Netoli miesto, Šerkšnėnų kaime, įsikūręs jos tėvo Julijono Kumpikevičiaus vardu pavadintas aerodromas. Trečiadienį Šerkšnėnuose profesorę domino, kaip panaudojami prieš metus jos iniciatyva surinkti, lėktuvų pakilimo tako atnaujinimui skirti 10 tūkst. JAV dolerių.

G. Kumpikaitė taip pat sakė, kad ne visi emigrantai Amerikoje gyvena gerai. Trečiosios emigracijos bangos lietuviams esą taip sunku, kad žudosi, iššokdami pro langą, dar kitus nužudo karštis. Anot jos, Lietuvos žmonės teneturi iliuzijų, kad Amerikoje taip jau gerai.

Skrido iš Prahos į Kauną 1934-aisiais

Prancūzų ir vokiečių literatūros kursą universitete dėstančios G. Kumpikaitės tėvas Julijonas Kumpikas-Kumpikevičius (1910–1985) – istorinis asmuo, lietuvių civilinės aviacijos pradininkas. Šiemet sukanka 80 metų jo istoriniam skrydžiui iš Prahos į Kauną.

Šį penkias dienas trukusį žygį 1934-ųjų kovo 5-ąją jaunas lakūnas pradėjo senu, nurašytu čekišku, savo paties suremontuotu lėktuvu. Dėl techninių nesklandumų teko tūpti Vokietijoje, prastos oro sąlygos Kaune jį dargi išbandė mirties kilpoje – prieš nusileidžiant lėktuvas skrido aukštyn ratais.

Skrydis atliktas vos po aštuonių mėnesių nuo tragiškos Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties. Lietuvos visuomenė ir žiniasklaida J. Kumpikevičiaus skrydžiui skyrė labai daug dėmesio. Jam buvo suteiktas pirmojo Lietuvos civilinio tarptautinės kategorijos lakūno vardas, valstybė jam skyrė tūkstančio litų premiją.

Lakūnas, vėlesniais metais dirbęs Vilniaus ruožo transporto viršininku, 1944-aisiais kartu su žmona ir mažamete dukra pasitraukė į Vakarus.

Duktė sukūrė filmą

Mažeikius, tėvo vaikystės ir mokyklos metų miestelį, G. Kumpikaitė pirmą kartą aplankė prieš septynerius metus. Moters tikslas buvo įamžinti tėvo J. Kumpikevičiaus atminimą.

2008-aisiais ji sukūrė dokumentinį filmą „Sparnams prisiminti“ apie savo tėvo jaunystės ir vėlesnius gyvenimo metus. 42-ajame tarptautiniame Hiustono dokumentinių filmų festivalyje „World Fest“ filmas pelnė aukščiausią – platininį prizą „Biografijų ir autobiografijų" kategorijoje.

G. Kumpikaitė – Niujorko „Lietuvių radijo“ vadovė, ilgametė Tautos fondo vadovė, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierė. Mažeikiuose ji turi dar vieną interesą – sumanymą pastatyti tėvui – idealistui, svajotojui, užsispyrusiam žemaičiui, paminklą. Prieš dvejus metus Šerkšnėnų aerodromui suteiktas J. Kumpikevičiaus vardas – irgi lakūno dukters nuopelnas.

Dar po metų ji kartu su Lietuvos piliečių klubu JAV surinko ir padovanojo aerodromui 10 tūkst. JAV dolerių.

Į Ameriką J. Kumpikevičius kartu su šeima atvyko po karo – karo metus praleido Vokietijoje. Pabėgėlių stovykloje Kumpikevičiai negyveno – nuomojosi butą. J. Kumpikevičius dirbo Raudonojo Kryžiaus būstinėje, gaudavo atlyginimą. Mama vienerius metus dėstė prancūzų kalbą pabėgėlių stovykloje. Kai šeima atvyko į JAV, J. Kumpikevičius ilgai negalėjo gauti darbo, nes nemokėjo anglų kalbos.

Lyginamas su J. Kazicku užsigaudavo

Milijonierius Juozas Kazickas – tos pačios emigracijos bangos atstovas, vienintelis toks Niujorko lietuvių bendruomenėje. „J. Kazickas buvo labai gabus biznierius. Sakydavau: tėveli, kodėl tu nepasiekei tiek, kiek pasiekė Kazickas? Jis labai dėl to užsigaudavo“, – prisiminė G. Kumpikaitė.

Atvykusi į JAV šeima apsistojo Niujorke, Brukline, lietuvių kolonijoje, ir liko ten ilgam. „Buvo labai sunku. Bet pagaliau tėvelis įsidarbino aeronautikos kompanijoje. Dirbdavo naktimis. Be to, dar atidarė variklių remonto dirbtuvę. Buvo labai sunku, labai karšta. Nebuvome pripratę. Šitie jūsų karščiai – niekas“, – sakė G. Kumpikaitė.

