Jos žiūrėti ėjo Holivudas, jai vaišintis siūlė pati Vindzoro hercogienė Walis Simpson, dėl kurios Jungtinės Karalystės karalius Edwardas VIII atsisakė sosto.

Tai – pokariu į Australiją emigravusios Ramonos Ratas-Zakarevičienės gyvenimo istorija. Atvirame interviu DELFI 75-erių R. Ratas-Zakarevičienė pasakojo apie savo šlovės metus, gastroles po pasaulį ir nenusisekusią pirmąją santuoką.

Beje, Ramona žinoma ne tik kaip garsi balerina. Jos tėvelis Vaclovas Ratas-Rataiskis buvo Lietuvoje žinomas grafikas, dailininkas, pripažinimo sulaukęs ir Australijoje.

Pabodo vienuolėms šveisti grindis ir klūpėti

Būti šokėja Ramona negalvojo: norėjo būti vaistininke. Ji manė, kad šokėjų šeimoje per daug, mat mama, teta ir dėdė šoko baletą Kauno valstybiniame teatre. Tačiau kai mergaitei buvo 11-ka, trūko apendicitas. Ligoninėje gydytojas skubiai padarė operaciją: neturėjo laiko net instrumentų virinti. Gydytojas išreiškė pageidavimą, kad Ramona tris kartus per savaitę sportuotų. Tą gydytojas rekomendavo dėl problemų su širdimi, kuri buvo tris kartus didesnė nei įprasta. Kai kurie gydytojai, nenustatę tikslios diagnozės, prognozavo, kad mergaitė liks neįgali.

Pagalvojusi Ramona pasuko į baletą. 11-metei teko pradėti šokti su šešiamečiais. Ramona jautėsi, kad jos kūnas lyg tešla – net grindys šokant dundėdavo. Tačiau jau už pirmąjį egzaminą gavo aukščiausius balus ir metinę stipendiją, svoris nukrito, širdis susitvarkė. Ramona ėmė daryti balerinos karjerą.

Mergina užsibrėžė: sulaukusi 17-kos, taps profesionale. Nors šokti pradėjo vėlai, beveik 12-kos, tačiau per 5 metus baigė 9 metų kursą. Tėvai pasakė: „Daryk, ką nori, bet neturime pinigų mokėti už baleto reikmenis ir treniruotes“. Todėl, būdama 16-kos, šokėja užsidirbdavo spausdindama mašinėle, dirbdama buhalterio asistente. Dabar Ramona dėkinga tėvams, kurie nemokėjo už mokslą ir baleto reikmenis.

Mama norėjo, kad Ramona lankytų katalikišką mokyklą. Ir šiandien ji prisimena bjaurias vienuoles, kurios jos knygas vadino rusiškomis. Mergaitė užsispyrė: jei jūs mano knygas vadinate rusiškomis, apie jūsų religiją nenoriu nieko žinoti! (australai visus atvykėlius iš Baltijos šalių laikė rusais – DELFI). Iš ryto vienuolės liepdavo klūpant šveisti grindis – moksleiviai buvo išnaudojami kaip darbininkai. Išblizginus koridorius, laukė pusės valandos malda klūpant koplyčioje. „Pasakiau mamai, kad noriu šokti ir kad keliai skirti ne klūpėjimui. Man buvo 14-a, tėvams pareiškiau išeinanti iš katalikiškos mokyklos ir stojanti mokytis į Perto koledžą“, – prisimena pašnekovė. Tėvas tam neprieštaravo, nors religinga mama spyriojosi.

Balerina 1956 m. įgijo Karališkosios šokio akademijos (The Royal Academy of Dancing, Advanced) diplomą, vėliau – Cecchetti Imperial Society Teachers of Dancing, Advanced (ISTD) baleto sistemos diplomą.

Reikalaudavo šokti iki kraujo

Tapusi profesionale, R. Ratas-Zakarevičienė įsidarbino tuo metu pagrindinio valstybinio Australijos operos ir baleto teatro The Elizabethan Opera Ballet Company soliste. Paskui ji pateko į antrąjį televizijos kanalą. Jame Ramona šokdavo pagal populiarias dainas, jai buvo skirtas pagrindinis vaidmuo, tekdavo įsikūnyti į skirtingus charakterius. Alga buvo gera, tačiau balerinos ambicijos buvo patekti į tikrą baleto teatrą.

