Jaunas vaikinas emigracijoje ėmęs dirbti sunkius darbus netrukus nusprendė save išbandyti virtuvėje ir ten jis, atradęs talentą, pradėjo kilti karjeros laiptais.
Gyvenant Lietuvoje nieko netrūko
Vilnietis Karolis, vos apsiplunksnavęs po vidurinės mokyklos baigimo, prieš dvejus metus nutarė pažaisti su savo gyvenimu. „Tai buvo aklas eksperimentas”, - atsigręždamas į praeitį emigraciją prisimena vaikinas.
Tuomet gyvendamas tėvų namuose jis dirbo bananų sandėlyje. Pradėjęs nuo paprasto darbininko pareigų Karolis netrukus buvo pastebėtas ir tapo sandėlio vadovu. 1700 Lt dydžio atlyginimą gaudavęs vaikinas sako, kad tiek pinigų jam užteko viskam: turėjo ir automobilį, ir motociklą.
Tiesa, tuomet jis buvo nutaręs laimės ieškoti saulėtoje Ispanijoje, tačiau atsisakyti šios minties įkalbėjo draugai, primindami, kad šią šalį krečia sunkmetis.
Galiausiai jis nusprendė išvykti į Didžiąją Britaniją. Tačiau ir čia vaikinas turėjo pasirinkti vieną iš dviejų galimybių: vištų dorojimo fabrikas mažame kaimelyje arba plačiomis, bet neaiškiomis perspektyvomis viliojantis Londonas. Vis dėlto lietuvis, įvertinęs visus pliusus ir minusis, nutarė apsigyventi Anglijos sostinėje, kurioje jis įžvelgė kur kas daugiau perspektyvų.
Įsidarbinti be galo sunku
Įveikęs adaptacijos periodą emigrantas ėmėsi darbo paieškų. Tačiau tai labai vargino, kadangi darbdavius Lietuvoje įgyta patirtis mažai domino. „Net ir universitetiniu išsilavinimu čia nepasigirsite”, - remdamasis kartu darbo ieškojusio draugo informatiko patirtimi, sako Karolis. Darbdaviai, vos išgirdę, kad jiedu emigrantai, iškart išbrokuodavo.
Beprarandant viltį Karolis kreipėsi į darbuotojų nuoma besiverčiančią įmonę. Tokio verslo veikla labai paprasta, pavyzdžiui, jei susirgo kokio nors restorano indų plovėjas, restoranas kreipiasi į agentūrą, o agentūra atsiunčia jus. Tiesa, indų plovėju tapusio lietuvio uždarbis tuomet buvo menkas. Tačiau tai jo neišgąsdino ir grįžti į Lietuvą neprivertė.
Galiausiai emigrantas nutarė savo jėgas išbandyti virtuvėje. Užsidirbti gaminant maistą jį paskatino mama, priminusi, kad kone visi šeimos nariai yra geri virėjai.
Tačiau kone labiausiai Karolį tuomet nustebino tai, kad kiekvienas virėjas Anglijoje privalo turėti savo peilius.
„Tu negali virt ir kept. Net negali žuvies pjaustyt. Praktiškai dirbi tik su daržovėm. Ten viskas centimetrais ir milimetrais būdavo matuojama. Turėjom liniuotę ir kiekvienas šparagas turėjo būti vienodo ilgio“, - pirmąsias dienas restorano virtuvėje prisimena laidos herojus.
Kad įnoringi, didžiulius pinigus už patiekalus klojantys klientai liktų patenkinti, restoranų virtuvės dažnai primena karo lauką, kuriame laisvai liejasi emocijos – nuo ašarų iki keiksmažodžių.
„Būdavo dienų, kai ateina susinervinęs pagrindinis šefas ir jei nelygu, viską į šiukšliadėžę išberia. Ir iš grybų pradėdavo mėtytis, jei kažkas netinka. Bet tai yra virtuvė“, - pasakoja lietuvis.
Lietuvio ruoštą maistą ragauja ir pasaulinės įžymybės
Nerašyta taisyklė virtuvėje: jeigu iš padėjėjo pareigų tavęs per devynis mėnesius neatleido, lauk paaukštinimo. Tačiau Karolis sulaukė ne savo darbovietės, bet kito restorano, kuriame jam buvo pasiūlytos aukštesnės pareigos, dėmesio.
„Michelin“ žvaigždute įvertintame geriausiame japonų restorane mieste „Nobu London“ įsidarbinęs vaikinas šiuo metu atsakingas už salotų sekciją. Karolio ruoštas salotas valgo ne tik prakutę verslininkai, bet ir labai daug pasaulinių įžymybių. Tačiau dėl to lietuvis nesusireikšmina ir savęs ypatingu nelaiko.
Ypatingiems klientams restoranas taiko ir ypatingas kainas. Viešėdami Londone aklai neskubėkite ragauti lietuvio ruoštų valgių, kadangi vakarienė porai dažnai viršija visos kelionės biudžetą. Gerai paruoštas maistas vienam asmeniui kainuoja maždaug 500 litų.
Be to, Karolis prasitaria, kad porcijos tikrai nėra didelės ir išalkusiam žmogui pasisotinti vienos greičiausiai neužtektų.
Kai daugelis fabrikuose ir sandėliuose dirbančių lietuvių skundžiasi vergiškomis sąlygomis, virėjas atvirkščiai – džiaugiasi, kad laisvo laiko turi daugiau negu gyvendamas Vilniuje.
Svajoja apie nuosavą verslą
Karolis per mėnesį uždirba 6000 litų, tačiau labiau prakutusių kolegų atlyginimas kone penkiais kartais didesnis.
Vis dėlto skųstis jaunas vaikinas nemėgsta. Iš uždarbio jis gali be vargo save išlaikyti. „Iš vienos algos nusipirkau mašiną. Tai nėra kažkoks stebuklas, bet kad tokią galėčiau nusipirkti Lietuvoj, būtų tekę gerą pusmetį dirbti“, - pripažįsta emigrantas.
Karolis pyksta ant tų, kurie emigrantus vadina materialistais. Jis teigia į Londoną atvykę ne vien užsidirbti. Ir kai tik gali naudojasi šio miesto privalumais, daug laiko skirdamas susipažinimui su Didžiosios Britanijos sostinės kultūra.
Šiuo metu jis turi ir daugiau svajonių. Nuomojamame kambaryje gyvenantis vaikinas teigia artimiausiu metu planuojantis persikelti į nuosavą butą. Tiesa, jis pripažįsta, kad naujasis pirkinys bus kuklus.
Be to, emigranto planuose – nuosavas restoranas. Taigi lietuviui Londone dar daug kas prieš akis ir kaip tik todėl į Lietuvą jis neskuba. „Artimiausiu metu nežadu grįžti, nes nesu visko padaręs, kas suplanuota. Aišku, norėčiau pats kažką atidaryti, bet tai nėra paprasta“, - atvirauja Karolis.
Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19.30 per LRT televiziją.