Patekęs ten trylikos jis jautėsi tarsi be apmokymų į karą pasiųstas jaunuolis. Kultūrinį šoką jam padėjo įveikti kovos menai. Galimybę mokytis įvairiose kovos menų mokyklose jis susikūrė, dirbdamas šlavėju, tvarkydamas kambarius viešbutyje, sargaudamas. Prancūzijoje jis stebi augantį nacionalizmą ir visuomenės susiskaidymą. Lietuvoje jis jaučiasi tarsi lietuviškai kalbantis svetimšalis.
Gyveno gete
Klausti, kodėl P. Bacevičius nusprendė palikti Lietuvą ir ar to nesigaili, nėra prasmės. Taip nutarę jo tėvai. Kaip ir daugelis lietuvių, jie ieškojo geresnio gyvenimo. Kai tėvas jį išsivežė, paaugliui buvo vos trylika. Įvertinti, kas būtų buvę, jei būtų likęs Lietuvoje, šiandien jis taip pat negalėtų.
„Kai mes atsikraustėme į Prancūziją, porą mėnesių gyvenome Paryžiaus priemiestyje. Tai man buvo romantinis periodas – viskas nauja, įdomu. Bet kai persikraustėme į Nicą, viskas apvirto aukštyn kojomis. Po Paryžiaus šis miestas man pasirodė užkampis – tikras provincijos miestas. Per dvidešimtmetį jis, tiesa, gerokai pasikeitė – čia buvo įgyvendinta įvairių projektų, nemažai investuota“, – pasakojo lietuvis.
Didžiausias paaugliui tekęs sunkumas buvo tai, kad nemokėjo prancūzų kalbos. Mokykloje negalėdavęs apsiginti nuo jo adresu prancūzų kalba laidomų juokelių. Sunku būdavę įsikirsti, kas kalbama per pamokas. Pagalbos, ruošdamas namų darbus, negalėjo tikėtis nė namuose.
Pasijuto tarsi fronte
Atvykusiam suaugusiam žmogui, kuris bent kiek moka prancūziškai, o galbūt ir angliškai, gerokai lengviau, nes suaugusiųjų pasaulyje dažniausiai laikomasi bent jau formalaus mandagumo ir pagarbos. Be to, nesi taip, kaip paauglys, pasmerktas čia likti tiek, kiek norės tėvai – gali bet kada išvykti. Tai didelė psichologinė paspirtis – padeda ištverti.
Netgi išmokęs kalbą paauglys, anot P. Bacevičiaus, patiria didesnių adaptacijos sunkumų. Kadangi paauglio asmenybė, pasaulėžiūra dar nesusiformavusi, papildomas skirtingo mentaliteto krūvis jį gniuždo. Ypač sunku buvo Pijui, kuriam prisitaikyti reikėjo ne sykį. Pirmasis adaptacijos išbandymas jam tekęs Šiauliuose, kai ten, būdamas šešerių, atvyko, iš Šakių. Panašiai pasikartojo Nicoje.
„Manau, kad užsienyje sunkiausia prisitaikyti paaugliams – tiems, kurie ten išvyksta būdami trylikos ar keturiolikos. Jaunesnio amžiaus vaikai puikiai prisitaiko. Kai žmogus suaugęs, jo pasaulėžiūra susiformavusi, jis daug ką, kas vyksta aplinkui, gali suprasti, interpretuoti. Būdamas paauglys, savo kailiu patyriau kultūrinį šoką. Išvežti paauglį į užsienio šalį tas pats, kas be apmokymų pasiųsti jaunuolį į frontą“, – įsitikinęs P. Bacevičius.
Tėvams vežtis paauglius į užsienį jis nerekomenduotų – jei tik galima, to išvengti.
Jis taip pat skiria adaptacijos ir nutautėjimo sąvokas. Save priskiria prie tų, kurie adaptavosi, bet nenutautėjo. Už jį jaunesnės seserys – priešingai. Viena jų Prancūzijoje atsidūrė, kai jai buvo vos treji, kitos dvi ten ir gimė.
