Tai tik keletas titulų, kurie nusako į JAV studijuoti išvykusios ir ten stulbinančią karjerą padariusios 29-erių Ievos Jusionytės asmenybę.
I. Jusionytė baigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą (TSPMI). Gavusi Fulbright stipendiją, 2006-ųjų viduryje ji išvyko studijuoti magistrantūros į JAV Masačiusetso valstijoje esantį Brandeis universitetą. 2007-aisiais lietuvė baigė magistrantūrą, gavusi stipendiją, čia liko ir doktorantūrai. 2012-aisiais I. Jusionytė įgijo antropologijos daktarės laipsnį.
Prieš išvykdama į JAV, I. Jusionytė dirbo naujienų portale Omni.lt. I. Jusionytei norėjosi daryti karjerą žurnalistikoje, bet taip pat viliojo gilintis į antropologijos mokslus, tačiau Lietuvoje antropologijos mokslo galimybės buvo labai ribotos.
Apsipirkdavo pasaulio kontrabandos sostinėje
Išvykusi į JAV, I. Jusionytė asmeniniais ir profesiniais tikslais keliavo po Lotynų Ameriką: aplankė Čilę, Argentiną, Paragvajų, Braziliją, Gvatemalą, Meksiką ir Kubą.
Visi antropologijos mokslų doktorantai turi atlikti vienerių metų trukmės tyrimą savo studijuojamoje bendruomenėje. Lietuvę labiausiai domino pasienio problemos – kaip pasienio žurnalistai rašo apie nusikalstamumą ir smurtą.
I. Jusionytė pasirinko tirti Argentinos, Brazilijos ir Paragvajaus sandūrą, vadinamą Trilypiu pasieniu. Amerikos žiniasklaida šią vietą vadina organizuoto nusikalstamumo rojumi, kur klesti prekyba narkotikais, ginklais, žmonėmis bei kontrabanda, kurios plaunamais pinigais finansuojami „Hezbollah“ teroristai.
Tačiau, pastebi pašnekovė, vietiniai gyventojai bei vietinė žiniasklaida prieštarauja tokiems kaltinimams. Iš jų publikacijų atrodo, kad Trilypis pasienis yra gamtos rojus (Iguazu kriokliai yra vienas iš labiausiai pasaulyje lankomų gamtos objektų), kur gyventi yra saugiau nei Buenos Airėse ar kituose Lotynų Amerikos didmiesčiuose, kuriuose klesti nusikalstamumas.
„Tad mano tyrimas ir buvo skirtas suprasti, kaip ir kodėl vietiniai žurnalistai rašo apie pasienio problemas arba kaip JAV propaguojamas tarptautinis saugumo ir antiterorizmo diskursas ir militarizuotas režimas „išverčiamas“ ar pritaikomas vietinėms aplinkybėms bei kaip jis veikia žmonių, gyvenančių „demonizuotose“ vietovėse, kur neva neveikia įstatymai, kasdienį gyvenimą“, – DELFI aiškino I. Jusionytė.
Puerto Iguazu yra mažas Argentinos miestelis trijų valstybių sankryžoje. Jį supa subtropinės džiunglės, kuriose gyvena jaguarai ir kaimanai (krokodilų gentis – DELFI). Prieš išvykdama lietuvė turėjo skiepytis nuo įvairių tropinių ligų. Pašnekovė pamena, kad iš pradžių miegodavo virš lovos pasikabinusi tinklą, apsaugantį nuo maliarijos, dengės (dengė karštligė yra ūmi virusinė uodų pernešama liga - DELFI) bei geltonąjį drugį nešiojančių uodų. Tačiau kai iš atvykėlės visi pradėjo šaipytis, ji įsidrąsino ir tinklą paslėpė. Pasak I. Jusionytės, iš tiesų gyventi Puerto Iguazu buvo saugu, nors ne visada teisėta.
