Betgi mes atsparūs ir užgrūdinti oro pokyčių, todėl plieskiant saulei pro ankstyvo rytmečio rūką sėdame į pilną, jau spėjusių suplukti ir suprakaituoti kinų autobusą.

Prakaito upeliai, šlapi marškiniai, pora juodgalvių pakeleivių, nutūpusių ant mano 44 dydžio batų, lengvo pasistumdymo bandant ištrūkti iš autobuso iškamšos – tokia tad kultūros kaina, kurią reikėjo sumokėti norint įsigyti bilietus į Čingdao Pekino operos teatro pastatymą. Bilietų vykome pas mūsų kinų kalbos dėstytojos gerą pažįstamą – teatro direktorių, suorganizavusį mums bilietus, kurių jau nebebuvo likę.

Čingdao mieste, kaip ir kitose šiaurinės Kinijos provincijose, kaip kultūrinis paveldas paplitusi Pekino opera garsi savo įspūdingais kostiumais ir atlikėjų veidų spalvingais makiažais.

Pasirodymas – tai muzikos, vokalo, mimikos ir akrobatikos „lydinys“, kuris buvo pradėtas „lydyti“ dar XVIII a. Visus - tiek vyrų, tiek moterų - vaidmenis atlikdavo tik vyrai.

Tai - kinų kultūros ir istorijos dalis, kurią Kultūrinės revoliucijos metu (1966–1976 metais) buvo bandoma sunaikinti kartu su žvirbliais ryžių laukuose. Entuziastų dėka, po kultūrinio šoko pabaigos, šis kinų kultūros perlas buvo vėl atrastas ir grąžintas į teatrų scenas su lengvomis modifikacijomis, kurios palengvino vyrukų artistų dalią, nes į sceną buvo įleistos ir moterys, kurios išvadavo juos nuo moteriško spiegimo aukštomis natomis bei straksėjimo po sceną su kanopėlę per vidurį pėdos primenančiais batais, ant kurių išstovėti reikia akrobatinių sugebėjimų. Ką ten išstovėti - kartais dar ir net pabėgioti.

Čingdao Pekino operos teatras buvo įkurtas 1950 metais. Jame iki Kultūrinės revoliucijos ir po jos buvo statomos garsios tradicinės, istorinės ir moderniosios Pekino operos. Ta proga prisiliesti prie šio kultūros perlo nusprendėme, nekreipiant dėmesio į prakaitą sunkiančią kaitrą, apsirengę truputį padoriau nei trumpos kelnės, šlepetės ir šlapi marškinėliai.

Šlapių marškinių pasirodymo nepavyko išvengti, mūsų noras atrodyti padoriau kinų akimis įgavo atvirkštinį efektą, nes kinų požiūris į viską – „turi būti patogu“. Gerai, kad teatro salė puikiai vėdinama ir vėliau supratome kodėl. Dėstytojos pažinčių bei mūsų su kursioke ruse, anksčiau jau minėta snieguole, baltų veidų bei šviesių plaukų dėka prieš spektaklį atsidūrėme užkulisiuose, kur vyko artistų pasiruošimas pasirodymui.

Užsienietis ir baltaveidis „laowai“ (kiniškai - užsienietis) kinams yra tarsi aukštos kokybės ir prabangos ženklas ir tai supratome, kai beeinant į užkulisius mūsų draugui kinui buvo pasakyta, kad jam ten negalima. Užkulisiuose iš karto buvome pristatyti pagrindiniam atlikėjui, šiuo metų garsiausiam Čingdao Pekino operos solistui, kuris per kelias minutes buvo aprėdytas kelių sluoksnių, imperatoriaus vaidmeniui skirtu kostiumu ir paruoštas keletui kadrų su gerbėjais.

Nors patalpos puikiai vėsinamos, su kiekvieno sluoksnio užvilkimu jis jau guodėsi, kad darosi karšta, dėl tos pačios priežasties jis sutiko nusifotografuoti tik prieš pasirodymą, nes po jo rūbai būna operatyviai nurengiami, kad kartais žvaigždė neišvirtų savo sultyse.

O tai tikrai paprasta, nes opera trunka daugiau nei dvi valandas, o su šiais sluoksniuotais apdarais artistui tenka demonstruoti ne tik vokalinius sugebėjimus, bet dar ir su kardu pasišvaistyti, po sceną priešus pavaikyti, prieš moteriškes patūpinėti ir panašiai.

Taigi, prakaitavome ne mes vieni. Priešingai nuo artistų ir mūsų - padoruolių, likusiems žiūrovams kinams tai buvo nė motais, nes jų požiūris į kultūrą truputį kitoks - į teatrą ar kitokį pasirodymą jie ateina pasižiūrėti, o ne save parodyti. Todėl sėdėjome apsupti vasariškai, gal net labiau - tik ką iš paplūdimio ištrūkusių kinų būryje. Gerai, kad su savimi neatsitempė pripučiamų plaukiojimo ratų.

Žiūrovų meilė kultūrai, operai pasijuto jau su pirmaisiais akordais: būrelis pagyvenusių, mūsųužnugaryje sėdinčių kinų pradėjo kartu su orkestru niūniuoti operos melodiją, o  uždainavus solistams puikiai atliko jų dublerių vaidmenį, nes plėšė natą ne blogiau už atlikėją ant scenos. Pasitaikė operos entuziastai, kurie, pasirodo, ne tik mums trukdė - jie trumpam buvo pritildyti kitų kaimynų, kurie turbūt iš pavydo, kad negali kartu dainuoti, varstė juos smerkiamais siaurų akyčių žvilgsniais.

Pekino operos arijos atliekamos specialia dainavimo technika, dėl kurios arijų tekstai tampa nesuprantami ne tik mums - užsieniečiams, bet ir patiems kinams, todėl scenos šonuose yra pastatyti ekranai, kuriuose it karaokėje lekia kinams pažįstami hieroglifai. Beje, karaokė Kinijoje labai populiari tarp jaunimo. Ir traukia jie dainas daug geriau nei mūsų kibiro dugne spindinčios žvaigždės.

Pagyvenę kinai irgi labai mėgsta dainavimą, šokius ir pan. Tai puikiai atsispindi parkuose, aikštėse, kur susirenka jų būriai, kad galėtų kartu pademonstruoti ką moka ir sugeba.

Vietoje bėgimo stadione „išprotėjusios voverės principu“ - ratu, anksti ryte mėgstu „kalnų ožio principu“ porą kartų užkopti į šalia esantį kalną. Čia kas dieną sutinku medžių paunksnėje kartu su uodais besislepiantį, bet gerai girdimą pagyvenusių kinų chorą, kartu su dirigentu traukiantį kinų liaudies dainas. Kartais net pasimetu, kai netoliese, kažkur krūmuose, išgirstu moteriškės klyksmą, kuris palaipsniui išvirsta į operos solistės dainavimą. Pasirodo, kai kurios kinės taip lavina savo vokalinius sugebėjimus, kuriuos turbūt puikiai pritaiko ir buityje, vaikydamos savo anūkus ar savo vyrus.

Esant geram orui, kartais man besimokant pajūryje parke kartu tenka erdve dalintis ir su kinais, kurie ateina nešini savo instrumentais parepetuoti ar pasimokyti groti, o jiems begrojant greitai atsiranda ir norinčių pašokti ar padainuoti, ir tai jie daro nuoširdžiai ir su džiaugsmu, lyg pasirodymas vyktų teatro scenoje. Myli kinai kultūrą ir meną!