Dabar Tel Avivo priemiestyje Petah Tikva įsikūrusi lietuvė anksčiau, prieš atvažiuodama gyventi į Izraelį, apie šitą šalį mažai ką težinojo: „Mano kilmės šaknys mišrios, bet laikau save tikra lietuve ir labai pasiilgstu Lietuvos, nes ten mano gimtinė, ten šeima ir draugai. Įsivaizduojat, net lietaus ir rudens pradėjau ilgėtis!“ Bet apie viską „Tiesai“ ji papasakojo nuo pradžių.
Muzikantė ir naftos pardavėja
Lietuvoje Olgos karjera klostėsi permainingai. Jos močiutė troško, kad anūkė mokytųsi muzikos, todėl mergaitę leido į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją. Taip kurį laiką Olga ėjo muzikės keliu, bet neilgai ir ne iki galo. „Aš manau, kad muzikantu reikia gimti – man, matyt, nebuvo lemta. Pradėjau galvoti, kas dar įdomu be muzikos? Kaip dar save išreikšti? Baigusi mokyklą tapau kirpėja stiliste, nes, kaip ir muzika, tai taip pat kūryba. Pakelti žmogui nuotaiką, suteikti jam pozityvių emocijų, pakeisti jo išvaizdą – irgi menas. Ir man sekėsi gerai – turėjau daug klientų, susipažinau su daugybe įdomių žmonių.“
Būdama 25-erių Olga susilaukė dukros Kotrynos ir su vyru verslininku išvyko gyventi į Kaliningradą. „Praleidau ten tik metus, nes man labai nepatiko. Nešvaru, gatvėse pavojinga, labai daug narkomanų. Nekaip klostėsi ir mūsų santykiai su vyru. Grįžau į Lietuvą, netrukus išsiskyriau. Kotryną auginau viena, padedama tėvų.“
Netikėtas posūkis karjeroje įvyko, kai moteris pradėjo studijuoti ir tapo Vilniaus rajono degalinės operatore. „Mėgau savo darbą, dėjau daug pastangų, tačiau prasidėjus ekonominei krizei įmonė bankrutavo.“ Olga vėl grįžo dirbti į grožio saloną, bet kaip tik tuo metu jos gyvenime atsirado Michaelis iš Izraelio...
Laiminga pažintis internete
Su dabartiniu vyru Michaeliu Olga susipažino internete prieš trejus metus. „Esu įrodymas, kad vis dėlto galima sutikti savo meilę ir virtualiu būdu. Michaelis su keliais draugais turėjo atskristi į Lietuvą verslo reikalais ir parašė man žinutę, tikėdamasis, kad skirsiu jam šiek tiek laiko. Parašiau atsakymą, bet net neįsivaizdavau, kuo baigsis ši pažintis.“
Iki kelionės jiedu susirašinėjo, o kai Michaelis atvažiavo, susitiko išgerti kavos. Susitiko ir... nebegalėjo išsiskirti. Poros draugystė nenutrūko ir kai vyras grįžo į Izraelį. Jie ėmė planuoti romantiškus pasimatymus skirtingose šalyse. „Vieną sykį susitikome Vokietijoje, kitą – Čekijoje, trečią – važiavome atostogauti į Italiją. O kartą, bevaikščiojant Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, Michaelis pakvietė mane atvažiuoti į Izraelį.
Su jo tėvais buvau susipažinusi per „skype“ – vieno pokalbio metu ir Michaelio mama kvietė mane į svečius. Manau, kad ir pats Michaelis laukė pritarimo mūsų draugystei, nes tėvų nuomonė žydams labai svarbi. Jie labai šilti ir malonūs žmonės, bet vis tiek nerimavau, kaip priims mane, kitatautę, tuo labiau – katalikę. Mano vyras su šeima bendrauja labai artimai – jei nepaskambina kurią dieną, jie jau skelbia pavojų, ar nieko neatsitiko. Be to, matomės bent kartą per savaitę, važiuojame pas juos šeštadieninių pietų.“
Viskas taip ir išsirutuliojo – poros draugystę vainikavo „storos žydiškos vestuvės“, kurios, beje, vyko Lietuvoje ir į kurias sugužėjo gausus būrys svečių iš Izraelio. „Tuoktis Izraelyje negalėjome, nes ten sudaromos tik religinės santuokos. Žydai, kurie nori vesti kitatautes, dažnai vyksta į Kiprą, bet mes nusprendėme surengti šventę Lietuvoje, kad galėtų dalyvauti mano šeima ir draugai.“
Žydiškos šaknys
Dar prieš vestuves Olga ir Michaelis turėjo nuspręsti, kur apsigyvens ateityje. „Michaelis turėjo gerą darbą Tel Avive didelėje tarptautinėje kompanijoje, o aš nebuvau tokia tikra dėl savo perspektyvų Lietuvoje. Nors sunku buvo palikti šeimą ir draugus, bet sprendimas buvo aiškus – kartu su dukra atvykau pas jį į Izraelį.“
Keistas sutapimas, tačiau likus beveik metams iki pažinties su Michaeliu Olga netikėtai sužinojo, kad jos senelis irgi buvo žydas. „Tarybiniais laikais tai buvo slepiama, kad išvengtų represijų. Ir nors giminėje daugelis žinojo, stengėsi apie tai nekalbėti. Senelis didžiąją gyvenimo dalį praleido Lietuvoje, pase buvo įrašyta tautybė – rusas. Tiesa išaiškėjo visai netikėtai, kai ėmiau domėtis savo protėviais. Be to, sužinojau, kad Izraelyje gyvena mano teta ir pusseserė, su kuriomis dabar palaikau ryšius“, – atviravo pašnekovė.
