Prieš 5 metus Aivaras Kolpingo kolegijoje baigė teisę. „Supratau, kad teisės studijos ne man, norėjau paragauti emigranto duonos ir išvažiavau į Škotiją, kur įstojau į Aberdyno universitetą“, – pasakoja 28-erių metų vyras.

Aberdyne jis baigė politikos mokslų ir sociologijos studijas. Po trejų metų suprato – ir šie mokslai ne jam. Kauniečiui taip pat norėjosi pabėgti iš nuolat apniukusios Škotijos. Tada Aivaras pradėjo galvoti apie kitą pasaulio kraštą – Australiją.

„Visą laiką mėgau krepšinį, bet vis nesupratau, ką noriu veikti gyvenime. Todėl pagalvojau – kodėl nepabandžius tapti krepšinio treneriu“, – prisimena vyras, pasirinkęs sporto trenerio studijas viename Sidnėjaus koledžų.

Vos tik atvykęs į Australiją jis ėmė siekti svajonės – tapti krepšinio treneriu. Sidnėjuje Aivaras gyvena jau daugiau nei metus.

Pirmose varžybose laukė sutriuškinimas

Vietiniai australai lietuvį greitai nuteikė, kad nieko nebus: esi atvažiavęs iš svetur, krepšinyje neturi pažįstamų ir draugų, be to, palyginti su regbiu, kriketu ar žirgų sportu, krepšinis Australijoje nėra populiarus.

Tačiau Aivaras nepasidavė. Internete aptiko, kad ieškoma trenerių savanorių berniukų iki 10 metų komandai. Lietuvis tuoj pat parašė laišką ir buvo pakviestas į interviu. Interviu metu vyras prisipažino neturįs jokios treniravimo patirties, bet labai norintis to imtis. Aivarui davė komandą su sąlyga: jei nepatiks jo darbas vaikams ir tėvams, šios galimybės neteks.

Prieš pirmąją treniruotę Aivaras nemiegojo: nežinojo, kaip reikės elgtis. Informacijos apie krepšinio treniruočių subtilybes ieškojo internete, skaitė knygose. Per pirmąją treniruotę smarkiai jaudinosi: kad nebūtų krapštančių nosį, bandė vaikus sudominti linksmais ir naudingais pratimais. Tokio amžiaus vaikai dėmesį į paaiškinimus gali sutelkti tik apie 20 sekundžių, tad suktis teko greitai.

Paskui Aivaras įvedė sistemą – kol garsiai suskaičiuoja iki penkių, vaikai turi atbėgti iki jo, kad išgirstų kito pratimo paaiškinimus. Laiku neatbėgus, tenka daryti atsispaudimus, bėgioti. „Tačiau visas nuobaudas, kurias jie gauna, darau kartu su jais. Manau, taip sulaukiau vaikų pasitikėjimo, parodau, kad komandoje nėra , o esame mes kaip viena komanda“, – kalbėjo pašnekovas.

Treneriu tapusiam studentui teko daug ką išmokti. Pavyzdžiui, tokius niuansus, kad kažką aiškinant reikia priklaupti ant vieno kelio – taip būsi lygus su vaikais, nežiūrėsi į juos iš aukšto. Taip pat reikėjo vaikus įpratinti, kad kalbant treneriui, kamuolį dviem rankomis laikytų iškėlę virš galvos: tada niekas kamuolio nemušinėja ir gali viską ramiai paaiškinti.

Po trijų savaičių Aivaro treniruojamos komandos laukė pirmos oficialios varžybos vietinėje lygoje. Lietuvio komanda buvo sutriuškinta 40 taškų. Vaikams, tėvams ir pačiam Aivarui buvo šokas. Tačiau dar po trijų savaičių treniruočių tai pačiai komandai pralošta tik 9 taškais. Dar po keleto savaičių minėtą komandą vienu tašku pavyko įveikti. Tai buvo įrodymas, kad einama tinkama linkme. Pradedantysis treneris įgavo daugiau pasitikėjimo savimi.