Lietuvoje jaučiasi svetimšalis
„Sunku būtų rasti užsienyje didesnį patriotą už mane“, – juokėsi P. Bacevičius. Paaiškinti, iš ko sudarytas jo patriotizmas, jam būtų sunku – tai panašu į bandymą paaiškinti, iš ko sudarytas tikėjimas į Dievą. Jaučiąs nepaaiškinamą trauką. Jam norisi grįžti į ten kur gimė, panašiai, kaip į savo gimtavietę grįžta lašišos, unguriai, paukščiai. Jo nuomone, žmogus kultūriškai priklauso tai žemei, kurioje gimė ir augo. Panašiai jaučiasi ir jo seserys, tik joms toji traukos vieta yra Prancūzija. Kur benuvyktų, jos nori sugrįžti į Nicą.
Sugrįžimą į Lietuvą ir bandymus kurti gyvenimą savo gimtinėje sustabdo tik suvokimas, kad ten jis negalėtų pragyventi arba tai būtų pernelyg sunku. Negana to, ir grįžęs jis jaučiasi tarsi puikiai vietine kalba kalbantis svetimšalis – tenka adaptuotis kas kartą.
Keistai P. Bacevičiui atrodo ir lietuvių noras jėga parginti namo arba, atvirkščiai, išsižadėti užsienyje gyvenančių tautiečių. Sunkiai suprantamas jam ir mažas kai kurių tautinių bendruomenių lojalumas Lietuvos valstybei, kurioje jie gyvena.
„Prancūzijoje neteko girdėti panašių reikalavimų iš arabų, portugalų ar vietnamiečių bendruomenių. Na, taip kartais išdaužomi langai ir supleška automobiliai, bet tai jau veikiau socialinė, o ne kultūrinė problema. Nors kai kam Vilniaus krašte norisi matyti save autochtonais, tačiau juk baltų genčių arealas buvo daug platesnis, negu jis yra šiandien. Prašyčiau tose teritorijose įvesti dvikalbystę, „atlietuvinti“ Lenkijos, Gudijos, bei Ukrainos gyventojų pavardes, iškabinėti pas kaimynus lenteles su lietuviškais toponimais bei hidronimais“, – ironizavo P. Bacevičius.
Atvykėlių, kurie neriasi iš kailio, vaidindami prancūzus, jis irgi sutikęs – šie tautiečiai jam neatrodo simpatiški, netgi juokingi. Stebisi, kai tokie žmonės sąmoningai nebekalba lietuviškai su savo vaikais. Vis dėlto pripažįsta, kad išlaikyti tautiškumą mišriose šeimose kur kas sunkiau.
Augino seneliai
Į klausimą, kokioje šeimoje gimė ir kas yra jo tėvai, atsako šyptelėjęs: „Tai – filosofinis klausimas“. Ieškant socialinių šaknų, anot jo, galima būtų pasakyti, kad jo tėvai susipažino studijų universitete metais 1980-aisiais. Kūdikio tuo metu neplanavo. Santuokoje jie gyveno labai neilgai. Netrukus trejų metų Pijus įkurdintas senelių iš tėvo pusės namuose Šakiuose. Ten jis augo iki šešerių. Šis neilgas laikotarpis jam tebėra svarbus – tuo metu esą formavosi jo tapatybė. Nuo to laiko P. Bacevičius tapatina save su Sūduva, Užnemune. Kildina save iš Pietų Lietuvos.
Nuo septynerių jis kartu su motina gyveno Šiauliuose. Čia jų gyvenimas irgi nebuvo labai stabilus – motinai tekę ieškotis darbo Vilniuje, Klaipėdoje. Artimiausia globėja ir rūpintoja Pijumi, iki kol jam sukako trylika, buvo jo senelė iš motinos pusės. Trylikametį jį į Prancūziją išsivežė naują šeimą sukūręs ir ten apsigyvenęs tėvas.
Sklandžią lietuvišką šneką jis teigia išsaugojęs iš tam tikro paaugliško pasipriešinimo iki galo jo nepriimančiai aplinkai. Tas laikotarpis jam buvęs labai sunkus. Išgyvenęs kultūrinį šoką: „Pajutau, kad Prancūzija priima mane svečio, bet ne saviškio, teisėmis. Mano tapatybė baigė galutinai formuotis iki man suėjo 25-eri.”
