– Gediminai, koks buvo jausmas, kai pirmą kartą nusprendei palikti Lietuvą? Ar jau tada žinojai, kad greitai negrįši?
– Pirmą kartą ilgam išvykau iš Lietuvos, kai buvo suteikta galimybė studijuoti Vokietijoje pagal mainų programą. Gal tuomet ir įvyko esminis lūžis. Pamačiau nemažą skirtumą tarp mūsų ir Vakarų. Patiko, ten gerai praleidau laiką, tuo metu nedirbau, tik studijavau. Kai grįžau į Lietuvą, supratau, kad vėl norisi pabėgti. Tada vykau į Ameriką, kur dirbau ir keliavau. Ten teko nemažai dirbti, ir nesijaučiau gerai. Skyrėsi tiek žmonių mentalitetas, tiek vertybės, o dar pastovus darbas nuolat mušė iš vėžių. Taip ir nesugebėjau suprasti amerikietiškos svajonės, nors kitiems tai sekėsi gana neblogai. Prisimenu keistą jausmą: norėjosi kuo greičiau grįžti nebūtinai į Lietuvą, bet bent jau į Europą. Kai grįžau į Lietuvą, kur baigiau studijas, išvykau į Skandinaviją, vėliau į Londoną.
– Kuo tau dabar patinka Londonas?
– Tuo, kad nesi varžomas standartų. Žmonių ir idėjų įvairove, renginių, koncertų, laisvalaikio pasirinkimu, galimybių įvairove. Atsibodo gyventi vienam rajone, matyti tuos pačius veidus, vaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, lankytis tose pačiose vietose – persikraustai į kitą miesto galą ir vėl gyveni iš naujo.
Tai visiškai neaprėpiamas, nepamatuojamas, įkvepiantis, bet kartu ir varginantis miestas. Emigracija – pats geriausias savęs išbandymas. Vidinis protestas. Procesas, kai tu sėdi pats sau ant sprando be niekieno pagalbos ir žinai, kad tik tu pats esi atsakingas už save ir savo veiksmus.
– Kokios įsimintiniausios tavo kelionės, patirti nuotykiai?
– Pats susikūriau tokį žaidimą – jau šešti metai švenčiu Naujuosius metus vis skirtingoje šaly. Vadovaujuosi taisykle: kaip pradėsi, taip ir užbaigsi. Dešimtuosius norėčiau sutikti vėl Lietuvoje. Dažniausiai stengiuosi išvykti bent jau mėnesiui, kad šiek tiek daugiau pažinčiau kitų kultūrų žmones ir jų gyvenseną. Stengiuosi valgyti jų maistą, švęsti kartu su jais. Įsimintiniausia turbūt buvo šios žiemos kelionė po Vakarų Indiją. Po šalį, kuri gali pasiūlyti viską – daugiau nei gali įsivaizduoti. Teko mėnesį pagyventi Tailando ir Kambodžos pasienyje, džiunglių namelyje, kur pagrindinis bendruomenės pragyvenimo šaltinis – tatuiruotės, daromos bambuku. Teko vieną „įsigyti“.
Iš ten, turbūt, geriausi prisiminimai: sėdi vakare ant uolos ir palydi į vandenyną nusileidžiančią saulę, čia pat kepa paties sugauta žuvis... Ir tada pagalvoji, kad tavo gimtinėje dvidešimt laipsnių šalčio, sninga ir pučia stiprus šiaurės vėjas. Tokias akimirkas prisimenu su šypsena.
Kambodžos Angor Vato miesto griuvėsiai padarė nemažą įspūdį. Kelionė aplink Šiaurės Maroką, Norvegijos kalnai ir Europos Alpės... Galėčiau vardyti dar daug tokių vietų.
Neskaičiuoti duonai
– Papasakok apie savo pirmuosius darbus. Ko kiti žmonės galėtų iš tavęs pasimokyti?
– Teko padirbėti daug kuo: medžių pjovėju, pomidorų skynėju, pardavėju, barista, vadybininku, masinių scenų aktoriumi, vairuotoju. Daug esu dirbęs viešbučiuose. Žmonėms siūlyčiau neužsisėdėti vienoje vietoje ir tiesiog išbandyti įvairias sritis. Mokaisi visada ir iš kiekvieno darbo galiausiai ko nors išmoksti.
– Dieną, kai dirbi, esi tipiškas vaikinas su kostiumu – ar nesunku apsirengti tokį oficialų drabužį ir dirbti gal ir ne patį nuostabiausią darbą pasaulyje?
