Jauna mergina įsitikinusi, kad žmogus laimingiausias gyvendamas pasaulyje be sienų, jeigu tik jis ne tinginys ir yra pasiruošęs netikėtumams.

– Vija, šešerius metus Lietuvoje dirbusi žurnaliste nusprendei pradėti ekonomikos studijas Budapešte. Vengrijoje ir pasilikai. Kodėl?

– Visada tikėjau, kad žmogui reikia mokytis visą gyvenimą. Nuo tada, kai dar vidurinės mokyklos laikais po pamokų pradėjau turėti pirmąjį darbelį, esu tik vienerius metus vien dirbusi ir ko nors paraleliai nestudijavusi.

Vija Pakalkaitė, Rasos Pakalkienės nuotr.
Supratimas, kad reikia lavintis dar daugiau, itin sustiprėjo 2008 m. pabaigoje prasidėjus finansų krizei. Draugai, pažįstami ir nepažįstami masiškai neteko darbo, mažėjo algos. Jausmas, kad žmogus tėra eilutė įmonės biudžeto projekte, nėra labai malonus. Nėra malonus ir supratimas, kad atėjus krizei tarsi neturi iš ko rinktis ir telieka „džiaugtis“, kad vis dar yra darbo vieta, nes kitiems mažiau pasisekė.

Tad buvo du keliai: su tokia padėtimi susitaikyti ir priklausyti nuo kitų arba dar daugiau investuoti į save, kad pats galėtum rinktis, o ne nuolat priklausytum nuo kitų. Nutariau eiti antruoju keliu. Supratau, kad mano išsilavinimas, kad ir koks geras būtų, yra ribotas, ir niekada nevėlu įgyti naują profesiją, o senoji, žurnalisto, taip pat niekur nedingsta. Net jeigu tas sprendimas tuo metu reiškė, kad išvažiuoju į nežinomą šalį, nežinomą miestą gyventi iš penkis-šešis kartus mažesnių pajamų per mėnesį, nei buvau įpratusi.

– Apie Vengriją Europoje žinome ne tiek jau ir daug. Beje, visai neseniai šalis nuskambėjo neramiomis demonstracijomis. Daugeliui gali atrodyti, kad tai nėra labai patraukli valstybė vakarietiškiems žmonėms. Kokią tu matai Vengriją?

– Mes, kaip save vadiname, „ekspatai“, gyvename tarsi burbule. Šiuo metu Budapešte iš matymo pažįstu mažiausiai pusę tūkstančio žmonių, ir tik dešimtys iš jų yra vengrai. Kartais apima jausmas, kad mes visi taip vieni kitus iš matymo pažįstame, o jeigu dar ne, tai tuoj susipažinsime. Mūsų pasaulis tik iš dalies persidengia su jų, vengrų, pasauliu, nors dalijamės tuo pačiu maistu, oru, miestu. Taip nutinka ne specialiai, ir vengrai užsieniečių nevengia, yra mandagūs, paslaugūs, draugiški. Tiesiog mes, užsieniečiai, palikome tėvus, šeimas, vaikystės ir studijų draugus savo šalyse, neturime nekilnojamojo turto, esame gerokai mažiau prisirišę prie vietos ir visi „sėdime toje pačioje valtyje“, todėl gana greitai vieni su kitais susidraugaujame. Tuo tarpu vietiniai gyventojai, ypač kurie jau įžengę į trečią dešimtį, gyvena sėslesnį gyvenimą, kuria šeimas, savaitgaliais važiuoja lankyti šeimų į kaimus, įsigyja arba jau turi būstus ir taip toliau. Jie jau turi savo socialinius tinklus bei šeimas „po ranka“, todėl galbūt jaučia mažesnį poreikį kabintis į pažintis su naujais žmonėmis. Todėl gyvename Vengrijoje, bet tarsi ne su vengrais, kad ir kaip keistai tai skambėtų.

– Tavo manymu, Vengrija labiau vakarietiška ar vis dėlto joje gajus Rytų dvelksmas?

– Vengrijos rytietiška šalimi nepavadinčiau, kaip kad ir nebepavadinčiau rytietiška Lietuvos. (Dažnai išdidžiai prisistatau, kad esu iš Šiaurės Europos, beje, vis dažniau ir kiti pasako, kad Lietuva – Šiaurė, mūsų šalis vis mažiau asocijuojasi su „Rytais“). Tačiau Vengrija taip pat dar nėra ir „Vakarų“ šalis, ypač kalbant apie nepaslankią viešąją (o dažnai ir privačią) administraciją. Vengrija yra „europietiška“ šalis, turbūt toks būtų tinkamiausias apibūdinimas.

Kalbant apie nuotykius su biurokratija, pavyzdžiui, neseniai sužinojau, kad buvau „ištrinta“ iš Vengrijos registracijos sistemos, nors pati niekada nedeklaravau išvykimo iš jos. Nors aš visą tą laikau studijavau, dirbau, mokėjau mokesčius. Man prireikė iš naujo įsiregistruoti šalyje. Suskaičiavau, kad teko įvairiuose biuruose apsilankyti aštuonis kartus.