„Mokydamasi iš vietinių gyventojų greitai įpratau pirkti paragvajiečių moterų kanojomis per upę nelegaliai atplukdytus pigesnius vaisius ir daržoves ar vykti į pasaulio kontrabandos sostine vadinamą Paragvajaus miestą Ciudad del Este, kitoje Parana upės pusėje nuo Puerto Iguazu, įsigyti kasečių, mikrofonų, laidų bei kitų smulkmenų, reikalingų televizijos laidai“, – pasakoja lietuvė.
Pasak jos, nenuostabu, kad vietinė žiniasklaida nerašo apie elektrotechnikos kontrabandą – jų pačių kameros, fotoaparatai bei kompiuteriai dažniausiai įsigyjami Paragvajuje ir nelegaliai pervežami per sieną. Be to, Iguazu gyventojai nemano, kad elektrotechnikos bei maisto kontrabanda yra nusikaltimas, nes Argentinos vyriausybė, stengdamasi apsaugoti vietos verslininkus, įstatymais uždraudė tai, ką visi vietiniai buvo įpratę daryti dešimtmečiais – pirkti ten, kur pigiau – ar tai būtų Argentina, ar Brazilija, ar Paragvajus. O pačiame Puerto Iguazu kainos labai išpūstos – kol prekės pasiekia šį tolimą pasienio miestą, keletą kartų apmokestinamos. Po kurio laiko I. Jusionytė suprato, kad tai, kas yra legalu ir teisėta, valstybės lygmeniu nebūtinai yra priimtina vietinei bendruomenei ir atvirkščiai: tai, kas uždrausta įstatymu, gali būti vietinės logikos pateisinama, etiška veikla.
Dėl žurnalistinės veiklos sulaukė grasinimų
Vietinė žiniasklaida vengia bei neturi lėšų nagrinėti kitų visuomenei aktualių problemų – ypač organizuoto nusikalstamumo.
Iguazu tabu laikomomis temomis kalbantis su vietos televizijos operatoriumi ir montažo režisieriumi Javieru Rotela, lietuvei kilo mintis pabandyti kurti savo laidą. „Aš turėjau patirties žiniasklaidoje, nors niekada nedirbau televizijoje. Vietinės televizijos „C.V.I. Canal 5“ direktorius palaimino mūsų projektą, bet turėjome viską daryti patys – įsigyti video kamerą ir visus reikalingus aksesuarus, vaikščioti po viešbučius, restoranus ir verslo įmones ieškant rėmėjų bei atlikti žurnalistinius tyrimus. Ir visa tai greta kitų darbų – mano disertacijos tyrimo ir Javiero darbo pilnu etatu naujienų tarnyboje“, – teigia I. Jusionytė.
Kartais būdavo labai sunku – kūrėjai neturėjo pinigų net automobilio degalams Kiekvieną darbo dieną I. Jusionytė keldavosi penktą ryto ir valandą ar ilgiau eidavo pėsčiomis daryti interviu.
Savaitinė laida, pavadinta „Proximidad: Tiriamoji žurnalistika“, iš karto tapo labai populiari ir žmonės patys ateidavo papasakoti savų nutikimų ar pateikti informacijos. Tiesa, gaunama informacija ne visada buvo galima pasitikėti. Kūrėjai gilinosi į įvairias temas. Pavyzdžiui, ar siūlomas naujas įstatymo projektas įvesti privalomą karo tarnybą padėtų išspręsti jaunimo nusikalstamumo problemą, kaip įvairios religinės bendruomenės reagavo į Argentinoje įteisintas tos pačios lyties asmenų vedybas, prekyba vaikais bei kaip falsifikuojami įvaikinimo proceso dokumentai.
„Net po to, kai laidą nutraukėme, televizija bent keletą mėnesių kartojo senus epizodus, o pernai ją nominavo vienam iš Argentinos vietinių laidų apdovanojimui tiriamosios žiniasklaidos kategorijoje“, – sakė I. Jusionytė.
Deja, dėl finansinių ir kitų problemų tęsti laidos nebebuvo galima. Kai žurnalistai pradėjo domėtis valstybinių žemių okupacija, sulaukė grasinimų iš žinomų politikos bei žiniasklaidos veikėjų.
