„Tiesos“ pašnekovė Vita atvirai prisipažino, kad nesigaili persikėlusi gyventi svetur ir tvirtino, kad dabar jaučiasi labiau vertinama nei gyvendama gimtinėje.
– Vita, kas lėmė, kad prieš 3,5 metų išvykai iš Lietuvos? Koks buvo tavo pirminis planas?
– Mudu su vyru, kaip ir daugelis kitų išvykusiųjų, savo šalį palikome dėl panašių ar netgi tokių pačių priežasčių. Ir nors priežastys aiškios ir svarbios, apsispręsti buvo labai sunku. Su ašaromis akyse teko palikti tėvus, seseris, brolius, draugus ir dar nespėjus išvykti daugelis klausė, kada planuojame sugrįžti.
Apie priežastis? Išvykome, nes Lietuvoje jauno žmogaus išsilavinimas, patirtis, gabumai ir asmeninės vertybės yra mažai kam reikalingos. Žmogus kaip asmenybė yra nuvertinama, pažeminama ir nupiginama. Daugelis jaunų ir net vyresnio amžiaus žmonių vedini noro užsidirbti, galimybės pasitaupyti, pakeliauti, gyventi geriau, kurti ir statyti savo jaukų šeimos lizdelį, nors ir svetimoje žemėje, palieka savo gimtą šalį. Taip ir mes buvome vieni iš tų laimės ieškotojų.
D. Britanijoje mes neturėjome giminaičių, pažįstamų ar draugų pas kuriuos būtume galėję atvažiuoti. Pasirinkome darbo paieškas per įdarbinimo agentūrą Lietuvoje. Labai rizikavome, esame girdėję daugybę istorijų, kaip žmonės agentūrų pagalba išvyksta, lieka apgauti ar netgi nebegrįžta. Taigi vykome į nežinią, kur mūsų niekas nelaukė išskėstomis rankomis ir atviromis durimis. Pradžia buvo sudėtinga, darbas sunkus, prasta gyvenamoji vieta, kalbos ir finansų trūkumas, tačiau vėliau viskas susitvarkė.
– Kokia buvo jūsų gyvenimo pradžia?
– Čia mes – emigrantai, kaip patys britai sako, žmonės atvykę iš varganos valstybės dirbti jų darbus. Jiems esame paklausi ir pigi darbo jėga. Tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, esame vertinami kaip labai darbštūs, atsakingi, protingi ir geri darbuotojai. Žinoma, būna ir išimčių. Mums pasisekė, įdarbinimo agentūra Lietuvoje mums surado gyvenamą vietą ir darbus oro uosto kavinėje. Sunkiausia pradžioje turbūt buvo ne darbas, o pritapti prie kitos kultūros. Reikėjo gana per trumpą laiką perprasti vietinių gyventojų papročius, susipažinti su tradicijomis, suprasti taisykles. Užtruko kol laisvai pradėjome bendrauti svetima kalba, susikalbėti ir suprasti juokelius. Man asmeniškai kalba buvo didžiausias stabdis.
– Dabar su vyru gyvenate Nottinghame, kodėl nepasirinkote megapolio su neribotomis galimybėmis – Londono?
– Tiesiog atsitiktinumas. Agentūra, kurios pagalba ieškojome darbo Didžiojoje Britanijoje, pasiūlė darbus Nottinghamo mieste. O Londonas – mūsų naujas žingsnis, kurio link judame po truputį. Mano vyras jau darbuojasi Londone, tikiuosi, greitu laiku išvykti pas jį.
– Ar jauti, kad esi emigrantė, ar Nottinghame tai neaktualu? Ar teko patirti nemalonių situacijų dėl to, kad esi iš Lietuvos?
– Esu ir būsiu emigrantė. Nesijaučiu sava, dažnai tenka patirti nepasitenkinimų iš britų dėl to, kad esu kitos tautybės. Dažniausiai esu laikoma atvykėle iš Lenkijos arba Ispanijos, kartais atsakius, kad esu iš Lietuvos, jie nežino, kas ji ir kur ji yra. Pasitaiko įvairiausių žmonių, vieni bendrauja maloniai, kiti tiesiog parodo savo žemą lygį .
– D. Britanijoje gyvenate jau ketverius metus. Kaip šalis ir jūs patys pasikeitėt per tą laiką?