Tokių pavyzdžių, deja, čia pasitaiko nemažai. Neseniai Vengrijos paštas pametė draugės gruzinės brangiai kainavusius dokumentus. Kai jos vyras pašte buvo nuvestas pasiaiškinti pas neva vienintelį angliškai kalbantį asmenį, teko tą asmenį įkalbėti atsidaryti kompiuteryje „google translate“, nes angliškai jis nemokėjo. Tad ir aiškinosi, įrašydami sakinius į „google translate“. Šis „tapkinis“ požiūris yra turbūt mane labiausiai erzinantis dalykas Vengrijoje. Tačiau Lietuvoje niekada nesu buvusi užsieniete, galbūt ir mūsų šalyje gyvenantiems užsieniečiams nesaldu su mūsų administracija ir biurokratija.

– Norėtųsi pakalbėti apie Vengrijos ekonomiką: kainas, būsto nuomą, stipendijas, socialines garantijas. Šie dalykai gyvenantiems svetur dažnai būna vieni svarbiausių.

Vija Pakalkaitė, Rasos Pakalkienės nuotr.
– Būsto nuoma Budapešte gerokai pigesnė negu Vilniuje. Už tiek, kiek Vilniuje mokėčiau už nuskurusį butą „chruščiovkėje“ miegamajame rajone, čia galima išsinuomoti nedidelį butą senoviniame pastate miesto centre. Pavyzdžiui, šiuo metu už dviejų aukštų nedidelį butelį tiesiai priešais Budapešto operą, Andrassy gatvės (Gedimino prospekto atitikmens) kampe su visomis komunalinėmis išlaidomis moku apie tūkstantį litų per mėnesį.

Maistas taip pat nėra brangus. Parduotuvėse galbūt kainos panašios į Lietuvos, tuo tarpu valgyti kavinėse ir restoranuose gerokai pigiau, ir kokybiško maisto porcijos galbūt perpus didesnės negu Vilniuje.

Pamenu, kai atvykusi į Vengriją pirmą kartą nuėjau į vietinių pamėgtą restoranėlį, dviem žmonėms užsisakėme vieną keptą antį su garnyru ir po alaus bokalą. Visa tai kiekvienam tekainavo po 15 litų, o aš net porcijos pabaigti nesugebėjau, nes buvo labai didelė.

Per šias Kalėdas grįžus į Lietuvą vos per kelias dienas išleidau visus atostogoms skirtus pinigus. O Budapešte galima už vidutinį atlyginimą gyventi gana patogų gyvenimą, nuomotis neblogą butą ir valgyti kokybišką maistą.

Apie valstybinių Vengrijos universitetų stipendijas neišmanau. Pati mokausi privačiame JAV registruotame Vidurio Europos universitete. Magistrantams pirmaisiais metais ar pusmetį mokama apie 500–600 litų stipendija per mėnesį ir suteikiama vieta bendrabutyje, kuriame yra ir sporto salė, pirtis ir baseinas, tiesa, tik iki juosmens. Vėliau pažangiausiems studentams stipendija keliama iki maždaug tūkstančio litų per mėnesį. Doktorantams mokama apie 2,2 tūkst. litų per mėnesį, o ekonomikos doktorantams – daugiau nei 2,5 tūkst. litų stipendija per mėnesį. Jie laikosi požiūrio, kad doktorantūros studijos yra pakankamai sudėtingos, tad žmogus neturėtų rūpintis dar ir pragyvenimu, todėl moka pakankamą kompensaciją už tai, kad studentas tuo metu nedirbtų. Tačiau vieta bendrabutyje nesuteikiama, ir tenka nuomotis.

– Nuo ekonomikos pereikime prie kultūros. Koks Budapeštas palyginti su kitais Europos didmiesčiais, Vilniumi?

– Manau, kad Budapeštas keliautojų iš Lietuvos dažnai lieka nepastebėtas ir pamirštas, ir tikrai be reikalo. Tai labai gražus miestas, gražūs senoviniai pastatai. Kitaip nei Vilnius, Budapeštas yra didelis miestas plačiomis gatvėmis, tiesa, Budos pusėje yra kalvotų Vilniaus senamiestį primenančių gatvelių. Peštas yra plokščias.

Budapešte labai aktyvus naktinis gyvenimas, didžiulis veiklų ir hobių pasirinkimas, daug smulkių parduotuvėlių, klubelių, alternatyvių vietų. Pavyzdžiui, kartais einu į gyvo garso koncertus, rengiamus 200 kv. metrų ploto antikvariniame bute, kurį jo gyventojai vadina „Szalon“ („Salonas“). Kai kurie ten gyvena, kiti dirba – gamina knygas, rengiami koncertai, kurie niekur nereklamuojami, išskyrus žinutes el. paštu, ir į juos ateina iki 50 žmonių.

Miestas itin draugiškas dviratininkams. Dviračių kultūra Vengrijoje įsitvirtinusi, vairuotojai mandagūs, yra specialios „dizaineriškos“ dviračių šalmų parduotuvės, jaunieji dizaineriai dviratininkams kuria kepuraites ir krepšius, egzistuoja socialinių tinklų grupės, kuriose publikuojamos gražių žmonių ir (ant) gražių dviračių nuotraukos, veikia naktinės dviračių taisyklos, „pasidaryk-pats“ dviračių taisyklos ir panašiai.