Aivaras džiaugėsi sulaukęs palaikymo iš vaikų tėvų ir organizacijos: po pralaimėjimų šie jį ramino ir ragino tęsti darbą, nes vaikai akivaizdžiai darė pažangą. Klubas jį tobulinti žinių siuntė į krepšinio trenerio kursus ir apmokėjo visas išlaidas. Su komanda lietuvis praleido tris sezonus (Australijoje sezonas trunka 3 mėnesius). Tėvai ir krepšinio mokyklos administracija lietuvio darbu buvo labai patenkinti.

Po dešimtmečių berniukų laukė paaugliai

Tačiau šis darbas buvo savanoriškas ir pradedančiam treneriui norėjosi kažko naujo bei tobulėti. Ką daryti toliau? Aivaras susikūrė CV, save pristatė kaip pradedantį berniukų krepšinio trenerį ir laiškus išsiuntinėjo būriui krepšinio trenerių. Atrašė dukart geriausiu Australijos metų treneriu pripažintas specialistas Ianas Stackeris.

Jis nusprendė lietuviui padėti ir nukreipė pas Sidnėjuje dirbantį draugą Rexą Nottage'ą, kuris laikomas vienu geriausių jaunųjų krepšinio talentų trenerių Australijoje. Specialistas leido dalyvauti jo vedamose treniruotėse. Po trijų mėnesių „apšilimo“, Aivaras buvo priimtas dirbti treneriu į vieną prestižiškiausių berniukų mokyklų Sidnėjuje.

Aivarui paskyrė treniruoti vidutiniokus 16-mečius. Per pirmą treniruotę laukė 20 paauglių. „Buvo šokas – 20 šešiolikmečių žiūri, ką jiems pasakysiu, reikėjo kuo greičiau rasti bendrą kalbą ir įgauti jų pasitikėjimą. Skiriami pratimai turėjo atitikti jų amžių ir nebūti nuobodūs“, – prisimena pašnekovas.

Komandai varžybose sekėsi neblogai, pavykdavo laimėti maždaug pusę varžybų. Treneriui ypač įsiminė pirmos laimėtos varžybos, kuriose pergalingus taškus pavyko įmesti likus 4 sekundėms iki pabaigos.

„Prisimenu, kai per pertrauką prie manęs priėjo vienas tėvų ir pradėjo griežtai piktintis, kodėl vieni žaidžia 10 minučių, kiti 15 ar 20. Aš taktiškai priminiau, kas yra treneris ir kad tik aš ir patys vaikai žino, kas ir su kokiu užsidegimu dirba per treniruotes, tas ir gauna daugiau žaidybinio laiko“, – kilusį vieno tėčio nepasitenkinimą prisiminė Aivaras.

Kitą dieną jis susikvietė visus 16-mečius, paaiškino, kad jam nesvarbu, kas yra jų tėvai, kiek pinigų banko sąskaitoje turi ar kokie jie populiarūs mokykloje – viską reikia įrodyti aikštelėje varžybų metu ar treniruotėse. Treneris pasiūlė tiems, kuriems nepatinka treniruočių metodika, po susirinkimo prieiti ir pasisakyti – yra galimybė pereiti į žemesnio lygio komandas, kuriose bus galima žaisti po 40 minučių. Po susirinkimo niekas nepriėjo, o jis iš savo mokinių „Facebook“ sulaukė trijų naujų pakvietimų draugauti.

Beje, Aivaras į varžybas visada ateina pusvalandžiu anksčiau ir tik po to pradeda rinktis visa komanda. „Po šios kalbos savaitgalį laukė varžybos, kaip visada, atėjau pusvalandžiu anksčiau ir, mano nuostabai, komanda jau buvo susirinkusi ir darė apšilimą. Tuomet supratau, kad griežtesnė kalba persirengimo kambaryje nepraėjo pro ausis ir kaip jaunas treneris pasijaučiau tiesiog puikiai“, – pasakoja kaunietis.