Peticijos ir prašymai įvairioms savivaldybės įstaigoms nepadėjo: ginkluotosios pajėgos be jokių paaiškinimų neleisdavo filmuoti įvykių net viešose vietose. „Mano partneris pasakė, kad jeigu kas nutiktų, aš visuomet galėčiau sėsti į lėktuvą ir niekada nebegrįžti, bet jam su šeima teks gyventi Iguazu, tad geriau neturėti priešų. Buvo labai liūdna, bet dar labiau pikta, nes negalėjom kovoti su sistema. Taip pat tai nebuvo mano kova. Aš tebuvau atvykėlė užsienietė ir man buvo grasinama, kad migracijos tarnyba nebeleis sugrįžti į Argentiną ir tęsti disertacijos tyrimo“, – prisimena pašnekovė.
Net dabar, praėjus keletui metų, kolegos žurnalistai ir kiti Iguazu likę draugai bei pažįstami I. Jusionytės klausia, kada ji grįš tęsti laidos.
Kuo studijos JAV skiriasi nuo lietuviškų
Paskutiniais doktorantūros Bostone metais I. Jusionytė laimėjo konkursą į antropologijos dėstytojo docento bei Nusikalstamumo, teisėtvarkos bei valstybingumo programos direktoriaus pareigas Floridos universitete. Šis darbas buvo pasiūlytas po dvi dienas trukusių interviu. Apsigynusi disertaciją, pernai vasarą mergina persikraustė iš Bostono į Floridą.
Universitete I. Jusionytė dirba pilnu etatu. Čia ji veda seminarus „Nusikalstamumas ir prievarta Lotynų Amerikoje“, „Žiniasklaidos antropologija“, „Įstatymas ir tvarka“ bei „Pasienio antropologija“. Taip pat ji dėsto „Įvadą į kultūrinę antropologiją“, kuris yra privalomas kursas daugeliui socialinių mokslų studentų.
Dėstytoja taip pat organizuoja tarpdiscipliniško Nusikalstamumo, teisėtvarkos bei valstybingumo sertifikato bei studijų programos kūrimą. I. Jusionytė rašo knygą, paremtą disertacija apie žiniasklaidą Argentinos, Brazilijos ir Paragvajaus pasienyje. Knygoje aiškinamasi, kaip žurnalistų darbas veikiamas jų patirties gyvenant trijų valstybių sankryžoje bei tarptautinio saugumo – kaip globalaus diskurso bei militarizuoto režimo – klausimais.
Pirmaisiais metais Amerikoje I. Jusionytė suprato, kad čia bakalauro pakopos studentams keliami kur kas mažesni reikalavimai nei Lietuvoje. Tačiau JAV daug rimčiau žiūrima į magistrantūros bei doktorantūros studijas. Bakalauro pakopos studijose dauguma sunkių politinės filosofijos teorijų supaprastinamos, daugiau dėmesio skiriama diskusijai ir tam, kaip galima seminaruose aptartas teorijas pritaikyti praktikoje.
„Su visu VU TSPMI įgytų teorijų bagažu man atrodė, kad mokslai čia paviršutiniški. Bet pamažu supratau, kad JAV yra kitokia mokslų filosofija. Nors man atrodo, kad per ketverius bakalauro studijų metus Lietuvoje išmokau daugiau teorijų nei per šešerius magistrantūros ir doktorantūros metus JAV, atsimenu kur kas daugiau to, ko išmokau čia, nes mokymasis buvo praktiškesnis nei bandymas įsiminti teorijas egzaminams“, – sakė I. Jusionytė.
Įdomu tai, kad JAV nedaug socialinių mokslų kursų apskritai turi egzaminus. JAV labai svarbi visuomeninė veikla, socialinių problemų sprendimai, projektai su vietos bendruomenėmis, tad socialiniuose ir humanitariniuose moksluose bandoma suderinti teoriją su praktika. Pašnekovė prisipažįsta Lietuvoje kartais kritiškai žiūrėdavusi į akademinių mokslų tvirtovę, atitrūkusią nuo žmonių gyvenimo kasdienybės ir realių problemų sprendimo. I. Jusionytei atrodo, kad JAV akademinė sistema yra labiau integruota į visuomenės problemas ar bent yra daugiau galimybių tokiai būti, bet galiausiai tai daugiausia priklauso nuo dėstytojo.
