantis pinigų magistrui būtų tikra „prabanga“ kankintis neįdomiose studijose. Mokslai truko vienerius metus. Studijuoti, lankyti visas paskaitas ir dirbti banke buvo nesuderinama, tad aš grįžau į ankstesnę darbovietę ir derinau studijas su darbu bare, ką Londone daro labai daug jaunų ir ambicingų žmonių.
– Na, bet pasirinkti nežinomą, kad ir labai įdomią specialybę turėjo kažkas paskatinti...
– Turbūt dėl to, kad atvykus į Londoną pasikeitė mano požiūris į daugelį dalykų. Lietuvoje mane supo ratas draugų, kolegų, artimųjų, kurie dirba vienaip ar kitaip panašų darbą. Dažniausiai tai buvo finansinis sektorius, marketingas, pardavimai ir panašiai. Didelės žmonių profesinės įvairovės aš nejaučiau, juk retai, kada sutiksi rašytoją, meteorologą, parfumerį ar muzikantą viename kambaryje.
Priešingai nei Londone – čia kiekviename kampe yra žmogus iš kito socialinio sluoksnio, kitos religijos, profesijos ir visų jų požiūris į darbą, buitį, tikslus, gyvenimą yra labai skirtingas. Mane tai privertė išlipti iš tam tikrų įskiepytų „gero gyvenimo” pažiūrų ir kultūrinių vėžių. Gal kiek netiesiogiai sprendimui įtakos darė ir tai, kad dirbdama bare mačiau daug finansininkų, bankininkų ir kitų kapitalistinės kultūros propaguotojų, kurie užsukdavo taurei vyno ar alaus ir aptardavo savo darbinius reikalus, matyt, tie klientai mane dar labiau atbaidė nuo finansinio pasaulio.
Antropologijos magistras yra kaip dovana sau pačiai. Po studijų bandžiau susirasti darbą keliose labdaros ar nevyriausybinėse organizacijose, bet į jas sunku patekti, turbūt priešingai nei Lietuvoje, Londone darbas panašiose organizacijose yra labai populiarus, dažnai žmonės, kurie yra socialiai atsakingi ir turi idealistinių tikslų pakeisti pasaulį, padėti pagalbos prašantiems ir panašiai, tokiose organizacijose dirba be jokio atlygio. Pačios antropologijos srityje susirasti darbą yra gana sunku, reikėtų stoti į doktorantūrą ir bandyt pasukti į akademinę pusę.
Taip yra dėl to, kad antropologijos studentų yra daug, bet mokslinių tyrimų institutų šioje srityje vos keli. Galiausiai po mėnesio darbo paieškų, aš įsidarbinau programinės įrangos įmonėje ir dirbu projektų koordinatore. Nors ir neturėjau tokio darbo patirties ir nestudijavau projektų valdymo ar technologijų, manim įmonės vadovai patikėjo, manau, tam įtakos labiausiai turėjo asmeninės savybės ir tai, kad atvykusi į Londoną turėjau ambicijų mokytis, tobulėti, siekti kažko.
– Dabar Londone gyvenate jau ketverius metus. Ar lengva išgyventi finansiškai ir daryti tokius kardinalius posūkius?
– Tikrai nėra lengva, bet nebadauju... žinoma, visada reikia skaičiuoti, juk Londonas vienas brangiausių miestų, nors ir uždirbu čia daugiau nei Lietuvoje, bet ir išleisti turiu kur kas daugiau. Daugiausiai mano, kaip ir kitų gyvenančių Londone, pajamų suryja būstas, transportas įvairios paslaugos, o gyvenimo kokybė prastoka. Juk didžioji dauguma mūsų butu arba ir kambariu dalijasi su kitais... Tačiau aš matau ir kitą medalio pusę: tai galimybės dirbti didelėse įmonėse, kopti karjeros laiptais, čia tikrai daug perspektyvų ambicingiems. Dar vienas labai svarbus aspektas – kultūrinis gyvenimas.
Ir dar! Man patinka Londone gyventi, nes galiu ištirpti didelėje minioje, kai nenoriu niekam kristi į akis, tada galiu jaustis laisviau, labiau susikoncentravusi į save ir savo gyvenimą. Gyvenant čia supranti, kad visi žmonės yra skirtingi, kad gyvenimas visų skirtingas, niekas tarpusavyje nesilygina, dėl to galiu nusiimti nuo pečių tam tikrą naštą, kuri Lietuvoje yra gal kiek užkrauta artimųjų dėl sėkmingo gyvenimo sampratos.