„Pirmieji lietuviai emigrantai Brukline pastatė daug bažnyčių ir jas išlaikė. Jie taip pat turėjo daug visuomeninių klubų, turėjo savus statutus ir tradicijas. Buvo labai įdomių dalykų, kaip pavyzdžiui, į statutą įrašyta, kad klubo nariai turi kartą per mėnesį eiti išpažinties ir negali ateiti į susirinkimą girti. Tokie buvo, kaip mes dabar vadiname, senųjų lietuvių klubai. Mes buvome naujieji emigrantai. Bandėme įsidarbinti, kas kur galėjome. Sekmadieniais susirinkdavome ir eidavome į Apreiškimo parapijos bažnyčią. Einame ten ir dabar“, – pasakojo G. Kumpikaitė.

Giedrės Kumpikaitės mama dirbo skirtingus darbus. Kadangi mokėjo anglų kalbą, gavo darbą fotoateljė – spalvindavo nuotraukas anilininiais dažais. Šio darbo išmoko ir duktė.

Žudosi arba žudo karščiai

„Darbus jai pristatydavo į namus, ji dirbdavo namie. Mamai buvo labai sunku, ji nespėdavo. Lankiau universitetą ir prisimenu, kaip jai buvo sunku. Kartais vienuoliktą valandą ji tiesiog krisdavo nuo kėdės, prašydavo: „Padėk man“. Tai, būdavo, metu mokslus ir einu jai padėti. Po truputį, po truputį pradėjome taupyti pinigus, nusipirkome namą“, – pasakojo G. Kumpikaitė.

Kadangi buvo gera mokinė, pelnė nemokamas studijas universitete. Gelbėdama mamai, sugebėjo pagreitintai, per trejus metus, išeiti ketverių metų universiteto kursą. Norėjo kuo greičiau dar labiau padėti tėvams. Universitetą baigė būdama vos dvidešimties. Iš pradžių vertėsi įvairiais darbais, vėliau gavo mokytojos darbą.

Po kurio laiko šeima išsikraustė į kitą rajoną. „Laikėmės visi trys kartu. Man buvo gaila mano tėvų. Jiems buvo sunku ir fiziškai, ir morališkai, ir finansiškai. Jie visada prisimindavo, kaip buvo Lietuvoje. Reikėtų suprasti vieną dalyką: kai žmogus praranda savo kraštą ir negali į jį grįžti, tai yra baisi tragedija. Jūs negalite to suprasti, nes nesate to išgyvenę“, – sakė profesorė.

Ji sakė pažinojusi emigracijoje jau mirusių naujųjų – trečiosios emigrantų bangos – lietuvių.

„Žmonės iššoka pro langą, miršta nuo karščio. Jeigu yra neblogai, kur gyveni, reikia tai įvertinti, ypač, jei tai savas kraštas“, – sakė G. Kumpikaitė. Apie naujausiąją emigrantų kartą ji nenori kalbėti negatyviai, bet šie žmonės, anot jos, iš esmės yra materialistai.

Disidentai amerikiečiams neįdomūs

„Jie išvažiavo iš Lietuvos dėl geresnio gyvenimo. Jie nori daugiau uždirbti, jie sako, kad grįš, bet dauguma negrįš. Jie susikuria naują gyvenimą. Jeigu esi jaunas ir stiprus, gyvenimas Amerikoje yra lengvesnis, gali sau jį susikurti. Bet aš stebiuosi, kaip žmonės, kurie yra jau vidutinio amžiaus, daugiau kaip keturiasdešimties, viską meta – parduoda namus, pasiima vaikus ir išvažiuoja. Ir ką jie daro? Vyras dirba mechaniku, moteris valo namus, ir jie jaučiasi laimingi, nes jie – Amerikoje“, – sakė viešnia.

Kai kurie lietuviai, anot G. Kumpikaitės nepatiria patriotinių jausmų, jie sako: „Lietuva man visiškai nesvarbu“. Kai kurie – verkia, prisimena močiutę, Žemaitiją, Dzūkiją, Aukštaitiją, eina į lietuviškus koncertus, kai atvažiuoja A. Mamontovas.

Kūrybinių profesijų žmonės, ypač rašytojai, profesorės manymu, juo labiau neturėtų veržtis gyventi Amerikoje. „Kūrybinių žmonių tas pats laukia visuose kraštuose“, – sakė ji. Profesorės patarimas – bandyti parašyti knygą, kurią išleistų Amerikoje. Greitai tektų įsitikinti: parašyti galima, bet išleisti ir užsidirbti iš to – ne.