Nei miestas, nei gyventojai Budapešte nėra „prabangūs“: čia gali būti savimi, būti kitoks. Gyventi čia lengva.

– Atrodo, kad lengvai pritapai, jei nusprendei likti ir doktorantūros studijoms? Kas bus po jų?

– Mano doktorantūros studijos tęsis dar apie metus ar dvejus. Šiuo metu jau ieškausi, kur išvykti apsikeitimo semestrui. Mano darbo vadovas pataria žvalgytis po anglosaksiškų šalių universitetus, todėl galbūt kitais metais kokiam pusmečiui paliksiu Budapeštą. O po studijų turbūt turėsiu darbą...

– Budapeštas gali tapti tavo namais?

Vija Pakalkaitė, Rasos Pakalkienės nuotr.
– Kai tik atskridau į Budapeštą ir pirmąją dieną išėjau į miestą, pasakiau, kad galiu čia gyventi. Iki tol taip buvau pasakiusi tik Portugalijos sostinėje Lisabonoje. Su kitais „ekspatais“ dažnai kalbamės apie Budapešto fenomeną. Tai – „perėjimo“ (angl. „transition“) miestas, bet dauguma, atvykę čia trumpam, lieka daug ilgiau nei planavę. Pažįstu prancūzą, kuris čia atvyko dviem savaitėms, ir liko... jau dešimt metų gyvena. Kai pasakiau jam, kad kartais bijau tos dienos, kai reikės susipakuoti ir iškeliauti, šis atsakė „Nesirūpink, visi tie, kuriuos sutikau prieš dešimtmetį, vis dar tebėra čia.“

Viena draugė išskrisdama retoriškai paklausė „Why does it always feel so wrong to leave Budapest?“ – kodėl visada atrodo neteisinga išvykti iš Budapešto? Taip ir yra. Jauti, kad Vengrija ir Budapeštas nėra galutinė stotelė, bet nori jame pabūti dar ir dar vieną dieną, išvykti dar ne rytoj, bet gal poryt. Tačiau laikas išvykti vieną dieną ateis.

– Esi patriotiškas, pilietiškas žmogus. Ar galvoji apie gyvenimą Lietuvoje?

– Galvoju. Lietuvos pasiilgstu, apie ją nuolat kalbu ir dalyvauju įvairiuose lietuvių bendruomenės ir ambasados renginiuose Budapešte. Tačiau šalia savo lietuviškosios tapatybės jaučiuosi ir europiete, ir šios dvi tapatybės nesipyksta. Tam tikra prasme, man šiuo metu nėra svarbu, kur gyvenu ar gyvensiu, svarbu, kad save realizuoju ir esu laiminga, o gyvenamoji vieta nesumažina mano „lietuvybės“.

– Kaip ekonomistės ir politikos mokslų žmogaus akimis regi dabartinę Lietuvą?

– Kaip ir joks žmogus, taip ir jokia šalis nėra tobula. Svarbu, ar teigiamų savybių yra daugiau nei neigiamų. Lietuvoje tikrai teigiamų savybių yra daug daugiau. Esame energingi, kūrybingi, saviti, žaismingi, drąsūs, arti gamtos. Viską, ko trūksta, galima sukurti.

Ypač pagyvenusi užsienyje, kai grįžtu į Lietuvą, kas kartą jaučiu, kad mes turime kažką tokio labai savo ir unikalaus. Sovietų palikimas jau palieka mūsų kultūrą ir pasąmonę, bet mes nenukopijavome Vakarų, o sukūrėme savo gyvenimo būdą ir filosofiją.

Tačiau yra viena problema, tai – požiūris. Deja, bent jau kiek matau iš komentarų socialiniuose tinkluose, dar esame gana netolerantiški ir homofobiški. Taip turbūt yra todėl, kad bijome to, ko nežinome. Bėgant laikui tai turbūt keisis, ir tolerancijos lygis augs.

Netolerancija kitų seksualinių pakraipų asmenims, manau, dažnai žengia kartu ir su požiūriu į moterų vaidmenį visuomenėje ir jų pačių požiūriu į save. Lietuvoje vis dar gaju manyti, kad svarbiausia moteriai yra gerai atrodyti ir turėti gerą vyrą, kad tai – jos aukščiausias savirealizacijos tikslas. Apie tai šaukia mūsų žiniasklaida (visi patarimai kaip „patenkinti“ savo vyrą), tai rodo ir nesenas skandalas su soliariumų tinklo „Solisun“ reklama, kurios plakatuose parašyta „Kristina, kai nebūsi tokia „balta kaip sūris“, aš pas tave sugrįšiu! Tomas.“ Perduodamos dvi žinios: pirmoji, kad išvaizda yra pagrindinis kriterijus, kodėl partneris tave rinktųsi, antra – turėti partnerį taip pat yra svarbiausias uždavinys.