– Papasakokite mūsų skaitytojams, kaip atsidūrėte Izraelyje?

– Iš tikrųjų, niekada neturėjau net minties apsigyventi Izraelyje, tačiau kai mano vyras gavo ambasadoriaus darbą Lietuvos ambasadoje Tel Avive, ilgai nesvarstėme ir atvykome čia gyventi kartu. Iki tol dar nebuvome lankęsi šiuose kraštuose, tad tokia galimybė tikrai pasirodė įdomi. Žinojome, kad vykstame ne atostogauti, o keleriems metams, tad ilgas laikotarpis leidžia į viską pažvelgti kitaip.

– Ar neturėjote abejonių dėl saugumo? Juk būnant Lietuvoje tai neatrodo pats saugiausias kraštas.

– Tikrai negalvojome apie jokius pavojus. Man visada buvo įdomios kiek kitokios šalys, dar neatrastos ir nepažintos, egzotika viliojo dar labiau. Žinojom, kad važiuojam į Artimuosius Rytus, turėjom šiokių tokių stereotipų, tačiau jie kaip tik traukė. Sunkiausia buvo mūsų artimiesiems, nes būnant Lietuvoje viskas atrodė daug nesaugiau, ir jie galvojo, kad mes labai rizikuojame važiuodami vos ne į karo zoną.

Karščio trauka

– Kaip jus pasitiko Izraelis, kas nustebino pirmosiomis dienomis?

– Kaip sako ir patys Izraelio gyventojai, didžiausias iššūkis čia yra nepakeliamai karštos ir drėgnos vasaros. Mes atvykome būtent tokios vasaros įkarštyje, liepos viduryje, kai tik išlipęs iš lėktuvo pajunti didžiulę kaitrą. Tačiau man tai patiko ir neišgąsdino mintis, jog teks gyventi savotiškoje „orkaitėje“. Juk saulė, karštis, palmės ir jūra tikrai nuteikia pozityviai.

– Kam labiausiai reiktų pasiruošti, vykstant gyventi į Izraelį ilgiau? Kas buvo sunkiausia jums?

Nida Degutienė (kairėje)
– Žinoma, yra keletas taisyklių, kurių reiktų laikytis. Pavyzdžiui, reikia įsisąmoninti, kad čia sekmadienis yra eilinė darbo diena, atitinkanti pirmadienį. Man pačiai buvo tikrai nelengva persiorientuoti, kai sekmadienį tekdavo imtis kasdienių darbų. Kita vertus, manau, kad lietuviai turi daug neteisingų stereotipų apie šią šalį, kurie man čia gyvenant sugriuvo. Žinoma, tai nėra Europa, ir žmonių temperamentas būdingas Artimiesiems Rytams. Tačiau pati sostinė Tel Avivas gyvena gan europietišku ritmu, ir čia nesunku pasijusti kaip bet kuriame Pietų Europos didmiestyje su savitu prieskoniu.

– Savo įspūdžius aprašėte ir knygoje apie Izraelį. Papasakokite, kaip ji gimė?

– Knygą „Izraelio trauka“ parašiau šiek tiek netikėtai, nes apsigyvenus Izraelyje, po įtemptos veiklos Lietuvoje, pradėjo trūkti užimtumo ir iššūkių. Dėl biurokratinių priežasčių Tel Avive užsieniečiui įsidarbinti be galo sunku, todėl ėmiausi studijų anglų kalba ir per dvejus metus baigiau verslo administravimo magistro studijas.

Apsigyvenusi Izraelyje, aktyviai dalijausi savo įspūdžiais su pažįstamais, siųsdavau jiems pasakojimus apie savo atradimus. Tokiu būdu natūraliai gimė knyga. Į ją sugulė mano patarimai ir įspūdžiai iš saulėtosios šalies, apie kurią nežinome tiek daug gerų dalykų, nors pati šalis geografiškai yra ne tokia jau ir tolima. Jaučiau, kad lietuvius domina Izraelis, tad nepraleidau šios progos.

Turistams – nepigu

– Kokios kainos Izraelyje, palyginti su lietuviškomis, ar brangu čia turistui?

– Izraelis nėra pigi šalis, čia kainos kone 50 proc. didesnės nei Lietuvoje. Žinoma, ir vidutinis darbo užmokestis yra daug didesnis – jis siekia apie 5600 litų. Keliautojams svarbu žinoti ir tai, kad viešbučiai čia tikrai brangūs ir perpildyti, o jų kokybė dažnai neatitinka prašomų pinigų. Vertėtų pabandyti svečių namus, nes žydai yra labai svetinga ir bendraujanti tauta. Be abejo, išplėtotas religinis turizmas, tad nemažai keliautojų apsistoja ir religiniuose svečių namuose. Turistų tikrai netrūksta vien dėl to, kad yra begalė žydiškos kilmės žmonių, gyvenančių įvairiose pasaulio šalyse, kurie sugrįžta į gimtinę, nes linkę savo pinigus investuoti būtent čia. Toks jų patriotiškumas tikrai žavi.