Atvykusiai į svetimą šalį Olgai teko įveikti nemažai sunkumų. „Įsivaizdavau, kad labai lengvai pritapsiu, nes esu komunikabili ir mėgstu bendrauti. Vis dėlto pradžia buvo sunki, nes neturėjau draugų, vyras išeidavo į darbą, dukra – į mokyklą, o aš likdavau viena. Apskritai pirmuosius mėnesius vengiau kur nors eiti viena. Nesupratau kalbos, negalėjau perskaityti užrašų hebrajų kalba, todėl laukdavau vyro iš darbo, kad eitume kartu pasivaikščioti. Bet dabar jau žinau, jog žmonės čia labai geranoriški, jei negali susikalbėti hebrajų kalba, bando aiškinti anglų, rusų kalbomis ir visaip padėti. Michaelis dažnai su nostalgija prisimena tuos laikus, kai daugiau laiko praleisdavau namie... Nes dabar aš vairuoju mašiną, turiu draugių, susiradau darbą, pramokau hebrajų kalbos – iškart atsirado kur kas daugiau galimybių ir veiklos“, – pasakojo Olga.
Olgą, kuri buvo prisiklausiusi visokių nuomonių apie žydus, labai nustebino žmonių nuoširdumas. „Jie dėmesingi, atviri ir mėgstantys bendrauti. Net prekybos centre kasininkė su kiekvienu pasisveikina ir pasikalba. Atrodo, niekas niekur neskuba, nesinervina. Vakarais gatvėse saugu – jei dukra su draugėmis ir iki 22 val. užsibūna, esu rami, kad nieko nenutiks. Izraelyje apskritai saugumui skiriama labai daug dėmesio“, – sakė ji.
Moteris atviravo, kad nors pačiai pritapti prie svetimos kultūros buvo ganėtinai sunku, dukra Kotryna greitai apsiprato su dideliais pasikeitimais ir pradėjo gyventi savo mergaitišką gyvenimą. „Dukra tik atvykusi iškart pradėjo lankyti hebrajų mokyklą. Nors buvo be galo sunku, ji greit adaptavosi. Padėjo ne tik mokytojai, socialiniai pedagogai, bet ir vaikai, kurie draugiškai priėmė į savo būrį, padėjo mokytis kalbos“, – prisiminė lietuvė.
Olgai teko pratintis ir prie labai karšto klimato. „Termometro stulpelis vasarą šokteli net iki 40 laipsnių. Prisimenu, kartą vaikščiojome turguje, ir Kotryna staiga nualpo. Sutrikau, sekundę nesumojau, ko griebtis, o vietiniai labai greitai sušoko padėti: vienas vyriškis tuoj pat ją paguldė, galvą nuleido žemiau, kitas davė atsigerti vandens, ir ji atsigavo. Ne kartą patyriau, kad žmonės nelieka abejingi kito nelaimei.
Šefė – lietuvė
Tik atvykusi į šalį moteris neturėjo jokių draugų, tad ėmė ieškoti kontaktų su lietuviais internete. „Aptikau, kad Izraelyje yra nemaža lietuvių bendruomenė. Tautiečiai mielai dalyvauja Lietuvos ambasados organizuojamuose renginiuose, mini visas valstybines šventes. Susitinkame ir šiaip su šeimomis kokioj kavinėj, parke ar prie jūros.