– Čia viskas priklauso nuo to, kaip suvokiamas ir nenuostabiausias darbas pasaulyje. Bent jau Londone jis tikrai nėra kategorizuojamas taip, kaip Lietuvoje. Man prestižinis darbas yra tas, kuris teikia bent šiokį tokį malonumą ir mėnesio pabaigoje nereikia skaičiuoti, ar užteks duonai. Visuomenės požiūris šiuo klausimu man neįdomus. Darbą tiesiog vertinu kaip naują iššūkį, naują patirtį, naujas galimybes. O dirbu registratoriumi viešbutyje.
– Esi ne tik keliautojas, bet ir muzikantas. Kur groji? Nemėginai eiti į angliškus šou, kur ieškoma talentų?
– Į jokius kvailus realybės šou nėjau ir nesiruošiu eiti. Neturiu ten ką parodyti. Tiesa, kadaise tapau „Dainų dainelės“ laureatu. Rimtu muzikantu savęs nelaikau. Labiausiai mėgstu atsiskleisti improvizuodamas, kelionėse, su skirtingų kultūrų muzikantais, keliautojais. Sėdi sau džiunglėse prie laužo ar vandenyno pakrantėje ir groji gitara, prisėda žilabarzdis senolis ir pradeda kartu groti. Nė kalbėtis nereikia. Taip kartais ir visas orkestras gimsta.
Muzika – geriausias tarpusavio bendravimo būdas. Londone tenka bendrauti su tautiečiais, kurie kuria, tapo, groja, fotografuoja, kuria eiles. Norisi sujungt visa tai į vieną judėjimą ir kartkartėmis pasidaryt sau šventę. Tai jau po truputį vyksta, deja, dauguma nemažai dirba, o ir miestas ne Jurbarko dydžio, sunku vieniems prie kitų prisiderinti. Aišku, kai labai ko nors nori, – viskas įmanoma.
Amerikoje sunkiau nei Lietuvoje
– Kartkartėmis grįžti į tėvynę, Lietuvą. Ko čia labiausiai pasiilgsti?
– Grįžti namo visada yra nepakartojamas jausmas. Manau, tą patį jaučia daugelis. Kartais pagalvoju, kad kuo ilgiau gyvenu emigracijoje, tuo labiau jaučiuosi tikras lietuvis. Paskutinį karta grįžau namo po metų pertraukos. Apėjau visus savo krašto muziejus ir paminklus, ko iki tol nebuvau padaręs. Pradėjau iš naujo domėtis krašto paveldu ir papročiais, istorija. Dažnai pagalvoju, kad ateis laikas, kada norėsiu keliauti po Lietuvą ir niekur kitur.
Aišku, būna dienų, kai prisimeni nerūpestingus laikus, kuomet viskas buvo labai paprasta. Tai dažnai asocijuojasi su paauglyste ir studijų laikotarpiu – bet visa tai vertinu tik kaip iliuziją, kuri trukdo judėti į priekį. Visa tau jau nebegrįš. Visi suaugo ir gyvena savo gyvenimus su savo džiaugsmais ir rūpesčiais.
Sutinki kartais seną pažįstamą ir norisi paklausti, kuo jis gyvena, tačiau bendros kalbos nėra. Retas kuris iš tikrųjų moka klausytis kitų – aišku, visada smagiau kalbėti apie save, negu klausytis kito minčių. Pasiilgstu tolerancijos, pakantumo. Labiausiai nemėgstu riboto požiūrio, nematymo toliau savo daržo, kaimo sindromo. Nors viskas po truputį keičiasi, europėjame.
– Mėgsti keliauti, tikriausiai tau nesunku pritapti kitose kultūrose, bet ar sąvoka „namai“ tau reiškia vietą, ar tai daugiau būsena?
– Sunkiausiai sekėsi pritapti Amerikoje, su visomis kitomis kultūromis neturėjau problemų. Sąvoka „namai“ man yra vieta, kur jaučiuosi saugus. Greičiausiai tai būtų tėvų ar senelių žemė, ten, kur praleidau vaikystę, ten, kur ryte nubudus mama iškepa miltinių blynų su braškių uogiene, ir tai turbūt nepasikeis niekada. Su tuo man ir asocijuojasi sąvoka Lietuva. Gal ilgai reikia pagyventi kitur, kad suprastum to vertę.
– Ar ketini kada nors grįžti į Lietuvą?
– Šiuo metu ir be manęs bedarbių užtenka. Nesiruošiu užlipt valstybei ant galvos. O kada nors, manau, be abejo, sugrįšiu. Nežinau, kada. Jei neišvažiuosiu kur nors, kur už žiemos šildymo sezoną nereikia mokėti.