Ugniagesė su trisdešimties kilogramų kostiumu
Gyvendama Argentinos pasienyje ir kurdama tiriamosios žurnalistikos laidą, I. Jusionytė susipažino su vietos savanoriais ugniagesiais. Ji pradėjo filmuoti dokumentinį filmą apie kasdienį ugniagesių gyvenimą. „Befilmuodama gaisrinėje leidau dienas ir naktis, važiavau į avarijas, gaisrus, padėjau potvynių metu evakuoti gyventojus iš apsemtų rajonų. Bet kur kas daugiau valandų leidau belaukdama iškvietimų ugniagesių draugijoje, kur užsimezgė labai glaudūs ryšiai su bendražygiais“, – prisimena pašnekovė.
Jos tvirtinimu, tai tikra „vienas už visus ir visi už vieną“ bendruomenė, kur turi absoliučiai pasitikėti bendražygiais, nes nuo jų galiausiai priklauso tavo gyvybė. Dar befilmuodama dokumentinį filmą, pati I. Jusionytė įstojo į savanorių gretas. Kai grįžusi į JAV baigti doktorantūros studijų I. Jusionytė gatvėje išgirsdavo gaisrinės sirenas, ją užplūsdavo ilgesys. Kartą tapusi ugniagesių bendruomenės dalimi, mergina nebemokėjo be jos gyventi.
Netrukus I. Jusionytė pradėjo mokytis ugniagesio amato JAV. Masačiusetse, ypač aplink Bostoną, gaisrininkai yra apmokami profesionalai. I. Jusionytė, kaip ir savanoriai, galėdavo kartu su jais budėti pamainose, kilus didesniam gaisrui, gaudavo iškvietimus per raciją ir skubėdavo į gaisrinę persirengti, o tada – į pagalbą. Lietuvė savanorystę tęsia ir Floridoje.
„Taip pat pernai pradėjau studijuoti paramedikų programoje. Kitaip nei Lietuvoje, kur greitoji pagalba suteikiama daktarų ar seselių, Amerikoje į 911 pagalbos iškvietimus vyksta paramedikai. Geriausias palyginimas turbūt būtų su karo medikais, ypač traumos atvejais, bet civiliai paramedikai turi teisę duoti daugiau įvairių vaistų, ypač kardiologijos srityje. Tai kur kas daugiau nei dirbtinis kvėpavimas ir širdies masažas – galime atlikti trachėjos intubaciją, krūtinplėvės ertmės dekompresiją pneumotorakso atveju, galime leisti įvairius širdies veiklą bei ritmą keičiančius vaistus ir statyti lašelines tiesiai į kaulą, jei nerandame venų ir taip toliau“, – pasakoja ji.
Rugpjūtį lietuvė taip pat dalyvaus miško ugniagesių mokymo kursuose. Gavusi vadinamąją raudonąją kortelę, ji galės vykti į didelius miškų gaisrus Arizonoje, Kalifornijoje, Kolorade ar bet kur kitur, kur siunčiamos gaisrininkų brigados.
I. Jusionytė neneigia, kad kartais tai sunkus fizinis darbas ir reikia daug jėgos. Štai pilnas ugniagesio kostiumas su kvėpavimo aparatu sveria per trisdešimt kilogramų. Juo apsivilkus, dar reikia naudotis įvairia specializuota įranga, laipioti kopėčiomis, sugebėti nuo stogo ar iš rūsio išgabenti nukentėjusiuosius. Be to, Floridoje vasarą paprastai būna per 30 laipsnių karščio ir šimtas procentų drėgmės, tad dėvėti kostiumą nėra taip paprasta.