Viename renginyje įsikalbėjome su lietuve Daiva ir netrukus tapome labai geromis draugėmis. Mane sužavėjo jos energija ir pozityvus būdas. Tik vėliau sužinojau, kad jos vyrui priklauso parduotuvių tinklas Izraelyje. Ir štai prieš pusmetį ji pakvietė mane dirbti į savo prabangių drabužių saloną, įsikūrusį pajūrio mieste Herzliya. Džiaugiuosi, kad tolimoje šalyje turiu tokią artimą sielai draugę.“
O ar nepasiilgsta Olga ir lietuviškų skanėstų? „Kad visko čia yra! Kai kuriose parduotuvėse kada panorėjus galima nusipirkti ir juodos duonos, ir latviškų varškės sūrelių. Atveža ir „Rokiškio“ sviesto, ir „Karūnos“ šokoladų, ir net lietuviškos degtinės. Bet turiu prisipažinti, kad man labai patinka ir žydų maistas. Kai atvažiavau, kurį laiką valgiau tik pitą su humusu (užtepėlė, gaminama iš avinžirnių ir tahini tyrės). Būtina pabrėžti, kad žydai nevartoja daug alkoholio, o geri pietūs, šventė, šeimyninė vakarienė visų pirma jiems siejasi su geru maistu. Mūsų šeima mėgsta vištienos šašlyką, alyvuoges, falafelį (avinžirnių kukuliukus). Aš dar dievinu arabiškas bandeles rogalach. Nuostabi žydų duona, kurios yra begalė rūšių, žuvies patiekalai, troškiniai... Tačiau ypač moterims nereiktų užsimiršti, nes tai kaloringas maistas – tik neapsižiūrėk, ir kilogramai auga kaip ant mielių!“
O ar per krizę Izraelyje nepadaugėjo tautiečių emigrantų? „Niekas nevažiuoja čia laimės ieškoti, nes to paprasčiausiai neįmanoma padaryti. Čia gyventi atvyksta arba repatrijuoti žydai, arba ištekėjusios už žydų merginos bei moterys, arba tie, kurie gavo darbo kontraktą“, – užtikrintai sako pašnekovė.
Stebina bunkeriai ir gėlynai
Per žinias dažnai tenka girdėti apie ne vienerius metus trunkantį Izraelio konfliktą su Palestina, tačiau netoli Tel Avivo gyvenanti Olga sako nejaučianti karo grėsmės. Kitokią patirtį turi jos teta Aškelone, kuri ne kartą yra girdėjusi kaukiant sirenas ir išgyvenusi baimę dėl gyvybės, kai virš galvų zvimbia raketos. „Buvau nepaprastai nustebinta, kai sužinojau, kad daugelis daugiaaukščių namų turi gynybinius bunkerius, kuriuose gyventojai gali slėptis, iškilus pavojui. Bunkerių yra ir gatvėse. Net vaikus moko mokyklose, kaip jie turi elgtis sukaukus sirenai. Sunku suvokti: už lango XXI amžius, o žmonės slepiasi bunkeriuose nuo bombų. Bet, kaip ir minėjau, saugumui skiriamas didelis dėmesys, todėl gyventojai jaučiasi gana saugiai.“
Bunkeriai buvo ne vieninteliai dalykai, nustebinę Olgą. Gerokai iš vėžių išmušė ir didelės spūstys keliuose. „Atrodo, yra 4 ar 5 eismo juostos, o visi juda vėžlio greičiu. Pavyzdžiui, greitajai pagalbai dažnai sunku atvykti pas ligonį per trumpą laiką. Ši problema išspręsta savanorių dėka. Jie atskuba motoroleriais su išskirtiniu ženklu ir suteikia pirmąją pagalbą, prižiūri ligonį, kol atvyksta profesionalų ekipažas,“ – apie kasdienybę pasakojo moteris.
Kad ir ką pasaulis kalbėtų apie žydų sugebėjimus „pasidaryti pinigų“, Olga mato ir tai, kad Izraelyje žmonės labai daug dirba: „Tarkim, Izraelyje, šalyje, pastatytoje dykumoje, yra nepaprastai daug gėlynų ir žalumos. Kaip auga tas grožis ant plikų akmenų? Pasirodo, visur yra įrengta drenažo sistema. Kai pagalvoji, kiek kainuoja pastangų ir pinigų sukurti tokius gėlynus, plaukai pasišiaušia – suvoki kiekvieno žiedo vertę. Izraelyje apskritai įrengta daug poilsio vietų: parkų, nemokamų lauko sporto, treniruoklių aikštelių.“
Olga su Michaeliu dažnai keliauja po Izraelį, ypač jei atvažiuoja svečių. „Man labai patinka Herzliya ir Tel Avivo paplūdimiai, Keisarija, Haifos bahajų sodai. Dievinu Jeruzalę! O štai, pavyzdžiui, prie Negyvosios jūros man nelabai patiko. Vasarą ten beprotiškai karšta, o tu, įsivaizduok, brendi maudytis į vandenį, kuris primena šiltą gliceriną. Žinoma, tas vanduo turi daug gydomųjų savybių, žmonės iš viso pasaulio atvažiuoja semtis jėgų, bet jei būtinybės gydytis nėra, galima surasti kur kas geresnių vietų maudynėms.“
Ar Olga norėtų Izraelyje praleisti visą savo gyvenimą? „Man čia patinka, bet aš neatmetu galimybes grįžti gyventi į Lietuvą. O kaip bus ateityje – pamatysime“, – į ilgus apmąstymus nesileidžia ji.