1959 m. ji pateko į Eduardo Borovanskio baleto trupę, dar po trejų metų, E. Borovanskiui mirus, buvo pakviesta į įkurtą Australijos baleto teatrą. Jame lietuvė šoko pirmojoje trupėje. Profesionali balerinos karjera truko dešimtmetį. R. Ratas-Zakarevičienė buvo pirmoji lietuvė, patekusi į Australijos baleto teatrą.

Bene įspūdingiausias karjeros momentas – 1965-1966 metais vykusios pasaulinės gastrolės su primarijumi Rudolfu Nurejevu ir primabalerina Margot Fonteyn. Pusmetį trukusių gastrolių metu trupė pasirodė Baalbeke (Libanas), Nicoje, Frejuje, Paryžiuje (Prancūzija), Liverpulyje, Glazge, Londone, Birmingame (Jungtinė Karalystė), Kopenhagoje (Danija), Berlyne (Vokietija), Los Andžele ir Honolulu (JAV). Per pusmetį parodyti 67 spektakliai, Australijos baleto teatro pasirodymą išvydo 170 tūkst. žmonių. 1965 m. Paryžiuje tarptautiniame šokio festivalyje Australijos baleto trupė laimėjo Didįjį prizą už baletą „Žizel“.

„Ooo, viskas buvo taip įdomu. Los Andželas, Disneilendas, pažiūrėti į mus atėjo Holivudas. Mes žiūrėjome į juos, kuriuos matėme filmuose, pavyzdžiui, į Elizabeth Taylor... Juos pritraukė R. Nurejevas“, – pasakoja pašnekovė, įspūdžių ir pažinčių parsivežusi visam gyvenimui.

Jos teigimu, rusų totorius R. Nurejevas visą kompaniją tempė pirmyn: šiandien reikalavo dirbti 100 proc. rytoj – 150 proc. Ramonos teigimu, po jo Australijos baletas niekada nebebuvo toks geras. Pavargus R. Nurejevas, kuris buvo ir primarijus, ir choreografas, neleisdavo eiti gerti arbatos, sakydavo, kad repetuoti teks iki kraujo.

„Mes pamatėme, kaip reikia bendrauti su publika. Jis mokėjo ateiti į sceną, viena akimi pažiūrėti į viršų, o tada po spektaklio laukdavo 32 iškvietimai į sceną, eilės, prašančios autografų. Jis turėjo tokią charizmą, buvo tarsi sexual animal, jis ir vyrus, ir moteris patraukdavo“, – prisimena R. Ratas-Zakarevičienė.

Ji itin gerai pamena gastroles Paryžiuje: po spektaklio „Žizel“, su kuriuo laimėjo Didįjį prizą, laukė priėmimas viešbutyje su prancūzų aristokratija. Buvo matyti daug prabangaus maisto, trupė buvo išalkusi, tačiau niekas vaišintis nesiūlė. Tada Ramona draugei angliškai pasakė esanti išalkusi ir nusistebėjo, kodėl niekas nesiūlo valgyti.

„Kažkas davė signalą per petį, atsisukau, žiūriu, čia Vindzoro hercogas ir hercogienė (The Duke and Duchess of Windsor), hercogienė man angliškai maloniai pasakė, kad eičiau ir pasiimčiau. Aš buvau labai patenkinta, kad gavau leidimą iš tokios aukštos ponios“, – pasakoja R. Ratas. Taip visi šokėjai nuėjo vaišintis. Minėta moteris buvo dukart išsiskyrusi amerikietė Wallis Simpson, dėl kurios Edwardas VIII 1936 m. atsisakė Didžiosios Britanijos karaliaus sosto.

Karjerą nutraukė dėl tėvo ligos

1966 m. grįžus iš gastrolių, jos galva svaigo nuo pasisekimo, pažinčių, ji puolė tėvelį įtikinėti, kad reikia keisti spalvas: pasaulis spalvotas, o ne juodai baltas, kaip tėvo darbuose. Tačiau džiaugsmas truko neilgai: ji sužinojo apie mirtiną tėčio ligą. V. Ratui-Rataiskiui diagnozuota ketvirtos stadijos leukemija. Medikai gyventi davė 6 mėnesius.

