Per pirmąjį emigracijos laikotarpį, kuris tęsėsi beveik metus, teko dirbti žurnalistu, dažytoju, grindų klojėju, lapelių mėtytoju, internetinių projektų koordinatoriumi, savireklamos vadybininku, kol galų gale pradėjau savo verslą. Čia pabandysiu papasakoti savo nuotykius per tuos pirmuosius metus Anglijoje – gal kam bus įdomu ar naudinga.

Niekam nerūpi? Kaltas pats, o ne Lietuva

2003-aisiais baigiau Vilniaus universitete istorijos magistro studijas. Tie šešeri metai univere prabėgo greitai ir linksmai. Per daug linksmai, kad susimastyčiau, ką reikės veikti baigus mokslus. O tie mokslai paėmė ir pasibaigė vieną gražią dieną.

Studijuodamas padirbdavau šen bei ten, bet tai labiau buvo papildomi pinigai, o ne pragyvenimo šaltinis. Pavyzdžiui, būdavau reguliarus įvairių Lietuvoje filmuojamų istorinių ar meninių filmų, reklamų statistas. Dėl mano išvaizdos (ilgų plaukų ir aukšto ūgio) režisieriai dažnai pakviesdavo pastovėti, pabėgioti ir ar net pavaidinti mirusį antrame plane. Teko būti Robino Hudo gaujos nariu, vikingu, senovės hunu, ir net hipiu latviškoje sulčių reklamoje. Darbas nebūdavo sunkus, bet per dieną galėdavai užsidirbti kelias dešimtis ar net šimtą litų. Šitie pinigai būdavo sėkmingai investuojami į alų, metalo muzikos koncertus ir kitokias pramogas. Jei norite, galite ir dabar pažiūrėti į mane „Youtube“ esančiame istoriniame filme „Atila hunų vadas“. Žemiau esančiame lange, ties 1:12:40 minute prasidedančioje scenoje (ji trunka kelias minutes) esu karūnuojamo blogiečio karaliaus asmens sargybinis, stovintis už karūną laikančio dvasininko.

Beje, didžioji dalis šio filmo nufilmuota šalia Trakų.

Bet grįžkime prie reikalo. Baigiau mokslus ir tada labai aiškiai supratau, kad niekam aš su savo istoriko išsilavinimu neįdomus ir, kad reikia kažką daryti tam, kad galėčiau pilnai savarankiškai gyventi. Tokiais atvejais iki šiol girdžiu verkšlenimus, kad Lietuva nesirūpina savo piliečiais, bet man tada tokios minties net nekilo – žinojau, kad pats savimi turiu pasirūpinti. Todėl visiškai nenuliūdau, kad vienintelis darbas, kurį tada pavyko rasti, buvo darbas po dešimt valandų per dieną spaustuvėje prie staklių. Šis darbas buvo žiauriai nuobodus ir pavojingas. Net du mano pažįstami buvo stipriai susižaloję rankas…

Dirbau tikrai sunkiai ir beveik be išeiginių, o uždirbdavau labai nedaug. Be abejo, norėjau geresnio darbo ir čia, vieną dieną sulaukiau mistinio skambučio, kuris viską pakeitė.

Netikėtas pasiūlymas ir supakuota kuprinė

Vieną dieną suskambo telefonas – kažkoks keistas, nelietuviškas numeris. Pakėliau ragelį. Vyriškas balsas lietuviškai paklausė, ar aš Remigijus ir, ar mane domintų žurnalisto darbas lietuviškame laikraštyje Londone. Nedvejodamas pasakiau, kad domintų. Ir tik padėjęs ragelį, susimąsčiau, iš kur tas žmogus galėjo gauti mano duomenis bei žinoti, kad retkarčiais rašydavau straipsnius į įvairius leidinius. Vėliau supratau, kad darbo biržoje buvau užrašęs, jog mane domina žurnalistinis darbas, nes primečiau, kad be rašymo daugiau nelabai ką ir mokėjau.

Per kelias dienas susitvarkiau įvairius reikalus, išėjau iš spaustuvės, pasiskolinau iš tėvų kelis šimtus litų, nusipirkau lėktuvo bilietus ir dar su keliais šimtais litų išskridau. Daug kas sakė, kad pasielgiau labai avantiūristiškai, bet giliai viduje žinojau, kad tai yra labai geras šansas.

Welcome to the United Kingdom!

Pigiausias skrydis, kurį radau, buvo su persėdimu Varšuvoje. Skridau pirmą kartą gyvenime, tad viskas buvo labai įdomu. Tada atrodė, kad 8 valandas į Londoną per Varšuvą vykusi kelionė praėjo labai greitai.

Skridau, kai Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė, tad širdyje buvo šiek tiek neramu, kad gali nepraleisti pro sieną su mano lietuvišku pasu. O dar prieš tai paskambinęs pažįstamas iš Londono pasakė: „Pasų kontrolėje pasistenk nepapulti pas „babajų“, nes tie labai griežti ir gali nepraleisti“. Be abejo, papuoliau pas indusą su didžiuliu tiurbanu. Baimės buvo, bet viskas praėjo labai sklandžiai. Gal dėl to, jog universitete buvau neblogai pramokęs angliškai. Vis tik padėjo tas išsilavinimas.

Ir, ką gi, aš jau tikroje Anglijoje, Heathrow oro uoste. Pirmas dalykas, kurį padariau, parašiau tėvams ir savo antrajai pusei Lietuvoje, kad esu sveikas, gyvas ir įleistas į šalį. O tada nusipirkau spaudos kioske anglišką telefono kortelę. Labai keista ir nejauku buvo ją pirkti iš juodaodžio. Ne todėl, kad būčiau rasistas, bet todėl, kad tai buvo mano gyvenime pirmas kontaktas su juodaodžiu žmogumi. Žodžiu, buvau visiškai žalias rytų europietis.

Turėjęs mane pasitikti draugas vėlavo ir tai mane stipriai neramino. Bet, kaip pasirodė vėliau, nerimauti reikėjo ne dėl draugo, o dėl kur kas svarbesnių dalykų. Pavyzdžiui, darbo ar gyvenamosios vietos. Bet apie tai – kitą savaitę, antroje šio pasakojimo dalyje.