Su šešiolikmečiais Aivaras dirba jau tris mėnesius. Tai pirmi pinigai, kuriuos pavyko uždirbti iš krepšinio. Pragyvenimui lietuvis užsidirba dirbdamas virtuvės šefu restorane.

Beje, prieš daugiau nei pusmetį, jis laiškus su savo CV išsiuntinėjo ir būriui Lietuvos krepšinio mokyklų. Aivaras rašė, kad norėtų grįžti į Lietuvą ir trenerio darbo imtis čia. Tačiau atsakymo sulaukė tik iš vieno trenerio, Kauno krepšinio mokyklos vadovo, kuris negalėjo pažadėti nieko konkretaus. Taigi kol kas gyvenimo svajonę vyrui reikės įgyvendinti Australijoje. Užsienyje Aivaras gyvena jau daugiau nei 4 metus ir jau ima galvoti norįs grįžti į savo šalį, kur laukia šeima ir draugai.

Pakliuvo į egzotišką salą

Per vasaros atostogas Aivaras pastebėjo, kad vyksta Okeanijos čempionatas, kuriame žaidžia egzotiškos salos – Vanatu, Guama, Naujoji Kaledonija. Jam kilo idėja: kodėl nepabandžius atostogų metu išvykti į kokią egzotišką salą ir iš arčiau pasidomėti, koks jų krepšinio lygis. Aivaras internete surado šių salų krepšinio federacijų adresus ir išsiuntinėjo laiškus.

Netrukus lietuvis sulaukė atsakymo iš Guamos krepšinio federacijos. Pradėjęs susirašinėti su federacija, Aivaras sulaukė pasiūlymo Kalėdų laikotarpiu 2 savaitėms atvykti į berniukų iki 14 metų krepšinio stovyklą. Aivarui pasiūlė vyriausiojo trenerio postą ir paskyrė keletą asistentų. Sutarta, kad Guamos krepšinio federacija finansuos viešbutį, o Aivaras nusipirks lėktuvo bilietus.

Tarp Australijos ir Japonijos Ramiajame vandenyne esančioje ir JAV priklausančioje nedidelėje saloje Aivaras šventė Kalėdas ir Naujuosius metus. Maždaug 40 kilometrų ilgio ir 8 km pločio saloje lietuvį nustebino, kad čia niekas nevaikšto pėsčiomis: visi važinėja automobiliais. Tuo metu Aivaras visus stebino, kad vaikščiojo pėsčias. Norėdamas pamatyti kažką įdomaus, jis 30 laipsnių karštyje turėdavo nueiti 5-7 kilometrus. „Žmonės ten be proto draugiški, aš, šviesesnio gymio, jiems buvau egzotika, daugelis modavo gatvėse, sveikindavosi“, – teigė pašnekovas.

Guama – pati egzotiškiausia Aivaro aplankyta šalis su tropiniu lietumi ir nesibaigiančiu karščiu – termometro gyvsidabrio stulpeliai žemiau 30 nenukrenta net naktį. Guamoje lietuvį džiugino nuostabūs paplūdimiai, koralai, egzotiška gyvūnija.

Pašnekovo teigimu, Guamos krepšinio federacija jo treniruotėmis liko labai patenkinta. Išvykstant vaikai labai liūdėjo ir prašė būtinai dar kartą sugrįžti. „Buvo fantastiška vesti treniruotes tokioje egzotiškoje ir mažoje saloje, net pačiam teko apsivilkti vietinės komandos aprangą ir žaisti kalėdiniame krepšinio turnyre, pralaimėjome tik finale, bet vis tiek patekome į vietinį laikraštį“, – juokėsi lietuvis.

Šiuo metu jis treniruoja 2 berniukų komandas iki 16 metų. Jam siūloma treniruoti ir berniukų komandą iki 12 metų. „Svajonės tampa tikrove, kai mintys tampa veiksmais, ir nereikia bijoti pasitaikančių sienų tavo kelyje, jos tam, kad suprastum, kaip labai to nori“, – tvirtina pašnekovas.