– Labai padaugėjo emigrantų iš Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Bulgarijos. Per tuos metus valandinis užmokestis padidėjo 40 centų, tačiau taip pat išaugo prekių, paslaugų, transporto, kuro, nekilnojamojo turto kainos. Sumažėjo įvairių lengvatų, padaugėjo pakeitimų gaunant bedarbio pašalpą, paramos pašalpą, vaiko bei darbo mokesčių kreditus, būsto pašalpas. Po truputį ir D. Britanija veržiasi diržus. Daug kas keičiasi. Tik oras čia vis toks pats: dažnai lyja, drėgna ir šalta.
– Kas tau labiausiai patinka Nottinghame?
– Nottinghamas – Robino Hudo miestas – yra gražus ir įdomus savo išskirtine architektūra, garsiąja Šervudo giria. Nottinghamo pilis – tai retas architektūrinis paminklas, kurie veikia ir kaip muziejus. Pats miestas nėra labai ypatingas, pakankamai ramus, tvarkingas, viskas išdėstyta strategiškai ir lengvai surandama. Eismas nėra sudėtingas, retai būna „kamsčiai“. Tačiau turiu pripažinti, kad vis delto dažnai erzina lietus ir man tikrai nepatinka vietinių maistas.
– Kokie tavo užsiėmimai šiandien?
– Esu darbuotoja britiško maisto užkandinėje. Darbas lengvas, nereikalaujantis daug pastangų, fizinis krūvis nėra didelis, nors dirbti tenka kasdien po 9-12 val. Malonu dirbti, kai vertina tavo pastangas, giria pelnytai, gerbia ir leidžia uždirbti pinigą. Man čia gerai. Turiu pakankamai gerą darbą, galiu uždirbti tiek, kad galėčiau lengvai pragyventi, susitaupyti ir pakeliauti. O prie otų jau pripratome.
Žmonės čia labai komunikabilūs, mėgstantys bendrauti, išsipasakoti, kalbėti. Todėl lengva užmegzti pažintis, o taip pat susirasti draugų ar pažįstamų iš įvairiausių šalių. Lengviausia draugų susirasti vakarėliuose, tačiau mes tam nelabai turime laiko. Daug dirbant laisvu laiku norisi tik ramaus poilsio, pabendrauti su šeima esančia Lietuvoje.
– Ar yra minčių grįžti į Lietuvą, o gal vykti gyventi kažkur kitur?
– Minčių yra, bet ar grįšime, nežinau. Norėčiau gyventi kartu su šeima. Tačiau šiuo metu mane žavi ir vilioja tokios šalys kaip JAV, Ispanija, Italija. Norėčiau gyventi vienoje iš jų. Prieš metus su vyru atostogavome Italijoje, Venecijoje. Įsimylėjau Veneciją! Ji romantiška, marga, šurmulinga ir svaigi. Graži gamta, malonūs ir nuoširdūs žmonės, įdomi kultūra ir nelyja taip dažnai. Maistas nepaprastai skanus.
– Kaip manai, kodėl žmonės iš Lietuvos taip sparčiai emigruoja?
– Mokslai labai brangūs. Verslą kurti rizikinga. Darbą sudėtinga susirasti, o radus dar sunkiau jame dirbti, kai darbo sąlygos yra nepakeliamos. Atlyginimai maži, o darbuotojai nesulaukia tinkamo įvertinimo, paskatinimo ar nuoširdaus pagyrimo. Gyventi nuo algos iki algos ne gyvenant, o egzistuojant nenorime nė vienas iš mūsų. Sunku ir skaudu gyventi, kai negali padėti sau ar artimam žmogui ištikus nelaimei ar bėdai. Juk viskas brangiai kainuoja, o už dyką nieko negausi.
– Ar tolsti nuo Lietuvos, ar palaikai vis dar tvirtus ryšius su ten likusiais artimais žmonėmis?
– Nuo Lietuvos tolstame, tačiau ne nuo šeimos. Palaikome ryšius, dažnai bendraujame, siunčiame vieni kitiems dovanas. Bent porą kartų per metus grįžtame visų aplankyti.
– Galima tave vadinti laiminga emigrante?
– Taip, esu laiminga. Man gera, kur esu, turiu puikų vyrą, didelę, gražią ir mylinčią šeimą Lietuvoje. Esu sveika ir stipri: turiu abi rankas ir kojas, galiu dirbti, džiaugtis tuo, ką turiu, ir mylėti. Tai, manau, ir yra svarbiausia. Ko trokštu? Kad gyvenimas ramiai tekėtų savo vaga.