Apie Kultūros ministerijos remiamą Sibiro lietuvių bendruomenių projektą pranešė organizatoriai.
„Rusų kapai neretai būna apleisti. Bet panašu, kad pamatę, ką mes darome, vietiniai Sibiro gyventojai taip pat tampa rūpestingesni. Kai atnaujinome kapus Ilkoje, po poros metų radome juos – ir lietuvių, ir rusų – papuoštus gėlėmis ir vainikais, nors tremtinių giminių tame kaime net nelikę“, – stebisi Buriatijoje gyvenantis Bernardas Razgus, kuris čia gyvena nuo 1948 m., kai dar būdamas vaikas buvo ištremtas.
„Kito kaimo kapinėse mums padėjo vietinis gyventojas. Per dieną klausęsis mūsų pasakojimų apie tai, kaip čia atsidūrėme ir kas su lietuviais čia vyko, jis pažadėjo: būtinai atvesiu čia savo vaikus ir visa tai jiems papasakosiu“, – tęsė Buriatijos lietuvių kultūros bendrijai vadovaujantis B. Razgus.
Jam pritaria Krasnojarsko lietuvių bendruomenės veikėjas Saulius Sidaras. „Taip, kaip lietuviai, niekas nesirūpina savo buvusiais tremtiniais ir kaliniais. Pavyzdžiui, rusų kapinėse nėra takelių, labai sudėtinga prieiti prie kapų, artimieji mėgsta saviškio kapą aptverti, o kitų aplinkui tarsi nepastebėti“, – kalbėjo geologas S. Sidaras, per ekspedicijas Krasnojarsko krašte suradęs apie 100 lietuvių kapaviečių. Jam, pačiam gimusiam lapkričio 1 dieną, Vėlinės yra svarbi ir gerai žinoma šventė.
Nors rusai Vėlines mini ne lapkritį, o balandį, lietuvių bendruomenės išlaiko katalikiškas tradicijas. Tomsko srityje dvasiniu tautiečių gyvenimu besirūpinantis kunigas Viktoras Bilotas lapkričio pirmąją ir antrąją kasmet laiko mišias, veda pamaldas kapinėse.
„Būtų gerai surasti visas lietuvių kapines Sibire ir pastatyti jose paminklų, iškalti pavardes žmonių, kurie ten palaidoti“, – užsimena V. Bilotas.
Kol kas su Kultūros ministerijos pagalba Rusijos lietuvių bendruomenės šioms Vėlinėms sutvarkė apie pusšimtį kapinių Tomsko srityje, Buriatijoje, Krasnojarsko ir Altajaus kraštuose, tačiau manoma, kad jų čia yra dešimteriopai daugiau.
„Mums susiburti draugėn ir padaryti daugiau darbų neleidžia didžiuliai atstumai. Pavyzdžiui, Krasnojarsko krašto plotas – 2,5 mln. kvadratinių kilometrų. Atskristi iš Igarkos ar Norilsko dažniausiai kainuoja tiek, kiek iš Niujorko. Todėl čia aktyvių bendruomenės narių turime tik apie 500. Tai žmonės, gyvenantys arčiau paties Krasnojarsko“, – pasakoja S. Sidaras, taip pat atsidūręs tame krašte 1948-aisiais. Tuomet jis buvo septynerių ir per tuos pačius metus neteko tėvų ir senelės.
Tremtinių kapų tvarkymo darbus šiais metais organizavęs lietuvių bendruomenių kapelionas Rusijoje kunigas Rimantas Gudelis sako, kad ne iš Lietuvos siunčiamos misijos, o vietos bendruomenių įtraukimas yra efektyviausias būdas tvarkyti tremtinių kapus. „Tai tampa proga suvienyti vietos bendruomenes, padėti joms palaikyti lietuvybę, be to, geriau panaudojamos valstybės lėšos“, – įsitikinęs kun. R. Gudelis.
Tremtiniai sako, kad lietuviai, visą gyvenimą praleidę Sibire, jau labai supanašėjo su vietiniais gyventojais, ne visi moka savo kalbą. Tačiau mirusiųjų pagerbimo papročiais jie vis dar skiriasi, o jų antkapiai ir užrašai ant jų neretai išreiškia skausmą ne tik dėl artimųjų, bet ir tėviškės netekties.
Buriatijos kaimelio Čelano kapinėse yra antkapis su užrašu:
„A+A Janulevičienė Elena, 1866-1948.
Primink, kryželi, mieliems praeiviams,
Kad yr saulelė – Kryžių Lietuva.
Primink žmonijos būsimiems ainiams
Kad ilsis čia jos žilagalvė dukra.“
Tremtiniai skaičiuoja, kad atnaujinant kapines jų sukurti mediniai antkapiai išsilaikys iki 60 metų, mediniai kryžiai – iki 20 metų, todėl viliasi, kad ateityje ras galimybių lietuvių kapuose pastatyti po vieną bendrą metalinį paminklą.