– Ar po kelerių metų svečioje šalyje pasiilgstate Lietuvos?

Nida Degutienė ir maisto ruošos pamokos su beduinais Galilėjoje
– Pirmieji metai naujoje šalyje būna ypač įdomūs, norisi viską pažinti ir kuo daugiau pamatyti., tačiau vėliau, pripratus prie rutinos, atsiranda namų ilgesys. Nors kai reikės išvažiuoti, manau, ir atsisveikinti bus sunku.

– Kokia lietuvių bendruomenė pačiame Tel Avive?

– Pačioje ambasadoje dirba apie 10 žmonių, tačiau „Facebook“ grupė suvienijo nemažai Izraelio gyventojų, turinčių ryšių su Lietuva. Dabar joje bendrauja apie 140 žmonių. Jie ypač aktyviai švenčia visas lietuviškas šventes ir stengiasi prisiminti lietuviškus papročius.
Aistra maistui

– Šiuo metu savo tinklaraščio „Nidos receptai“ lankytojus džiuginate gardžiais ir originaliais receptais. Kaip atradote šį pomėgį, iš ko mokotės?

– Gaminti patiko visada, o atvykusi į Izraelį supratau, kad maistas čia yra labai svarbi ir neatsiejama bendravimo bei kultūros dalis. Čia gausu ir maisto gamybos pamokų, būrelių, todėl tereikia tik domėtis. Man atvažiavus buvo labai smalsu pamatyti kompleksišką Izraelio virtuvę, kurią sudaro daugybės skirtingų tautų patiekalai, todėl porą metų važinėjau po kulinarines keliones, lankiausi arabų namuose, beduinų dykumų gyvenvietėse ir t. t. Buvo įdomu pažiūrėti, kaip jie sugeba išsiversti be mums įprastų rakandų ir išradingai pagamina skaniausius patiekalus. Patys žydai taip pat į Izraelį suvažiavo iš įvairių pasaulio kampelių, todėl atsivežė pačias geriausias pasaulio virtuvių tradicijas.

– Ir pabaigai: kokiu receptu pasidalytumėte su mūsų skaitytojais?

– Šakšuka buvo bene pirmasis patiekalas, kurį išmokau gaminti atvažiavusi į Izraelį. Iš Šiaurės Afrikos atkeliavęs patiekalas Tel Avivo kavinėse dažnai gaminamas ne vien pusryčiams. Jafoje yra net restoranas, kurio meniu yra vienintelis įrašas – šakšuka. Tiesa, šiame restorane šakšuka gaminama pagal įvairiausius receptus – aštri su čili pipirais arba žalios spalvos, su daug porų ir fetos sūriu. Vasara – šviežių pomidorų metas, bet šakšuką galima gaminti ir iš konservuotų – turbūt tik užtruksite ilgiau garindami skystį. Į tradicinę šakšuką, be pomidorų, dar galima įdėti saldžiųjų paprikų. Žodžiu, eksperimentuokite į sveikatą!

Receptas

Izraelietiškas patiekalas šakšuka
Šakšuka (2 asmenims)

5 prinokę pomidorai
2 šaukštai aliejaus (pageidautina alyvuogių)
1 nedidelis svogūnas, supjaustytas gabaliukais
3 skiltelės česnako, susmulkintos
2–4 kiaušiniai
1 šaukštelis druskos
1 šaukštelis cukraus
1 šaukštelis saldžiosios paprikos
1/4 šaukštelio kumino
Juodųjų grūstų pipirų
Žalumynai šakšukai papuošti pateikiant (kapotos kalendros, petražolės, svogūnai)

Pomidorus minutei panardiname į verdantį vandenį, tada perliejame šaltu vandeniu ir nulupę odelę supjaustome vidutinio dydžio gabalėliais.

Keptuvėje (su dangčiu) įkaitiname aliejų ir jame pamažu kepiname smulkintus svogūnus. Kai jie suminkštėja, suberiame česnaką. Pakepinę dar minutę suberiame pomidorus, pabarstome druska, cukrumi, pipirais, paprika, kuminu (galime dar pagardinti keliais šaukšteliais pomidorų pastos – bus graži raudona spalva). Kepiname visą masę kartkartėmis pamaišydami.

Kai masė sutirštėja, išgaruoja skystis, paviršiuje padarome 4 duobeles. Į kiekvieną duobelę įmušame po kiaušinį. Uždengiame keptuvę dangčiu ir troškiname apie 3–4 minutes – kol kiaušinio trynys bus iškepęs tiek, kiek norime. Kiaušiniai iškeps karštuose garuose. Baigę kepti viską gausiai pabarstome žalumynais. Patiekiame su duona ir mėgstamomis daržovėmis.