Tad penkiolika metų svetur iš karto verčia galvoti apie atitolimą nuo savo šalies, susvetimėjimą su ja. Visgi Mildos Matulaitytės-Feldhausen nugyventas Šveicarijoje laikas nesusilpnino ryšių su Tėvyne. Priešingai, dar studentavimo laikais į Šveicariją atvykusi ir Fribūro universitete komunikacijos ir informacijos mokslus studijavusi lietuvė dabar čia yra viena pagrindinių mūsų šalies kultūros puoselėtojų. Įsteigusi Lietuvos–Šveicarijos mokslo, informacijos ir kultūros centrą, M. Matulaitytė-Feldhausen į Fribūrą kviečia garsius lietuvių muzikus, poetus, menininkus, pristato juos ne tik lietuvių išeivių, bet ir šveicarų publikai.

Kaip atsidūrėte Šveicarijoje?

Paauglystėje turėjau vieną svajonę ir žinojau, kad visi mano keliai ves į policiją, taigi su Šveicarija tikrai niekaip nesusijusią. Žinojau, kad studijuosiu tik tuometinėje Policijos akademijoje, tačiau likimas mėgsta papokštauti. Atėjus laikui stoti į akademiją, iš pirmo medicininės apžiūros kabineto buvau pasiųsta namo su raudonu antspaudu ant kortelės: „Tarnybai netinkama“. Tą dieną atrodė, kad griuvo pasaulis. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Pasirinkau informologijos mokslus Vilniaus universiteto komunikacijos fakultete. Vėliau atsirado galimybė dalyvauti konkurse prestižinei Šveicarijos konfederacijos stipendijai laimėti. Tais metais ši stipendija buvo skiriama viena visoms trims Baltijos šalims. Ją laimėjus, dar reikėjo susirasti priimantį universitetą. Jau tada, rinkdamasi universitetą, norėjau studijuoti būtent Fribūro universitete, kur tiek daug Lietuvos šviesuolių visais amžiais studijavo. Taip pamažu ir susidraugavome – Fribūras ir aš, paskui ir mano šeima.

Šveicarijoje gyvenate ir dirbate jau 15 metų, čia sukūrėte ir šeimą. Dažnai jau antroji emigrantų karta lietuviškai kalbėti nebemoka, nes artimiausioje aplinkoje negirdi lietuvių kalbos. Kaip yra jūsų šeimoje?

Mano kasdienėje aplinkoje lietuviškai kalbančių daug nėra, o ir Šveicarijoje gyvenančių lietuvių tik kiek per 1250. Tačiau šiais laikais palaikyti santykį su Tėvyne tik noro turėti reikia. Iki Lietuvos vos trys valandos lėktuvu, tad visas šventes švenčiame Lietuvoje, atostogos irgi ten pat. Iš smalsumo, norėdamas suprasti, apie ką kalbu su dukra namuose, lietuviškai kalbėti išmoko ir vyras Christianas. Jis jau įprato, kad namie ir draugai lietuviai jį vadiname tik Kristijonu. Na, o dukters Karolinos Gintarės gimtoji kalba – lietuvių, kaip gali būti kitaip, jei jos mama, močiutė, teta ir visi artimiausi žmonės kalba lietuviškai! Tačiau ji gimusi Fribūre, dvikalbiame mieste, o ir tėčio gimtoji kalba – vokiečių, todėl savaime suprantama, kad vokiškai ir prancūziškai ji bendrauja visiškai laisvai. Mokykloje, kurią lanko prancūzų kalba, ji lenkia dažną, kurio gimtoji kalba yra vokiečių ar prancūzų.

Kaip pavyksta išlaikyti ryšius su Lietuva?

Man tai natūralus dalykas. Šalia to, kad mane visada domino, kas vyksta Lietuvoje, kaip mūsų šalis vystosi, dar dirbu ir tokį darbą, kur kasdien tenka bendrauti lietuviškai, dažnai lankytis tėvynėje.

Prieš keletą metų įsteigėte Lietuvos–Šveicarijos mokslo, informacijos ir kultūros centrą. Kodėl reikėjo tokios organizacijos?

Lietuvių ryšiai su Šveicarija ir su Fribūru labai seni. Pirmasis lietuvis studentas studijuoti į Fribūrą atvyko 1895 metais į ką tik tuo metu įkurtą Fribūro universitetą. Vėliau čia studijavo ir Vincas Mykolaitis-Putinas, Pranas Augustaitis, Jonas Totoraitis, Stasys Šalkauskis, daugelis kitų. Patys fribūriečiai tik po truputį atranda Lietuvą. Jiems tai nauja, nežinoma šalis. Nepaisant to, kad Lietuva – jau 23 metai nepriklausoma valstybė, jiems atrodo, kad mes atsiradome iš niekur. Retas fribūrietis žino, kad daugiau nei šimtmetį Fribūras yra lietuvybės židinys Šveicarijoje. Man svarbu, kad jis neužgestų, kad ir šveicarai susipažintų su lietuvių kultūra.

Įkūrę minėtą centrą, kartu su savo šeima ir draugais įdėjome daug darbo ir pastangų, kad pritrauktume šveicarų ir lietuvių publiką į savo renginius. Kviečiame tarptautinį pripažinimą pelniusius lietuvių menininkus, poetus, muzikus, kurie Šveicarijos publikai būtų įdomūs, galbūt dar nematyti ir tuo pačiu nenutolę nuo savo šaknų, galintys užburti jau visko patyrusį Šveicarijos klausytoją savo savitumu. Štai čia irgi labai praverčia mano vyro Christiano lietuvių kalbos mokėjimas: jis nepamainomas mūsų renginių vedėjas. Dažną lietuvį jis nustebina, kai vesdamas renginį spontaniškai įterpia vieną ar kitą lietuvišką sakinį, o kai reikia, net ir verčia iš lietuvių kalbos. Tuo tarpu šveicarams smalsu išgirsti, kad ši jų ausiai graži, bet visiškai svetima ir nesuprantama, kalba vis tik įveikiama!

Kokie susitikimai su lietuvių menininkais įsimintiniausi?

Štai kad ir praėjusią savaitę koncertuoti į Fribūrą ir Berną buvome pakvietę tenorą Arūną Dingelį ir pianistą Mantautą Katiną. Jie klausytojus džiugino ne tik klasikiniais, plačiajai publikai gerai žinomais kūriniais, tačiau ir Lietuvoje mėgstama Dvariono, Raudonikio, Kačanausko, Tallat-Kelpšos muzika, kuri sulaukė didelio publikos susidomėjimo. Skambėjo ir M. Katino kūryba. Šveicarų širdį užkariauti nelengva, čia jie santūrūs, perdėm nereiškiantys savo jausmų, gal net šaltoki. Tačiau po koncerto Fribūro publika salėje plojo atsistojusi, neslėpė savo teigiamų emocijų. Tokie momentai, kai matau, kad esame įdomūs, laukiami, kad mūsų pastangos pasiekia tikslą, man teikia daugiausia džiaugsmo.

Norėčiau ir dėsiu visas pastangas, kad lietuviška kultūra Šveicarijoje, o ypač Fribūre, taptų artimesne, laukiama, kad tokie susitikimai nebūtų vienkartiniai, o lietuviškos kultūros gerbėjų daugėtų sulig kiekvienu renginiu.

To jums ir linkiu. Ačiū už pokalbį.