Lietuvių kalbą vyrui padėjo ugdyti tai, kad namuose su tėvu ir pamote jis kalbėję tik lietuviškai. Be to, jautė nostalgiją Lietuvai, skaitė lietuviškas knygas. Šie kalbiniai ir kultūriniai ryšiai nenutrūko net ir tuos septynerius metus, kai jis negrįždavo į Lietuvą. Taip nutiko, nes buvo problemų dėl dokumentų, trūko stabilumo.
Teko antramečiauti
Nuo šeštosios iki dešimtosios klasės Pijus mokėsi koledže, vėliau lankė licėjų. Šis mokymosi laikotarpis užtruko – dėl kalbos barjero jam teko porą sykių likti kartoti kurso antrus metus. Licėjų jis baigė būdamas 21-erių. Tada įstojo į Nicos universitetą.
„Pasirinkau anglų ir rusų kalbas – tai, kas man atrodė lengviausia. Ilgai nesukau galvos. Man tai buvo šiek tiek iššūkis: jei universitete studijavo tėvai – kuo gi esu blogesnis. Pasimokęs nusprendžiau, kad tai – ne man. Išlaikęs egzaminus antrojo kurso mokslo metų gale, netgi nepasidomėjau savo rezultatais, nors iki bakalauro – prancūzų vadinamos licencijos – trūko metų“,– sakė P. Bacevičius.
Studijuodamas universitete vaikinas mieliau bendraudavo su atvykėliais – lenku, Prancūzijoje užaugusiu rusu. Šie žmonės jam atrodė dargi įdomesni už prancūzus, kurie netgi šiuo metu nežino, kuo rusai skiriasi nuo ukrainiečių ir kuo pastariesiems gali būti blogai po motulės Rusijos sparnu.
Įsidarbino šlavėju
Prancūzai, anot P. Bacevičiaus, socialesni ir atviresni už lietuvius, tačiau dažniausiai labiau paviršutiniški – toks įspūdis jam susidarė per du gyvenimo Prancūzijoje dešimtmečius. Prancūzų rodoma šiluma jam kelia abejonių. Skirtingai nei lietuviai ar amerikiečiai, jie nebūdavo linkę ko nors pasakyti tiesiai šviesiai, kalbėdavo užuolankomis. Užsimezgusios draugystės netrukdavo ilgai.
Tik skaitydamas prancūzų rašytojų knygas, su knygų personažais ar autorių tekstais susikalbėdavo puikiausiai. Tad kartais jam atrodo, kad ieškant skirtumų, reikėtų atsiminti ir apie individualias kiekvieno žmogaus savybes. Juk jis pats, būdamas uždaro charakterio, dideliu socialumu nepasižymėjo ir Lietuvoje.
Pirmaisiais metais universitete jam nebuvo blogai: sutiko įdomių žmonių, su kai kuriais susidraugavo. Antraisiais metais ėmė vis labiau suprasti, kad vertėjų būsią ir be jo. Tikroji jo svajonė buvo kada nors įsteigti kovos menų mokyklą. Anksti pradėjo svajoti tapti dideliu meistru, bet anksti atsimušė į realybę.
Vis dėlto savo svajonę jis išsaugojo. Metęs mokslus sau tarė: „Galiu dirbti kad ir kukliausią darbą, svarbiausia, kad perspektyvoje galėčiau praktikuoti kovos menus“.
Ilgai nelaukęs įsidarbino šlavėju. Tai buvo sąmoningas pasirinkimas, kurį vertinęs filosofiškai: anot legendų, Kinijoje prieš tūkstančius metų panašiai nutikdavę į Šaolino vienuolyną pasibeldusiems jaunuoliams. Jiems buvo pasiūloma šluota. Esą pirmiau išmok gerai šluoti, kovos menai – vėliau.
Tie, kas pabėgdavo, likdavo nieko nepešę. Pasilikusius globoję vienuoliai tikrindavo, kokie tie šlavėjai kantrūs, dar parodydavo, kaip tinkamai šluoti. Vėliau paaiškėdavo, kad šluotos judesiai gali būti identiški alebardos kirčiams.
Dirba naktiniu sargu
„Maniau: šitaip pasirengsiu kovos menams. Ir šiandien nenorėčiau kaip nors menkinti šios profesijos. Net patys didžiausi meistrai valo grindis savajame dojo (dodžio), kad, kaip sakoma, nusileistų ant žemės, įveiktų savo ego. Vis dėlto po ketverių metų man šis darbas tiesiog atsibodo“, – prisipažino P. Bacevičius.