Ugniagesiai merginoms nuolaidų nedaro - priima kaip vyrus
Bostone I. Jusionytė lankė kursus HAZMAT OPS sertifikatui gauti. Su juo galima dirbti pavojingų industrinių avarijų bei masinio naikinimo ginklų operacijose. Masinio naikinimo ginklų ar industrinių nelaimių atvejais įvykio zona izoliuojama, kol nebus atliktos nukenksminimo procedūros – kad nesklistų pavojingos medžiagos. Tad tik tie, kas yra praėję specialius mokymus, gali patekti į vadinamąją raudonąją zoną. „Tokie pasirengimo kursai ir įvairios pratybos finansuojami JAV valstybės saugumo departamento ir visi sertifikuoti asmenys registruojami duomenų bazėje. Dėvėdama specialų apsauginį kostiumą galėčiau evakuoti gyventojus, suteikti pagalbą nukentėjusiems, kol jie tebėra pavojingoje aplinkoje, imtis gynybinių veiksmų sulaikyti cheminių, biologinių, radiologinių medžiagų sklidimą. Išskyrus pratybas, kol kas to daryti neteko“, – pasakojo lietuvė.
Moterų ugniagesių JAV nėra daug. Kai kuriose gaisrinėse ar pamainose tėra tik vyrai, tačiau labai greitai mergina tampa bendruomenės dalimi ir yra priimama kaip dar vienas vyras.
„Jokių mandagių elgesio ypatybių merginų atžvilgiu nėra. Jokių nuolaidų taip pat. Vis dėlto kritinėse situacijose vyrai ugniagesiai bando apsaugoti savo bendražyges. Šešių šimtų valandų paramedikų kursų praktiką atlikau Jacksonville miesto ugniagesių gelbėtojų tarnyboje. Jacksonville yra Floridos nusikaltimų sostinė ir mano gaisrinė yra skurdaus ir pavojingo geto, kuriame vyksta gaujų karas, viduryje. Kartą naktį pabudau nuo šūvių triukšmo – lauke visai greta gaisrinės vyko susišaudymas ir mano leitenantas man liepė pasitraukti toliau nuo langų, o pats išlėkė patikrinti, kas vyksta“, – prisiminė pašnekovė.
Keletą kartų jai teko vykti gelbėti susišaudymo aukų – kai kurie sužeistieji išgyveno, kiti nukraujavo dar iki pasiekiant ligoninę. Vykti į pagalbą kartais pavojinga – patenki į konflikto vidurį. Dažnai susiduriama su prievarta šeimose. Tais atvejais gerai komandoje turėti bent vieną moterį, nes ja labiau pasitiki nukentėjusiosios.
I. Jusionytė taip pat siekia gauti sraigtasparnio piloto teises. Dar gyvendama Bostone, ji išlaikė teorinį egzaminą ir pradėjo skraidymo pamokas. Tačiau kursai labai brangūs, tad šią svajonę kuriam laikui teko atidėti.
Lietuvė žada semestrui ar kitam grįžti dėstyti į Vilnių ar Kauną. Ar sugrįš gyventi į Lietuvą, I. Jusionytei dar sunku pasakyti: daug kas priklausys nuo to, kokia bus aukštojo mokslo situacija ir kokios galimybės sugrįžti užsienyje studijavusiems ir dirbusiems dėstytojams. Kartais mergina abejoja, ar Lietuvoje galėtų suderinti akademinį darbą su gaisrininkyste.
„Esu labai laiminga, kad bakalauro studijas baigiau Lietuvoje, nes tais ketveriais TSPMI praleistais metais susiformavo mano aktyvūs ryšiai su tėvyne. Draugai, kuriuos sutikau universitete bei visuomeninė veikla padėjo suformuoti mane kaip aktyvią pilietę – tiek Lietuvos, tiek pasaulio. Būtent studijų metų patirtis leido man užmegzti sąmoningą ryšį su Lietuvos valstybe, kuris tęsiasi išvykus mokytis ir dirbti į užsienį ir kuris yra ypatingai svarbus norint sugrįžti gyventi į Lietuvą“, – dėsto pašnekovė.