„Tai yra toks Everestas. Išverčiau tetos prisiminimus. Tačiau niekam neįdomu“, – sakė profesorė. Ji prisiminė rusą, kuris atvyko į Ameriką, apsigyveno Braiton Biče, kur gyvena rusai. Tas žmogus kalbėjęs: „Esu disidentas. Galiu rašyti, ką noriu, parašyti knygą, padėti ją knygyne, bet tai niekam neįdomu“.

Pelninga rašyti apie rasizmą ir homoseksualizmą

„Kiekvienas kraštas turi savo psichologiją. Labai gerai suprantu Amerikos psichologiją. Ten užaugau, baigiau mokslus“, – sakė G. Kumpikatė.

Ji puikiai žino, apie ką reikėtų rašyti Amerikoje, kad galėtum pragyventi iš rašymo: „Apie rasizmą – koks blogas, apie homoseksualizmą – koks geras, apie holokaustą – koks blogas, dar apie toleranciją“. Senesnė tema, kuri jau nebeteko populiarumo, buvusi rašyti apie komunistus – kokie jie blogi.

„Pasakysiu, ką žmonės perka. Oro uoste tenka matyti: perka kriminalines istorijas. Jiems visiškai neįdomi psichologinė analizė. Jiems neįdomūs moters išgyvenimai ir emocijos. Jiems įdomūs faktai, veiksmai. Arba – meilės istorijos, bet tai yra jau kita publika. Tačiau sielos ieškojimai niekam neįdomūs“, – sakė G. Kumpikaitė.

Be tokios populiarios literatūros, Amerikoje, kaip ir Lietuvoje, gerai perkamos patarimų knygos (Amerikoje vadinamos „how to“ knygos): kaip būti drąsesniam, kaip pasiekti sėkmę vienoje ar kitoje srityje ar panašiai.

Sielos išgyvenimai nerūpi

Paklausta, kodėl žmonės vis dar rašo apie išgyvenimus ir sielos paieškas, profesorė nustebo. „Kas gi rašo? Amerikoje nemačiau tokių knygų“, – teigė G. Kumpikaitė. Dabar JAV leidžiamose knygose ji randa paviršutinišką veiksmo dėstymą. Jokių aprašinėjimų, jokių subtilesnių apibūdinimų.

„Jis atidarė duris, įėjo pro duris, pamatė šaldytuvą, pamatė savo žmoną, pamatė vaikus“, – tokiu, anot profesorės, stiliumi kurpia knygas šiuolaikiniai JAV rašytojai.

Lietuviams, kurie rašo lietuvių skaitytojui, anot G. Kumpikaitės, vis dėlto dar nederėtų mokytis iš tų, kurie rašo amerikiečiams. Mat Lietuvoje savianalizė tekste, jos manymu, vis dar yra įdomi.

Klasikinę prancūzų ir vokiečių literatūrą lakūno duktė dėsto daug metų – galima sakyti, nuo pat savarankiško gyvenimo pradžios. Vis dėlto pati skaito ne vien klasiką. Pastaruoju metu ją žavi švedas Stiegas Larssonas (Stieg Larsson), ypač jo romanas „Mergina su drakono tatuiruote“. „Tai švediška kriminalinė istorija. Skaityti lengva, įdomu, sužinai apie Švediją, ko nežinojai“, – sakė profesorė.

Moterų literatūra nesižavi

„Nelabai skaitau populiariąją literatūrą. Nelabai skaitau knygas, kurias rašo moterys. Todėl, kad jos visą laiką analizuoja savo jausmus. Jau ką aš gerai pažįstu – tai moterų jausmus. Todėl man visiškai neįdomu skaityti apie moterų jausmus. Vyrai kitaip rašo. Vyrų kitoks stilius. Paėmusi knygą išsyk galiu pasakyti, kas parašė – vyras ar moteris. Iš moterų man patinka nebent skandinavės. Jos protingai rašo, ne per daug leidžiasi į jausmus, rašo gyvenimiškas istorijas“, – sakė G. Kumpikaitė.

Tiesa ir ta, anot G. Kumpikaitės, kad daug žmonių JAV, kaip ir visame pasaulyje, užuot skaitę maloniai praleidžia laiką, valgydami kukurūzų spragėsius, gerdami kokakolą ir žiūrėdami gerą filmą. Tačiau, pasak profesorės, visada bus žmonių, kuriems patiks skaityti literatūrą.

Ir nereikėtų esą kreipti dėmesio į profesorių nuomonę. Reikia esą rašyti, ką jauti ir ką žinai. Pavyzdys jai yra Jonas Mekas. Jis kūrė filmus, kurie ne visiems patiko, bet subūrė savo gerbėjų ratą ir galiausiai tapo pasaulinio garso žmogumi.

„Nereikia klausyti profesorių, reikia klausyti savo širdies“, – sakė G. Kumpikaitė.