Buvo ir kitų aplinkybių. Komandoje, kurią sudarė atvykėliai iš Šiaurės Afrikos, buvo vienintelis europietis, nelabai sutaręs su viršininku. Nelabai patiko kolektyvui, o kolektyvas jam irgi nebuvo prie širdies.
Vėliau porą metų dirbo kamerdineriu – tiksliau, kambarinių darbą viešbutyje. Tuo metu jam tiesiog reikėjo pragyventi – su kovos menais šio darbo nesiejęs. Neilgai trukus tame pačiame viešbutyje vaikinas gavo naktinio sargo pareigas.
Šį darbą dirba jau pustrečių metų. Darbu jis patenkintas, nes lieka daug laisvo laiko praktikuoti kovos menus. Budėjimo metu prarastą miego laiką kompensuoja numigdamas po pietų. Vieną savaitę budi tris naktis, kitą – keturias. Šios keturios naktys jam mažiau mielos, labiau išvargina.
Darbo sezono, kuris trunka devynis mėnesius, metu, treniruojasi mažiau – viena treniruotė per savaitę ir kasdieniai savarankiškai atliekami pratimai – nuo penkiolikos minučių iki dviejų valandų.
Baigęs darbo sezoną stengiasi lankyti treniruotes bent tris ar keturis kartus per savaitę.
Šiuo metu P. Bacevičius yra pasiekęs pirmą Shorin-ryū karate daną, jis yra ir kandidatas į antrą Okinavos kobudo daną.
Svajoti pradėjo Lietuvoje
Potraukį kovos menams P. Bacevičius pajuto dar gyvendamas Lietuvoje – jam tada buvo dvylika metų. Tėvas bendravo su Lietuvoje žinomu ninjutsu (japonų kovos menų) meistru Zenonu Urbonu.
Apsilankęs šio meistro organizuotoje stovykloje, pabuvęs ten vos pusdienį, P. Bacevičius pajuto didžiulį potraukį. Lietuvoje šiai svajonei įgyvendinti trūko lėšų, kovos menai, nors ir sparčiai populiarėjo, tačiau aukšto lygio meistrų labai trūko. Daugelio kovos mokyklų tiesiog nebuvo.
Prancūzijoje prie savo vaikystės svajonės vaikinas grįžęs jau būdamas septyniolikos – užsirašė į kung-fu grupę. Tačiau po dvejų metų šias pamokas metė: tai, kaip elgėsi instruktorius, ką jis kalbėjo ir kaip vertino kovų menus, labai nesiderino su mokinio idealais, neatitiko lūkesčių. „Ką reikėtų manyti apie instruktorių, kuris prieš treniruotę surūko dvi cigaretes, o per pamoką aiškina, kiek daug būtų pasiekęs, jei nebūtų rūkęs ar dar ko nors daręs?“ – klausė anuomet savęs P. Bacevičius.
Vėliau Pijus išbandė labai daug stilių. Kung-fu, judo (taip jis paprašęs užrašyti dziudo tekste), aikido, kendo, angliškas boksas, sambo, jujutsu, vietvodao, tai-chi, gimnastika – visa tai išbandęs užsienio lietuvis apsistojo tieks karate ir kobudo – Okinavos kovos menais.
„Vaikystėje labai mėgau animacinį filmuką „Vėžliukai nindzės“. Labai imponavo jų vadas žiurkė. Nuo tada iki dabar man atrodo, kad kovos meno siekiamybė yra pasiekti tą seno žilabarzdžio meistro lygį – to, kuris pergalę laimi nekovodamas. Toji visa akrobatika yra gerai, kol žmogus jaunas. Su amžiumi tai nebeturėtų būti kovos meno atrama. Dažnai fizinės meistrų negalios padeda jiems į kovos menus žvelgti kitu kampu, akcentuoti vidinę kovą“, – sakė P. Bacevičius.
Vaistas nuo streso
Pasak P. Bacevičiaus, nederėtų manyti, kad kovos menai – panacėja. Tačiau P. Bacevičiui to reikėjo kaip vaisto nuo užsidarymo, streso: „Daug kas lanko teatro būrelius tam, kad įveiktų scenos baimę. Vaidinimo metu žmogus užsideda kaukę, pabūna supermenu, o į „pilką, niūrų gyvenimą“ grįžta sustiprėjęs. Kovos meno pamoka vyksta pusantros valandos, ir per tą laiką tarsi grįžti 200 ar daugiau metų atgal – ištrūksti iš kasdienio pasaulio“, – aiškino užsienio lietuvis. Praktikuodamas kovos menus žmogus esą tampa kažkuo kitu.