Šeima nutarė tėveliui nieko nesakyti. Ramona gydytojo paklausė, ką ši galinti padaryti. Gydytojas patarė pakelti tėčio emocinę sveikatą. Taip jai kilo idėja pasiūlyti Niujorke surengti grafikos darbų parodą. Tėvas sutiko ir jo mintys pradėjo suktis apie parodą.

Ramona turėjo atsisakyti kontrakto Australijos balete. Baletas solistės paleisti nenorėjo, viliojo kitąmet vėl laukiančiomis pasaulinėmis gastrolėmis. Tačiau ji jautė pareigą tėvui.

„Supakavau tėvelio darbus, Niujorke gyvenusi teta atsiuntė bilietą ir laivu išplaukiau į Ameriką. Teta taip pat parūpino bilietą, leidusį tris mėnesius nemokamai autobusu keliauti po Ameriką“, – prisimena pašnekovė.

1967 m. Amerikoje jos laukė lietuvių dailininkai, tėvelio pažįstami, padėję darbus paruošti parodai. Ji surengė parodas Niujorke, Klyvlande, Los Andžele, Čikagoje. Vietoje planuotų trijų mėnesių, R. Ratas-Zakarevičienė JAV užtruko 10 mėnesių. Tuo metu Amerikoje visus domino jos pasaulinės gastrolės ir balerinos karjera.

Parodų metu nemažai tėvelio darbų pavyko parduoti. Paskambinusi į Sidnėjų, Ramona paragino tėtį dirbti toliau. Uždirbti pinigai buvo skiriami geresniam maistui, vaistams. Vietoje prognozuotų 6 mėnesių, tėvelis išgyveno 7 metus.

„Grįžus į Australiją, baletas vėl siūlė solistės kontraktą. Tačiau aš pergalvojau: kol tėvelis gyvas, man svarbu likti arti jo. Mes su tėveliu radome bendrą kalbą, jis mane kviesdavo pareikšti nuomonę apie darbus“, – kalbėjo R. Ratas-Zakarevičienė.

Vyras kenkė, kad ji negrįžtų šokti

Ramona pasakoja apie pažintį su aukštu, keturias kalbas mokėjusiu australu, dirbusiu draudimo kompanijoje. Jis jauną baleriną pradėjo kviesti pietų, o už poros savaičių pateikė siurprizą: nusivedė į juvelyrinę parduotuvę ir joje pasiūlė išrinkti norimą žiedą. „Mano gyvenimas buvo įdomus ir nerealus, visą laiką užėmė darbas, o asmeniniam gyvenimui trūko praktikos ir laiko. Grįžtu į teatrą su deimantu, sužadėtuvių žiedu, draugės ėmė svaigti, kaip gerai, prisipažino, kad ir jos jį griebtų“, – pamena pašnekovė.

Tačiau po trijų draugystės mėnesių Ramona ėmė įtarinėti, kad gerbėjui labiau rūpėjo jos šlovė, taip pat pradėjo lįsti jo charakterio ypatybės. Draugystė, kurią dabar moteris vadina klaida, iširo. Tuo metu mama įkalbinėjo tekėti.

Po keleto metų Ramona ištekėjo už sutikto verslininko, su juo sulaukė dviejų vaikų. Tik praėjus daug metų po vestuvių ji sužinojo, kad vyras serga šizofrenija, yra linkęs smurtauti. Prieš vestuves jis mokėjo įtikinti, kad yra geras žmogus, tačiau po vestuvių išlindo tikras charakteris.

„Jis man draudė grįžti šokti. Aš nešokau, tačiau nepamiršau profesijos – pradėjau mokytojauti. Ir teisingai padariau – ir dabar dar mokytojauju, esu dviejų sistemų mokytoja. Gyvenime negali sakyti, kad pasiekiau, buvau tas ir tas – negalima miegoti ant laurų – turi eiti su pasauliu ir mokytis toliau, žiūrėti, kas vyksta dabar“, – gyvenimo filosofiją dėsto R. Ratas-Zakarevičienė. Ji ir dabar tebemoko prestižinėse privačiose Sidnėjaus baleto mokyklose, į kurias pakliūti labai sunku.