„Augau praktiškai atskirtas nuo stipraus vyriško modelio. Augau tarp moterų, manimi rūpinosi močiutė. Jaučiausi tarsi belytis, be aiškaus charakterio. Tėvas mano gyvenime pasirodė gana vėlai – kai man jau buvo trylika metų. O ir jis man neatrodė sektino idealo pavyzdys. Tada jau buvau paauglys, kuris viską vertina kritiškai. Kovos menai padėjo susiformuoti mano asmenybei ir charakteriui“, – aiškino P. Bacevičius.
Vyriškumas jam tiesiog reiškia buvimą savimi, kai esi vyriškos lyties. Jis nemato reikalo tokio požiūrio slėpti net ir modernios visuomenės kontekste, kuriame teigiama, kad vyrai ir moterys lygūs: „Jie lygūs, bet tai nereiškia, kad vyrai nustojo būti vyrais, o moterys – moterimis“.
Sykiu tai nereiškia, kad kovos menai – tik vyrų reikalas. Teoriškai kovos menai yra visiems. Kinų istorijoje prieš du tūkstančius metų tai netgi įrodęs garsus karo strategas Sun Dzi, suformavęs veiklų alebardomis ginkluotų moterų karo batalioną. P. Bacevičiui taip pat yra tekę ragauti tai-chi (kinų kovos meno) – šioje mokykloje jo instruktorė buvo moteris, aukšto lygio meistrė.
Tarp Kristaus ir Heraklio
Rimčiau sakant, jis siekia tokio kovos meno, kuriame fizinė veikla būtų jungiama su protine – toks jo idealas.
Individualiai P. Bacevičius mankštinasi parke. Praktikuoja kodifikuotų judesių virtines – vadinamąsias katas. „Mojuoju lazda ir baidau varnas“, – juokėsi vyras. Neseniai pasekęs draugės pavyzdžiu – ėmęs jodinėti. Šioje veikloje jis įžvelgia sąsajų su kovos menais: žirgas ir ginklas buvo labai svarbūs riteriui.
Įvairius kovos menus išbandęs P. Bacevičius tarp jų įžvelgia nemažai sąsajų. „Išbandžiau daug mokyklų, ir negaliu teigti, kad viena kur kas geresnė už kitą. Vis dėlto tas, kuris apsistos ties viena, daug praras. Tai labai susiaurintų mąstymą“, – įsitikinęs kovotojas.
Atitrūkusio nuo realybės P. Bacevičiaus nepavadintum. Jam žinoma, kas vyksta Lietuvoje. Domisi jis ir politinėmis srovėmis Prancūzijoje. Turėjo laiko pamatyti, kaip kinta emigracijos srautai ir kaip juos priima prancūzai.
Prancūzijoje, anot P. Bacevičiaus, nacionalizmo vis daugiau, nacionalistų įtaka politiniame gyvenime stiprėja. Per pastaruosius savivaldybių rinkimus tautininkai su Marine Le Pen priešakyje pagal laimėtų vietų skaičių atsidūrė antroje sąrašo vietoje. Kinta ir kairiųjų pozicijos.
„Dar prieš dešimtmetį socialistai bandė išvedžioti, kad prancūzams pavyks savo visuomenėje integruoti romus, bet dabar ir jie prarado optimizmą. Imta ardyti taborus. Tas pats daroma ir su atvykėliais iš Šiaurės Afrikos. Nekvalifikuoti atvykėliai tik didina visuomenės susiskaidymą ir atskirtį tarp skirtingų kultūrų. Kol musulmonų atvykdavo vienas kitas, jie integruodavosi, o dabar šios bendruomenės laikosi nuo prancūzų atskirai. Kai buvo darbo, jie galėjo čia atvykti ištisomis šeimomis, o dabar jau ir prancūzai imasi žemesnės kvalifikacijos darbo. Darbų ėmė trūkti. Žemos kvalifikacijos atvykėlių čia nebereikia“, – pastebi P. Bacevičius.