Prieš laikant egzaminus ir stažuojantis kursuose, sutuoktinis Ramonai pridarė žalos. Kartą slidinėjant, vyras per stipriai užsuko slidžių apkaustus. „Jis sau pirkdavo naujausią įrangą, o man – šlamštą. Sustojus koja turi iš slidės iššokti, o jis man taip stipriai prisuko – jis tą darė sąmoningai – kad likčiau namie – man lūžo visi trys kairės pėdos kaulai“, – baisią gyvenimo patirtį prisiminė moteris.

Gydytojas operacijos metu kaulus suveržė paprastu varžtu. Po trijų mėnesių varžtą teko išimti. Praėjus metams po operacijos, Ramona laikė egzaminus ir gavo aukščiausią šokėjos laipsnį. „Gyvenimas buvo ir komplikuotas, ir sunkus, bet niekuomet nebuvau pasiduodanti. To negali būti, baleto charakteris to neleidžia, kažkaip turi sunkumus pergyventi“, – aiškina pašnekovė.

Trečias kartas nemelavo

Ji džiaugiasi sėkmingu trečiuoju pasirinkimu: jau 19 metų santuokoje laimingai gyvena su Ramučiu Zakarevičiumi. Gyvenimą akademinei veiklai atidavęs inžinierius dr. R. Zakarevičius – Sidnėjaus lietuvių bendruomenės pirmininkas, neseniai išrinktas Krašto valdybos pirmininku, taigi tapo visos Australijos lietuvių bendruomenės vadu.

„Dar ir dabar dažnai sapnuoju, kad šoku. Aš ir toliau mokausi naujų baleto sistemų, kuomet kitos mokytojos spjauna. Kiekvienas kelias, kurį gyvenime pasirinkau, buvo sunkus, tačiau jį kažkaip nuėjau“, – pasakojo 75-erių R. Ratas-Zakarevičienė.

Sulaukusi 50-ties, ji pasinėrė į naują veiklą – užsiėmė drabužių dizainu, kolekcijas pristatė Niujorke, Tel Avive, Kaire, Vilniuje. Australijoje R. Ratas-Zakarevičienė įkūrė Lietuvos baleto bičiulių draugiją, remiančią Lietuvos baletą. Moteris aktyviai veikia Sidnėjaus lietuvių bendruomenės veikloje: vadovavo Lietuvių klubui, jos pastangomis įkurtas Sidnėjaus lietuvių bendruomenės informacijos centras, interneto svetainė, leidžianti mokytis lietuvių kalbos.

Tėvą Lietuva įvertino labiau nei Australija

2010 m. R. Ratas-Zakarevičienė dalyvavo retrospektyvinėje tėvo 100 metų jubiliejaus parodoje Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Kaip klostėsi jo karjera?

Išpopuliarėjęs Lietuvoje ir Europoje, R. Ratas-Rataiskis grafika užsiėmė nuo pat pirmos dienos, kai emigravo į Australiją ir atsidūrė Perte. Po kurio laiko jis suprato, kad norint būti įvertintam, reikia keltis į Sidnėjų. Taip 1954 m. šeima persikraustė į Sidnėjų. Čia menininkas įsitraukė į lietuvių bendruomenės veiklą ir bandė pažadinti tuomet Sidnėjuje primigusį grafikos meną. R. Rato-Rataiskio iniciatyva Sidnėjuje surengta pirmoji grafikos paroda.

R. Ramonos-Zakarevičienės teigimu, tėvelis buvo pripažintas, tačiau jo kelias buvo sunkus: Australija greičiau pripažins jauną kūrėją, su kuriuo gali nueiti išgerti alaus. R. Ratas-Rataiskis buvo kitoks, jautė atsakomybę šeimai. Iš grafikos pragyventi nebuvo įmanoma, tad jam teko užsiimti keramika.

V. Rato-Rataiskio darbų yra Australijos nacionalinėje galerijoje Kanberoje, Naujojo Pietų Velso meno galerijoje Sidnėjuje, taip pat pas Ramoną ir privačiose kolekcijose. Dalį darbų dukra yra padovanojusi Lietuvos muziejams.

„Jis davė labai daug Australijos grafikos pradžiai, bet nebuvo pilnai įvertintas. Jo garbę bandė prisiimti jaunesnė karta, tėvelis nebuvo iš tų, kuris pasisakytų, kad ten jo ranka pridėta. Gal jam viduje buvo labai skaudu“, – kalbėjo R. Ratas-Zakarevičienė. Jos akimis žiūrint, Lietuva menininką įvertino labiau nei Australija.